Daugelis žmonių į Fidžį keliauja dėl rifų ir paplūdimių. Apie pastaruosius parašyta daug kelionių knygų, internete galima rasti daug nukreipimų ir patarimų. Tačiau esmė paprasta – jeigu norite apskridę pusę planetos ilsėtis panašiai kaip Egipte ar Turkijoje, jums bus sudarytos visos sąlygos. Tiesa, šiek tiek kokybiškesnės – jei apsistosite atitinkamos klasės viešbutyje.
Tokio poilsio mėgėjams nebereikia niekur skristi iš didžiausios salos Viti Levu. Netoli nuo pagrindinio šalies oro uosto yra toks Denarau pusiasalis, kuriame vienas po kito kyla penkių žvaigždučių kurortai – „Sheraton“, „Sofitel“ ir panašiai. Geras pliažas, puikūs baseinai, aukštos klasės aptarnavimas, geri kokteiliai ir egzotiška vakarinė programa. Tikras rojus. Bet ar tai tikrasis Fidžis? Kuo jis skiriasi nuo nutryptos Patajos Tailande ar betoninių monstrų Kankūne Meksikoje?
Jeigu norisi autentiškos, bet patogios vietos poilsiui, jos reikia ieškoti kitose salose. Tarkime, Jasavos archipelage, į kurį patenkama arba katamaranais, arba vandens lėktuvu. Krakmolo baltumo smėlis, koralų giraitės aplink salas, labai mažai lietaus. Tai vietos, labiausiai atitinkančios standartinį atogrąžų suvokimą ir išties panašios į atviruką iš rojaus.
Tai ką, neriam?
Dar yra Vanua Levu, Taveuni, Kadavu – vulkaninės kilmės salos, kurios gal ir neturi tobulų pliažų, bet kupinos kitų įdomybių. Ugnikalniai, kriokliai, žali slėniai, atogrąžų miškai, etniniai kaimai – vienur tos autentikos daugiau, kitur mažiau. Bendra viena – draugiškiausi planetos žmonės, šypsenos ir pojūtis, kad į tave nežiūri kaip į buką turistą su pinigų maišu, dėl kurio ir verta prasidėti su svetimšaliu: o gal pavyks ką iškaulyti.
Šiose žemėse džiaugiasi akis, bet didžiausios grožybės slypi po vandeniu. Gelmių tyrinėtojas prancūzas J.M.Cousteau šias ramiojo vandenyno vietas vadino vienomis įspūdingiausių, kokias tik teko regėti, o regėjo jis tikrai daug. Keletą dienų praleidome bendraudami su nardytojų pora iš Olandijos – Mieke ir Reindertas nuo rudens pradžios keliauja po Melaneziją, Mikroneziją ir Polineziją rašydami tinklaraštį apie aplankytas vietas.
Tonga, Vanuatu, Taitis, Maršalo salos – jie išties turėjo su kuo palyginti tai, ką pamatė Fidžyje. Mes lyginome su Karibų, Raudonąja jūra ir Indijos vandenynu. Visi sutarėme, kad Fidžio gelmių augmenija ir gyvūnija – išskirtiniai.
Šiose žemėse džiaugiasi akis, bet didžiausios grožybės slypi po vandeniu.
Nardytojai eina iš proto dėl Sonosomo sąsiaurio gelmių, garsėjančių minkštaisiais koralais, dramatiškais skardžiais, povandeninėmis arkomis ir kitomis įdomybėmis. Visose didesnėse salose veikia aukštos klasės nardymo klubai, kuriuose galima įsigyti PADI sertifikatą arba gilinti jau turimas žinias ir įgūdžius. Kainos nėra tokios mažos kaip, tarkime Hondūre, bet vis dėlto pigiau nei Havajuose, Floridoje ar daugelyje Karibų baseino šalių.
Galima ilgai pasakoti apie žuvis, vėžlius, jūrų žinduolius nariuotakojus ir bestuburius. Pasakysiu tik tiek – mėginti tinkamai aprašyti tas spalvas, judesius ir sroves yra bergždžias reikalas. Panašiai kaip laižyti ledus per stiklą. Tiesiog reikia įsiminti tą šalį iš keturių raidžių ir esant progai būtinai ten stabtelėti. Savaitei – dar geriau dviem ar trims.
Baidare į atvirą jūrą
Taveuni saloje daug vaikščiojome. Ten stūkso keli vešliai apaugę kalnai, o jų viršūnėse tyvuliuoja seni kaip pati žemė ežerai. Kelias, taikantis žiedu apjuosti šį neįtikėtinos įvairovės lopinėlį, nutrūksta gražiausioje vietoje, ten kur prasideda nacionalinis parkas. Niekur kitur iki tol nebuvome matę šitiek daug krioklių vienoje vietoje! Kai kurie – keliaaukščiai, susiliejantys iš kelių galingų srovių į vieną šniokščiantį gaivalą. Daugelis – pasiekiami tik jūros keliu. Kateriais arba baidarėmis.
 |
| L.Dapkus/Baidarė ant kranto |
Pasirinkę tokį kelionės būdą nė neįtarėme, kad teks išplaukti iš saugių lagūnų į atvirą jūrą su pusėtinomis bangomis, kurias reikia „imti“ savo luoto priekiu, nes kitaip apvirsi tiesiai ant smalsių rajų, plaukiojančių po mumis krištolo skaidrumo vandenyse. Pykinimas, silpnumas ir visi kiti su jūros liga susiję potyriai buvo mokestis už tas net nelogiško grožio vietas, kurias pasiekėme po pusantros valandos mosavimo irklais ir kovos su bangomis.
Mūsų keturių gidas, traukęs fidžių meilės dainas pakeliui į žemišką rojų, netrukus parodė, kad ne vien tik Leo DiCaprio moka šokinėti nuo krioklių ir pūkštelėjo į vandenį iš kokių 13 metrų aukščio. Mums vieta nepasirodė pakankamai saugi, bet kai dabar prisimenu tą dieną svarstau, kad gal reikėjo irgi šokti.
Vakarinis desertas
Persikeli baidare per kelias lagūnas – ir prasideda žygis atgalios. Siauras keliukas vingiuoja palei vandenyną. Atoslūgis, todėl krabai laksto kaip pašėlę, o nematyti paukščiai neskubėdami lupa apnuogintas kriaukles nuo pakrantės akmenų ir čia pat jas suvartoja gurmaniškai čirkšdami. Kai prieiname tą vietą, kur Holivudo desantas filmavo „Sugrįžimą į Žydrąją lagūną“, ji mums nepasirodo gražesnė už visas kitas. Dar vienas tobulas šiauriečio akiai peizažas, kurio vizija šildys sugrįžus į savo darganotas platumas.
Kai po ilgos dienos, aplankę dar tuziną krioklių ir kelis džiaugsmingų žmonių kaimus nusikalę grįžtame į savo laikinus namus, atviroje terasoje jau padengtas didelis apvalus stalas. Jo pakraščiuose džiūsta ryte nuskintų gėlių žiedai, sentimentaliai atkartodami purpurinį saulėlydį virš vandenyno. Iš dešinės prisėda senukai australai, kairėje – išvargę, bet patenkinti olandai, anapus stalo – keli britai ir naujokai amerikiečiai.
Ant stalo garuoja žuvis iš štai tos įlankos, taurėse kliuksi vynas iš netolimos Australijos, tyliai skamba gitara. Kai visi susirenka ir ima dalytis istorijomis iš šios salos, savo šalių ir tų nuostabių vietų, kuriose lankėsi, galvoje nejučia ima dėliotis naujų kelionių ir nuotykių planai. Vakarėjant dar aptariame vieną tezę: Dievas buvo neteisus dalydamas grožį po saule. Tiek daug visko čia, vienoje vietoje, o kitur – gal ir mažoka.
Taip baigiasi dar viena atostogų diena. Artėja metas atsisveikinti su Fidžiu.
 |
| L.Dapkus/Kokoso palmės ir vandenynas |
