Šiomis nuotraukomis pasidalijo jūrų kapitonas Piotras Korneliukas, kuris, būdamas tuometinės Karaliaučiaus jūreivystės mokyklos kursantu, 1961 m. atliko pirmąją jūrinę praktiką mokomajame burlaivyje.
Būtent prieš 60 metų, 1961-aisiais, „Meridianas“ buvo išplaukęs į tolimiausią ir bene įspūdingiausią savo jūrinį žygį, į kurio maršrutą buvo įtraukta egzotiškoji Vakarų Afrika ir, žvelgiant iš sovietinių laikų perspektyvos, už geležinės uždangos buvusi Didžioji Britanija.
Iš įvairių šaltinių yra žinoma, kad 1948-1955 m. tuometinis Klaipėdos jūreivystės mokyklos mokomasis burlaivis „Meridianas“ daugiausia plaukiojo tik po Baltijos jūrą. Vėliau Rygoje buvo įsteigtas Baltijos mokomųjų laivų būrys, į kurį buvo įtrauktas ir „Meridianas“ bei dar kelios Baltijos jūros uostuose besibazavusios mokomosios barkentinos: „Tropikas“, „Mendelejevas“, „Kropotkinas“. Žinia, visos jos – iš tos pačios Suomijoje pokariu statytos reparacinių burlaivių serijos.
Tada „Meridianui“ atsivėrė platesni vandenys, į kuriuos jis dažniausiai leisdavosi kartu su barkentina „Tropikas“.
Pateko į romaną
1961 metų dviejų mokomųjų barkentinų – „Meridiano“ ir „Tropiko“ – žygį yra aprašęs ir rusų rašytojas bei dailininkas Jevgenijus Pinajevas (1993-2016) savo prisiminimų romane „Похваль – ное слово Бахусу, или Верстовые столбы бродячего живописца“ (žurnalas „Ural“, Nr. 7-10, 2004). Jis kelerius metus dirbo nuolatinėje „Meridiano“ įguloje – iš pradžių paprastu jūreiviu, o vėliau bocmanu – ir pats dalyvavo šiame plaukime. Beje, iki šiol veikiančioje šio rašytojo „Facebook“ paskyroje pavyko aptikti ir dar daugiau istorinio žygio iliustracijų.
Su šiuo žygiu susijusi ir vos ne detektyvinė istorija. Mat iš anksto suplanuotame reiso maršrute buvo numatyta nuplaukti į Senegalo sostinę Dakarą Vakarų Afrikoje, pakeliui užsukant į Gibraltarą, o grįžtant – praplaukti Azorų salas bei sustoti Sautamptone, Didžiojoje Britanijoje. Būtent toks maršrutas yra pažymėtas žygio žemėlapyje, tokį jį prisimena ir istorinėmis nuotraukomis pasidalijęs kapitonas P. Korneliukas. Tačiau J. Pinajevas savo prisiminimuose rašo, esą barkentinos pusiau nelegaliai buvo pasiekusios ir dar labiau į pietus nutolusią Gvinėjos sostinę Konakrį.
Kaip tai atsitiko ir kaip apskritai buvo planuojami bei „pramušami“ mokomųjų barkentinų reisai, iliustruoja žygio flagmano burlaivio „Tropikas“ kapitono V.Čudovo citata prisiminimų romane: „Įvyko nesusipratimas...
Maskva man daug kraujo yra pagadinusi. Tai ten, tai čia, tai galima, tai negalima. Pagaliau leido plaukti ir iki Konakrio, bet kažkaip ne itin aiškiai. Paskui jie visai mus pamiršo ir prisiminė tik kai jau buvome prie Gvinėjos Iles de Los salų. Atėjo įsakymas, panaikinantis ankstesnį: tik į Dakarą – ir viskas!
O mes jau laukiame netrukus pasirodysiančio locmano, kuris ves mus į Konakrį. Ką daryti? Aš priėmiau sprendimą: plaukiame... Šiaip valdininkų atmintis paprastai neblizga, bet tąkart prisiminė ir nubaudė už nepaklusnumą...“
Bausmė esą buvusi tokia, kad kitą sezoną „Tropiko“ ir „Meridiano“ nebeišleido į tolimą reisą šiltųjų Afrikos krantų link ir nusiuntė atsivėsinti į Norvegijos jūrą, o grįžtant atgal leido sustoti Rostoke, tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Į plačiuosius Atlanto vandenis šios dvi barkentinos sugrįžo 1963-iaisiais, tiesa, be ilgesnių sustojimų uostuose apiplaukė Azorų salas, tik grįždamos vėl užsuko į Angliją.
Tarsi pasakoje
Grįžtant prie 1961-ųjų žygio – jo pradžia buvo Karaliaučiuje, o pirmoji stotelė – Gibraltaras. Čia barkentinos turėjo kelias dienas laukti, kol atplauks tanklaivis ir papildys kuro. Per tą laiką kursantams, kurių kiekviename laive buvo po pusšimtį, ir įgulų nariams buvo leista išeiti į krantą. Bet – tik pagal griežtą apskaitą ir tik lydint kam nors iš aukščiausių laivų vadų.
Tiesa, kaip savo prisiminimuose rašo J. Pinajevas, tai esą nesutrukdė sovietų jūreiviams nusiaubti vietines parduotuves ar net pabizniauti su vietiniais prekeiviais keičiant varines ar žalvarines detales į romą ir konjaką. Tuo metu P. Korneliukui atmintin įstrigo tai, kad Gibraltare studentai gavo po bloką kramtomosios gumos ir šokolado.
Be pasivaikščiojimų po miestą, kursantai turėjo darbuotis laivuose, šveisti denį ar dažyti bortus, atnaujinti rangauto, takelažo detales, buvo vedami užsiėmimai, mokymai, įvairios treniruotės. Vakarais „Meridiano“ denyje buvo išskleidžiamas ekranas ir rodomi filmai.
Po beveik savaitės stovėjimo barkentinos atsisveikino su garsiąja Gibraltaro uola ir nustatė kursą į pietus.
„Nuo pat kelionės pradžios buvau kone sapne. Kai plaukiant neūžia variklis, o virš galvos visą laiką išskleisti burių sparnai ir tylą sudrumsčia tik reti garsai. Tai stakselio šoto blokas atsitrenkia į relingą, tai tarsi netyčia suskamba rinda, tai didesnė banga supursloja po foršteveniu ir apšlaksto denį šiltu sūriu lietumi... Praeini basomis kojomis per iki blizgesio nušveistą denį, permeti akimis stiebus, kurių balti klotikai palengva sūpuojasi mėlyno dangaus fone, ir... pradedi tikėti pasakomis“, – savo įspūdžius plaukiant Atlanto vandenynu pasakojo jūrininkas ir rašytojas J.Pinajevas.
Batų sistema
Barkentinų įgulos vandenyne ne tik svajojo, bet ir mėgavosi jo teikiamais malonumais. Romane aprašomas epizodas, kai burlaiviai pasileido į dreifą, o komandoms buvo duotas įsakymas – maudytis: „Iš „Tropiko“ į vandenį šokinėja nuo rėjų, o mūsų kapitonas uždraudė nardyti netgi nuo planšyro...
Prieš leidžiantis į sūrų vandenį, visi kursantai su glaudėmis ir batais sustatomi ant denio. Kol jie maudosi, batai lieka išrikiuoti. Jei po maudynių batų ant denio nelieka, vadinasi, visi grįžo, niekas nenuskendo...“
Galiausiai barkentinos pasiekė Dakarą ir prisišvartavo bortas prie borto prie uosto krantinės.
„Ir štai – ilgai lauktas momentas. Pasitempę kursantai rikiuojasi viršutiniame denyje prie grotstiebio, o pirmasis kapitono padėjėjas, apžiūrėjęs rikiuotę, siunčia atgal į kubriką kursantų orkestro trimitininką.
Vaikinai dar iš Gibraltaro žino, kad kapitono padėjėjas netoleruos apsileidimo ir nepraleis nė menkiausios smulkmenos. Na, pagaliau viskas! Išsiblizginę kursantai patraukia į miestą, akylai stebimi prižiūrėtojų...“
Pasibaigus kelių dienų viešnagei Dakare, J.Pinajevui įstrigo momentas, kai barkentinoms teko atsišvartuoti nuo šio uosto krantinės: „Prieš išplaukiant „Tropiko“ kapitoną aplankė Dakaro uosto kapitonas, senas prancūzas, kuris suabejojo mūsų laivų ir įgulų gebėjimu buriuoti.
Tuomet mūsų flagmano kapitonas nusprendė pademonstruoti, kad tai netiesa. Jo įsakymu abi barkentinos nuo krantinės turėjo atsišvartuoti nesinaudodamos varikliais, tik su burėmis. Žiūrovų – minios.
Mes visi įsitempę, kad neapsijuoktume prieš publiką. Pirmas atsišvartuoja prie mūsų antru korpusu stovėjęs „Tropikas“. Atėjo mūsų eilė. Vietos apsisukti beveik nėra, aplink vien betoninės krantinės. „Visi į viršų“, – šaukia kapitonas.
Mano širdis sustingo, net pirštai suprakaitavo. Visi supratome galimas net menkiausios klaidos pasekmes... Pagaliau, atsilaisvinęs nuo švartavimo lynų, „Meridianas“ pajudėjo iš ankštos įlankos. Minia, greitindama žingsnius, judėjo krantine, o kartu su ja – ir uosto kapitonas, kuris atsisveikindamas mojo mums ranka...“
Sovietų svetingumas
Toliau J.Pinajevas aprašo neva ne pagal planą įvykusį barkentinų apsilankymą Gvinėjos sostinėje Konakryje. Esą čia įgulos į miestą veržėsi jau nebe taip entuziastingai, mat „kišenėse bebuvo likusios tik nosinės ir nė vienos monetos“. Daugiau patys burlaiviuose priiminėjo negausias diplomatų delegacijas bei kitų į Afriką atplaukusių sovietų laivų įgulas.
Jūrininkų laisvalaikį romane atspindi epizodas, kai autorius, kadaise plaukęs motorlaiviu ir jūroje iškritęs už borto bei išgelbėtas anglų krovininio laivo „Ibadan Palm“ įgulos, Konakrio uoste netikėtai susitiko savo gelbėtojus.
„Kai paprašiau leidimo barkentinose priimti mano asmeninius svečius anglus, „Meridiano“ kapitonas Bukinas ir jo padėjėjas klausėsi manęs pakėlę antakius. Bet pažadėjo pagalvoti. Po valandos Bukinas padavė man butelį „Stoličnajos“ ir butelį „Abrau-Durso“.
„Užkandos nusipirksi parduotuvėje už savo pinigus, gal dar kokas ko nors duos, – pasakė kapitonas. – Ir nepamiršk, kad esi sovietinis jūreivis ir kad tau buvo padaryta išimtis, todėl pasistenk nenuvilti vadovybės pasitikėjimo.“
Britai atvyko prieš vakarienę. Jų garbei barkentinose buvo surengtas parodomasis burių pakėlimas. Svečiai vaikščiojo po „Meridianą“, viską čiupinėjo, klausinėjo.
O tada... Na, ne, viskas pavyko labai gerai. Įgula elgėsi kultūringai, o latvis Maigonas pražydo, kai anglas Rojus pagyrė Rygą ir Rygos degtinę. Susitikimui baigiantis britai jau buvo gerai įkaušę, juolab kad ir patys atėjo su glėbiu alaus. Galiausiai pasirodė gydytojas su buteliu spirito, kurį pats jau buvo beveik išgėręs... Po šito mes palydėjome britus trapo link.“
Šitaip baigėsi pirmoji didžiojo žygio dalis.
Bus daugiau.
