Sakydamas „taip“, Algirdas turi galvoje merginą – gruzinę Gvantsą, su kuria jau kuris laikas organizuoja keliones po mylimosios šalį. Šios kelionės nėra standartinės, kadangi tiek Algirdo, tiek jo draugės tikslas lietuviams parodyti ne nuglamūrintus Gruzijos miestus, bet turizmo dar nesugadintus kampelius.
– Pirmiausia klausiu – kas yra Algirdas: ką veiki gyvenime, kur dabar gyveni?
– Esu skautas vytis su krepšinio kamuoliu širdies vietoje, Lietuvos girių dvasia mintyse su degančia laužo ugnies šiluma šeimai ir draugams. Automobilio vairu dešinėje rankoje, meškere ir gitara kairėje, kuprine ant pečių, persipynusiais planais ir svajonėmis keliauti bei pažinti, užlipti, nušokti, kurti ir padėti pagalbos prireikusiam. Mano kraujyje verda nesibaigiantis kelionių ir pažinimo troškimas.
Esu skautas vytis su krepšinio kamuoliu širdies vietoje, Lietuvos girių dvasia mintyse su degančia laužo ugnies šiluma šeimai ir draugams.
Gyvenime seku laisvės, savo įsitikinimų ir pasitaikančių galimybių keliu, dėl to taip nestandartiškai viskas ir klostosi.
Lietuvoje su vienu iš geriausių draugų Martynu savo patirtį stovyklaujant bei senosios baltiškosios kultūros žinias perteikiame pažindindami žmones pačių įkurto klubo „Rimti žygiai“ vardu, bet čia jau atskira istorija.
Turbūt daugiau nei pusę savo laiko žemėje esu praleidęs miške stovyklaudamas, organizuodamas išvykas ir stovyklas, bei žygiuodamas tiek žiemą, tiek vasarą, ir dėl to turbūt išsiugdžiau savybę visada ieškoti naujų iššūkių. O vienas iš pastarųjų – jau daugiau nei pusantrų metų besitęsiančių iššūkių – gyvenimas viena koja Tbilisyje, kita – Vilniuje.
– Kaip tavo gyvenime atsirado Gruzija? Jei neklystu, iš dalies dėl to kalta mergina. Gal gali papasakoti apie tai?
– Juokingiausia ir įdomiausia, kad Gruzija visuomet buvo kažkur arti, močiutė sovietmečiu atliko praktiką Batumyje visus 3 mėnesius, senelis dirbo inžinieriumi prie vienos iš hidroelektrinių arti Tbilisio, o mama Gruzijoje yra buvusi studijų laikais apie 3 savaites. Pats jaučiau, kad neabejotinai kažkokiu būdu teks su šia mistika ir šiluma apipinta šalimi susipažinti, tik nesitikėjau kad taip.
Ši pažintis prasidėjo 2014 metų spalį, Palūšėje – ežerų ir miškų apsuptyje, gausioje draugų ir nepažįstamų keliauninkų iš Gruzijos, Baltarusijos, Prancūzijos, Armėnijos, Latvijos, Italijos, Makedonijos, Slovėnijos ir Lietuvos draugijoje.
Draugas skautas su kolegomis paruošė Erasmus+ projektą „Reflective Outdoors“ jaunimui dirbančiam ir savanoriaujančiam aktyvaus laisvalaikio srityje. Pavyko įtikinti jį, kad atstovaučiau Lietuvai.
Vilniuje visiems dalyviams susitikus ir pirmą kartą sustojus į bendrą ratą, laukiant autobuso iki Palūšės, į akį krito ramiai stovinti ir kukliai besišypsanti, paslaptingo žvilgsnio mergina, ilgais, garbanota bangele žaviai susisukusiais plaukais.
Paskui, projektui prasidėjus, susipažinimo žaidime, nedrąsiai priėjau ir sužinojau jos vardą – Gvantsa. Taip ir prasidėjo mūsų žvilgsnių žaidimas, lydėjęs iki pat, kaip kartais pagalvojame, pasakos ar bent jau kelių sezonų telenovelių verto siužeto. Su scenarijumi, tarsi žvaigždžių raštu, kažkokio aukštai sėdinčio Šekspyro parašytu ir tą giedrą vėsų rudens vakarą nuleistu būtent mums sekti.
Pažadas, daug naktų ir dienų prie „Skype“, daug dešimčių skrydžių, pigių bilietų ieškojimų, nepamirštamų kelionių, žygių, tranzavimo, stovyklavimo, kalnų, jūros, vietinių žmonių, dainų ir galų gale sprendimo ryžtis avantiūrai savo „Subaru“ ir save perkraustyti į Tbilisį.
Trys savaitės, 2 draugai, 11 šalių, maždaug 7500 km, dar viena atskira istorija ir nuotykis atidaręs galimybę išmokti gyventi svetur.
– Tai dabar tu, galima sakyti, gyveni Gruzijoje? Kiek kartų esi ten lankęsis?
– Hm... Apytiksliai kokius 15 kartų.
– Lietuviai Gruziją linkę romantizuoti. Ar iš tiesų ten taip gražu? Kas tau labiausiai patinka?
– Man asmeniškai labiausiai čia patinka Gvantsa, o paskui tik eina neaprėpiamas gamtos grožis ir įvairumas: visur tvirtovės, kanjonai, kalnai, uolos, slėniai, vėsūs ir skaidrūs kaip stiklas kalnų ežerai bei upės, keisčiausi medžiai ir augalai.
Gruzijoje man patinka tas unikalus laisvo gyvenimo jausmas – keliauti, kurti, nuoširdžiai pasišnekučiuoti su pakelėje daržoves ir vaisius parduodančia bobute, stovyklauti, kur akys mato ir širdis geidžia.
Ten daug laisvės: gali užsikurti laužą kalnų papėdėje ar pajūrio paplūdimyje – neišgirsi jokių priekaištų. Nebent, jei būsi kur nors arčiau gyvenvietės, sulauksi geranoriškai pasišnekučiuoti, vynu ar čača (vietinė naminė degtinė – aut. past.) vaišinančio gruzino draugijos.
Kiekvienas kaimelis ypatingas savo žmonių charakteriu ir svetingumu. Gruzijoje man patinka man tas unikalus laisvo gyvenimo jausmas – keliauti, kurti, nuoširdžiai pasišnekučiuoti su pakelėje daržoves ir vaisius parduodančia bobute, stovyklauti, kur akys mato ir širdis geidžia. Žiemą – slidinėjimas Gudauri ar Bakuriani (iš viso Gruzijoje yra 5 kurortai).
– Daugelis sako, kad gruzinus ir lietuvius sieja sunkiai paaiškinamas ryšys. Ar taip jautiesi ir tu Gruzijoje?
– Tikrai taip. Ne tik per oficialias gruzinų akcijas pagerbiama Lietuva svarbiausių mūsų švenčių dienomis, bet ir paprasčiausiai vaikštinėjant, jei tik kas užkalbins ar parduotuvėje, ar mikriuke ar turguje, ar šiaip ant suoliuko besėdint ir paklaus „iš kur?“.
Tik ištaręs, jog esi iš Lietuvos, pamatysi iš pažiūros rūstaus gruzino veido transformaciją į besišypsantį ir švytintį žmogų, kupiną prisiminimų apie Baltijos šalis, tarnavimą armijoje, mylimąsias, verslą, gerus ir draugiškus žmones, miestus ir miestelius, kur jis pats ar jo žmona, tėvas ar senelis buvo...
Tiesą sakant, kiekvienas, su kuo esu bendravęs Gruzijoje, turėjo kažkokį ryšį su Lietuva ar bent jau viena iš Baltijos šalių. Taigi, jeigu nesi asocialus ir nebijai bendrauti, moki bent kelias frazes rusiškai, gali laukti smagių nuoširdžių pasišnekučiavimų su vietiniais.
Tik ištaręs, jog esi iš Lietuvos, pamatysi iš pažiūros rūstaus gruzino veido transformaciją į besišypsantį ir švytintį žmogų, kupiną prisiminimų apie Baltijos šalis, tarnavimą armijoje, mylimąsias, verslą, gerus ir draugiškus žmones, miestus ir miestelius, kur jis pats ar jo žmona, tėvas ar senelis buvo...
Ypač šis ryšys jaučiasi už Tbilisio, nes, kaip pastebėjau, miesto žmonės visur daugiau mažiau vienodėja, turi storesnius šarvus, už kurių laiko savo nuoširdumą. Vis dėlto tie šarvai čia tikrai plonesni nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Jei esi lietuvis, ištirpdyti juos dar lengviau.
– Kiek žinau, Gruzijoje nesėdi be darbo. Papasakok apie savo veiklą, susijusią su Gruzija?
– Tai – „Trip Our Georgia“. Kol kas esame tik „Facebook“, bet kas nori, susiranda.
Padedame visais iškilusiais klausimais, susijusiais su Gruzija, konsultuojame ir organizuojame pažintinius turus bei žygius po visą šalį.
Orientuojamės į nedideles grupes – iki 8, tačiau esant poreikiui galime suorganizuoti viską ir didelėms grupėms (iki 40 žmonių). Turime savo transportą (mikroautobusas, džipas ar lengvasis automobilis). Esame patyrę vedliai, puikiai kalbame lietuvių, gruzinų, anglų bei rusų kalbomis.
– Kaip kilo mintis tai daryti?
– Šiaip esu svajotojas. Svaigstu apie ką nors mintyse, kol galų gale pasitaiko kokia galimybė ir tuomet jau nebelieka laiko galvoti, tiesiog reikia daryti. Ir jau prieš leisdamasis į didžiąją kelionę automobiliu svarsčiau, kaip reikės gyventi Gruzijoje, ką dirbti, juk ant sukauptų santaupų visą laiką nesinorėjo sėdėti.
Taip gimė idėja organizuoti turus po Gruziją. Bet nieko nedariau, kol vieną dieną draugas parašė, kad jo mama ruošiasi į Gruziją ir ieško, kas galėtų padėti.
Abu su drauge tą pačią dieną sukurpėme prisistatymo laišką su kelionių nuotraukomis, aprašymu, kas tokie esame, ir nusiuntėme. Gavome teigiamą atsakymą ir toliau jau bendravome, kol viską suplanavome.
Tiesa, prieš tai dar Naujiesiems metams atvažiavo brolis su draugais skautais. Tuomet pačiame kelionės įkarštyje visi pradėjo raginti, kad greičiau kurtume puslapį ar bent jau „Facebook“ paskyrą. Ką mes ir padarėme.
– Turi progą pasireklamuoti: ką „Trip Our Georgia“ jau yra nuveikusi?
– Nors viską pradėjome labai neseniai, turėjome patirties su nedidelėmis grupėmis žmonių iš Ukrainos, Baltarusijos, Rumunijos, Armėnijos, Azerbaidžano bei, žinoma, Lietuvos. Dažniausiai prašo suorganizuoti savaitės trukmės keliones. Buvo ir trumpesnių išvykų. Netrukus leisimės į dešimties dienų kelionę automobiliu penkiese.
Vienoje iš mūsų organizuotų kelionių buvo ir garsi Lietuvos aktorė Monika Bičiūnaitė, davusi leidimą „reklamuotis“ jos vardu. Jos žodžiais tariant: „Mane gali minėti ir dar pridurti, kad buvo ir yra patenkinta tamstos organizacija ir profesionalumu.“
– Kam skirtos jūsų organizuojamos kelionės?
– Praktiškai visiems, tiek šeimoms, draugams, vyresnio amžiaus žmonėms, tiek aktyviems nuotykių ieškotojams.
– Teko girdėti atsiliepimų, kad jūsų organizuojamos kelionės po Gruziją kitokios. Kuo?
– Galbūt išskirtinumas yra mūsų noras ir pastangos, nepriklausomai nuo kelionės trukmės (ar tai būtų 3 dienos, ar 2 savaitės) sujungti kultūrą, tradicijas, virtuvę, istoriją bei įspūdingiausius gamtos paminklus į vieną jausmą. Kad po kelionės grįžtumėte pajutę, kas yra ta Gruzija.
Svečiams nemeluojame, viską rodome ir pasakojame taip, kaip yra – be jokių apsimetinėjimų. Norime būti tarsi gerais draugais, pas kuriuos atvažiavote pasisvečiuoti į šiltuosius kraštus.
Pavyzdžiui, pakeliui užsukame į tokią kaimo užeigą, kurios patys ne tik kad nerastumėte, bet ir tikrų tikriausiai neitumėte vien dėl estetinės išvaizdos. Tačiau aplenkę ją niekada neparagautumėte būtent čia kepamo ėriuko šašlyko ar chačapuri imeruli, apie kurio gomurį glamonėjančio tirpsmo skonį burnoje tarp vietinių sklando legendos.
Su mumis keliavę žmonės sakė, jog jaučiasi patogiai, neprikaustyti griežtos dienotvarkės, atsipalaidavę bei neskubantys, nes bet kuriuo metu gali koreguoti planą pagal savo nuotaiką, savijautą ir norus.
Tikiuosi, nenuskambėjo pasipūtėliškai – į šį klausimą daugiau galėtų atsakyti mūsų bendražygiai. Puslapyje atsiliepimų skiltis atvira.
– Esu lankiusis Adžarijos regione. Susidarė įspūdis, kad turizmas šioje šalyje dar tik pradedamas vystyti. Ir dauguma šios srities atstovų tai daro dviem būdais: valstybinis sektorius (turizmo departamentas, turizmo informacijos centrai) organizuoja standartines ekskursijas su būtina vyno ir chačapurių degustacija (negeriantiems siūlomas nostalgiją keliantys limonadai ar mineralinis „Borjome“). O jei tai daro vietiniai, juos savarankiškai keliaujant sunku rasti. O dar sunkiau pasitikėti. Kokia tavo patirtis?
– Yra tikrai daug kompanijų ir net žmonių gatvėse, kviečiančių keliauti į turus kartu. Taip pat apstu taksistų, pasiryžusių jus net ir ne savo noru pasisodinti į jų automobilį.
Daugiausia, žinoma, siūlomos aplankyti žinomiausios turistinės vietos – Vardzija, Boržomis, Stepansminda ir panašios. Turistui tai tam tikra prasme – lyg loterija, nes tiksliai niekada negali žinoti, pas ką papulsi: ar tai bus nuoširdus taksistas, kuris jums suorganizuos kelionę su visokiausiais netikėtumais (kad ir gendančiomis mašinomis, vietiniais kivirčais, nuotykiais, juokais ir nuoširdumu), ar užtaikysite ant to, kuris viduryje kelionės padaugins vyno, jums papriekaištavus dėl viešbučio ar restorano lieps lipti lauk iš mašinos ir ramiausiai nuvažiuos namo.
Gruzija turizmo prasme – vis dar kiek laukinis kraštas, todėl norint tikrai sėkmingai ir tiksliai viską suplanuoti savarankiškai, teks nemažai paplušėti. Pasiūla yra didelė, nuo kopimo į uolas, sklandymo parasparniais, raftingo, kalnų dviračių trasų iki sofistikuotos kultūrinės programos, po muziejus, aukščiausios klasės restoranus, meno galerijas ir t.t. Jeigu konfliktai Gruzijos neužpuls, drąsiai galima teigti, jog ši šalis turi potencialą tapti nepaprastai didžiuliu traukos centru visiems keliautojams.
– Ar sunku organizuoti keliones į Gruziją?
– Manau, kad sunkiau nei Lietuvoje, nes čia daug labiau vyrauja netikėtumo faktorius, kada tave gali netikėtai pavesti bet kas. Turi žinoti ir įvertinti tiek eismą, tiek žmones, su kuriais tariesi, tiek vietas, kurias lankysi.
Daug kas priklauso nuo oro sąlygų ir kelių. Kelionės iš taško A į B užtrunka kur kas ilgiau nei pas mus Lietuvoje. Dieną gali gulėti išvertęs bambą Batumyje ir planuoti rytoj važiuoti į Svaneti kalnus. Bet, jeigu nepažiūrėjai orų prognozės, pakeliui ar grįžtant atgal gali netikėtai įstrigti net savaitei dėl kalnų nuošliaužos, nes vieną naktį, kol buvai kalnuose, užėjo audra ir lijo kaip iš kibiro.
Todėl reikia turėti labai patikimą planą su atsarginiais variantais. O juos reikia paruošti.
– Ką įdomaus rekomenduotum lietuviams ten nuveikti?
– Pamatyti, paragauti, pasivaikščioti, pasiklausyti vietinės muzikos, užkopti į bent vieną iš šimtų apleistų tvirtovių. Patirti kuo daugiau, bet nepersiplėšti. Jei atvyksite tik savaitei, reikėtų rinktis 2–3 regionus, paskirstant pagal laiką ir galimybes.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gruzinė lietuviui: Amerika – nuobodus rojus, Gruzija – įdomus pragaras
Tbilisis, Kazbegis, Kachetija, kanjonai ir urvai prie aplink Kutaisį, Varzdiją, Rabati pilis, Boržomis (ten yra kur kas daugiau dalykų nei mineraliniai vandenys), Batumis ir visi parkai aplink, Svanetį, Užgulį – jei oras leidžia. Verta aplankyti tiek turistinio pobūdžio žymiausias vietas, tiek labiau atokius kampelius, kaip Tušetija, kur reikia šiek tiek pasivaikščioti ar prajoti keletą dešimčių kilometrų arkliuku.
Verta aplankyti vyno degustacijas Kachetijos regione, pasisvečiuoti pas vietinius, jeigu kviečia, ar apsistoti svečių namuose. Eiti į turgų ir derėtis ar šiaip pasižvalgyti, pirkti chačapurius ir šviežią duoną pakelės kepyklėlėse.
Rekomenduoju užeiti į neestetiškai atrodančią užeigą prisėsti, užsisakyti vyno ir kinkalių ar arbatos. Svarbiausia būnat Gruzijoje nesivaržyti ir nebijoti bendrauti.
– Kuris regionas tau pačiam įdomiausias? Kuo Gruzija išskirtinė?
– Šiuo metu aktyviai renku informaciją ir žygių maršrutus bei žemėlapius Chevijos regionui tyrinėti (Kazbegii, Stepantsmindos apylinkės). Čia yra didieji kalnai, kurie slepia vienas įspūdingiausių Gruzijos vietų, galinčių konkuruoti su pasakiška Svanetija. Be to, tai yra arti Tbilisio, dėl ko susisiekimas daug paprastesnis.
O dėl Gruzijos išskirtinumo tai net nežinau, ar verta ką pridėti: jeigu dar nepasidarė aišku, jog ji tokia yra, tiesiog kviečiu: atvažiuokite ir įsitikinkite patys!
– Ar brangu keliauti į ir po Gruziją? Kaip ir kur galima sutaupyti?
– Pasiruošus, nebijant sausakimšų mikroautobusiukų, tranzuojantiems, stovyklaujantiems – čia rojus. Palyginimui: kartą vieną vasaros savaitė be skrydžio su visomis kitomis išlaidomis žmogui atsiėjo apie 100 eurų (buvo įveikta apie 1800 km, aplankyti Imeretijos urvai, kanjonai, Svanetija, Adžarija, Tbilisis). Kai kur važiavome taksi, bet daugiausia teko tranzuoti (keliauti autostopu Gruzijoje idealu: ima vos ne kas antras automobilis).
Gruzija turizmo prasme – vis dar kiek laukinis kraštas, todėl norint tikrai sėkmingai ir tiksliai viską suplanuoti savarankiškai, teks ne mažai paplušėti.
Pigių skrydžių kompanijos dažnai skelbia akcijas, kai atskristi į Gruziją galima vos už 20 eurų. Nebijokite atskristi žiemą – tuo metu Gruzijoj gera slidinėti. Dienos bilietas slidinėjimo kurortuose kainuoja – 12 eurų, slidžių nuoma – 8 eurai.
Sutaupyti galite apsipirkdavo turguose arba pas pakelės prekiautojus. Paprastos parduotuvės šalia kelio taip pat neužkėlusios kainų.
Kainos, lyginant su Lietuva, maždaug 1,5 karto pigiau. Degalai pigesni beveik per pusę. Taksi kilometras vidutiniškai kainuoja 30 euro centų.
Komunaliniai mokesčiai nedideli: už 2 kambarių buto komunalinius su viskuo mokame apie 20 eurų žiemą. Bet Tbilisis nėra pigus miestas.
– Kada geriausia keliauti į Gruziją?
– Jeigu norite pamatyti ir patirti maksimumą ir neperkaisti – birželio vidurys ir rugsėjis. Liepą ir rugpjūtį čia labai karšta – temperatūra pakyla virš 40 laipsnių. Aišku, tuo metu kalnuose galima puikiai leisti laiką.
Sausio pabaiga – vasaris – tinkamiausias metas slidinėjimui kalnuose.
Nemėgstantiems karščio ir didelio turistų skaičiaus tinkamiausia būtų balandžio pradžia. Tuomet, jei gerai susiklostę orai, galima sujungti tiek slidinėjimą, tiek keliavimą, žygiavimą ir stovyklavimą. Tikrą „aukso viduriuką“ rasti galima tik pagal asmeninius norus. Bet esu įsitikinęs: kad ir kada atvažiuosite į Gruziją, rasite ką veikti visus metus.
– Kokiems keliautojams (turistams) ši šalis palankiausia: šeimoms, savarankiškiems keliautojams, poilsiautojams?
– Jeigu esate vidutines pajamas gaunantis ar daugiau uždirbantis žmogus, tikrai galėsite sau leisti komfortišką kelionę. Bet nereikėtų pamiršti, kad Gruzija – šiokie tokie laukiniai vakarai. Patyrusiems keliautojams ir nuotykių ieškotojams tai tik į naudą, šeimai, jeigu ji aktyviai keliauja ir ruošia planą bent 2 savaitės prieš kelionę, bus viskas gerai taip pat.
Bet jeigu laiko per daug neturite, rekomenduoju paieškoti, kas galėtų padėti bent jau patarimais. Nes, atvažiavus tiesiog taip, galima lengvai nusivilti.
Nuorodų į lankytinas vietas mažai, apie tvarkaraščius net nesvajokite, orientavimasis nepratusiems, išlipus viduryje stoties, gali būti velniškai sudėtingas. Todėl bendraukite ir klauskite – vietiniai jums tikrai padės. Bet kaip ir visur reikia aklai nepasitikėti žmonėmis, o blaiviai įvertinti situaciją. Nes visur visko pasitaiko, ypač masinio susirinkimo vietose gudruoliai gali jumis pasinaudoti.
Beje, iš Gruzijos policijos mums reikėtų pasimokyti: bėdai ištikus sustos akimirksniu, aplenkti netrukdys, nesislėps už kampo radarais apsikarstę, pažeidus eismo taisykles pirmiausia įspės, žmogiškai pasišnekės, o jei baudą skirs – pusės algos nereikės palikti.
Tiesa, atvykus į Gruziją mums, Europos Sąjungos nariams, kai kurie dalykai gali badyti akis. Pavyzdžiui: labai didelis šiukšlinimas, socialinės problemos, prasta kelių priežiūra, kokybė ir infrastruktūra, chaotiškas eismas, juokingai mažas skaičius dviračių ir motociklų, didelio masto korupcija valstybės lygmenyje, tarp žmonių jaučiamas abejingumas valdžiai.
