Didelė miesto dalis skendi žalumoje, o pradėjęs tyrinėti kai kuriuos centrinius rajonus, dėl tvyrančios ramybės net pamiršti, kad esi per 20 milijonų gyventojų talpinančiame mieste.
Meksiko miestas – tai muziejų (antras pasaulyje pagal muziejų skaičių pasaulyje), kultūros, kulinarijos ir istorijos miestas. Nuo vertų patirti dalykų skaičiaus gali ir galva apsisukti, todėl kviečiu pradėti pažintį nuo pirmųjų atrakcijų, kurių verta nepraleisti šiame miestų mieste.
Zocalo aikštė ir katedra
Antra didžiausia miesto aikštė pasaulyje, vadinama Zocalo, yra Meksikos sostinės širdis. Tai buvo žmonių susirinkimų vieta dar nuo actekų laikų, o joje nacionalinių švenčių metu gali tilpti ir 100 tūkst. žmonių.
Aikštė naudojama įvairių švenčių paradams, Kalėdiniu laikotarpiu joje statoma ledo čiuožykla, o per Visų Šventųjų dieną – didžiulis altorius.
Nemažiau svarbūs ir aikštę ribojantys statiniai: daugiau nei 200 metų statyta ir įvairių architektūrinių stilių mišiniu pasižyminti didžiausia Lotynų Amerikos katedra.
Įdomu tai, kad ji, kaip ir dauguma sostinės pastatų kasmet grimzta į žemę, kadangi visas miestas yra pastatytas senovinio nusausinto ežero dugne. Viena katedros dalis yra nugrimzdusi metru žemiau nei kitos.
Iš kitos pusės į aikštę žvelgia didingi „Palacio Nacional“ – Nacionaliniai rūmai, kuriuose šiuo metu savo rezidenciją yra įsikūręs šalies prezidentas ir kuriuos viduje puošia įspūdingos Diego Riveros freskos.
Chočimilkas ir lėlių sala
Chočimilkas (Xochimilco) – Meksikos Venecija, dabar „Unesco“ saugoma vieta, leidžianti pamatyti, kaip miestas galėjo atrodyti iki ispanų kolonizacijos.
Kadangi senoji actekų sostinė buvo įkurta ežere, žmonės praktikavo sodininkystę sukurdami mažas dirbtines plaukiojančias saleles, kurios vėliau suaugdavo ir tapdavo salomis. Dabar pavažiavus į pietus nuo sostinės dar galima pamatyti tokius kanalus, kuriais siūloma paplaukioti spalvotai išdažytais plaustais – trajineromis.
Savaitgalį čia atvažiuoja šeimos, išsinuomoja plaustą, atsineša užkąsti arba perka iš užkandžius pardavinėjančių plaustų, klausosi mariači grupių muzikos ir stengiasi nesusidurti tarpusavyje.
Kiek kraupoka, bet nepamirštama patirtis – nuplaukti iki šiurpiosios lėlių salos. Šioje saloje – vieno atsiskyrėlio meksikiečio rinkta lėlių kolekcija, kurias jis rasdavo pamestas kanaluose. Jis lėles kabindavo medžiuose ir laikė savo namelyje taip pagerbdamas, pasak jo, kanale nuskendusią mergaitę.
Diego Riveros freskos ir Fridos Kahlo muziejus
Žymiausios Meksikos dailininkų poros – Fridos Kahlo ir Diego Riveros – meno pėdsakai veda per įvairiausias sostinės vietas. Nors kartu gyveno ir kūrė sostinės pietuose esančiuose Coyoacano ir San Angel rajonuose, kur dabar įsikūręs Fridos Kahlo muziejus ir muziejumi paversta jų dailės studija, jų kūrinius galima pamatyti Nacionaliniuose rūmuose, kur dabar įsikūręs prezidentas Andresas Manuelis Lopezas Obradoras, gražiausiu sostinės pastatu tituluojamame „Palacio de Bellas Artes“ ir net stadione, kuriame vyko 1968 m. vasaros olimpiada.
Šias minėtas vietas puošia įspūdingos Diego Riveros freskos, o norint pamatyti Fridos Kahlo darbų reiks apsilankyti Modernaus meno muziejuje, „Dolores Olmedo“ muziejuje ir gražiajame jos „Casa Azul“ – Mėlynajame name.
Garibaldi aikštė ir mariačių muzika
Muzika meksikiečių gyvenime užima labai svarbų vaidmenį. Skirtinguose šalies regionuose populiarūs skirtingi žanrai, naudojami skirtingi instrumentai, bet dažniausiai, vyrauja jausmingos dainos apie meilę ir gyvenimą. Turbūt žinomiausia ir labiausiai Meksiką reprezentuojanti yra laikoma mariačių muzika. Tai „Unesco“ saugoma tradicija, kilusi XVIII a.
Dainuojančiajam pritaria nedidelė muzikantų grupė su gitaromis, smuikais ir trimitais, dėvima tradicinė charro apranga – didžiulė skrybėlė ir specialus puošnus kostiumas.
Nors mariačių muzika kilusi iš Meksikos vakaruose esančios Jalisco valstijos, meksikietiškos mariačių muzikos centras sostinėje yra Garibaldi aikštė. Čia susirenka šimtai muzikantų su savo instrumentais ir dainuoja serenadas visiems, jų užsisakantiems: tai vakarieniaujančios poros, susirinkusios šeimos. Geriausia čia ateiti vakarop ar vėlai vakare, tai pats darbymetis muzikantams.
„Soumaya“ muziejus
Šešių aukštų kosminį laivą primenantis muziejus prabangiame Polanco rajone buvo pastatytas vieno turtingiausio pasaulio žmogaus – meksikiečio Carloso Slimo.
Nors kai kurių kritikuojamas, savo kolekcija šiam muziejui sunkiai gali kas prilygti, jis išlieka vienu lankomiausių visoje šalyje. Muziejus pavadintas jau mirusios verslininko žmonos vardu, o nemokamai buvo suprojektuotas jo žento.
Muziejuje rodoma milžiniška 66 000 eksponatų verslininko Carloso Slimo sukaupta meno kolekcija. Visas viršutinis pastato aukštas, skirtas A.Rodeno skulptūroms – tai didžiausia Rodeno meno kolekcija už Prancūzijos ribų.
Taip pat eksponuojamas Meksikos ikikolonijinis menas ir didžiulė Europos menininkų (tarp jų Picasso, Monet, Van Gogo) darbų kolekcija. Muziejaus kolekcija buvo įvertinta 700 milijonų JAV dolerių.
Įėjimas visada nemokamas!
Metro: menas ir actekų piramidė
Lankantis šiame megapolyje kartais gali pasirodyti, kad miestas ne toks jau ir perpildytas… Žinoma, kol neatsiduri metro arba transporto kamštyje piko metu. Tačiau bent kartą tai padaryti rekomenduojama, kad patirtumėte, ką reiškia šio miesto mastai.
Meksiko miesto metro ne tik itin pigus (vienkartinis bilietėlis kainuoja 5 pesus – 24 eur centus – ir leidžia persėsti kiek nori kartų neišeinant iš metro), turintis didelį tinklą, bet ir leidžia mėgautis menu ir istorija.
Kai kuriose stotelėse galima rasti įvairias ekspozicijas, pavyzdžiui, „La Raza“ stotelė turi mokslo tunelį, skirtą astronomijai, Žemės istorijai, „Copilco“ stotelėje galima apžiūrėti tapytas freskas, pasakojančias Meksikos istoriją, o „Pino Suarez“ stotelėje stovi originali Ehecatl – actekų vėjo dievui – skirta piramidė...
Plečiant miesto metro tinklą buvo atsitiktinai rasti šie actekų griuvėsiai, tarp jų – aukojimui skirta vieta, kurie liko išsaugoti kaip metro stotelės dalis.
Važiuoti Meksiko metro – tai tikra socialinė patirtis.
Metro, kuriuo kasdien naudojasi apie 5 mln. žmonių, pasitaikydavo priekabiavimo atvejų. Siekiant to išvengti sugalvoti atskiri vagonai moterimis ir vaikams.
Čia visada mažiau žmonių, yra kur atsisėsti ir įdomu stebėti ryte į darbą važiuojančias meksikietes, tuo pačiu dar spėjančias ir prisiklijuoti blakstienas.
