– Kaip kilo ši kelionės idėja?
– Indrė: Įveikti kokį nors fizinį iššūkį kūnui ir protui jau tampa mūsų vasaros tradicija. Praeitą vasarą su kuprinėmis, palapinėmis ir visais reikalingais išgyvenimo reikmenimis aštuonias dienas ėjome aplink Monblaną, įveikėme 171 km.
– Antanas: nuolat žygiuoji įkalnėmis arba nuokalnėmis. Buvo sudėtinga, bet įveikiama. O šiemet supratus, kad kalnų kelionių nebus, teko galvoti, ką įspūdingesnio nuveikus Lietuvoje. Savo gimtadienio proga nutariau pakviesti draugus minti iki Nidos. Prisijungti pasiryžo ne visi, likome keturiese.
– Ar tikslas buvo įveikti distanciją kuo greičiau?
– Antanas: Galima sakyti, kad kelionės tempą labiausiai pakoregavo orai. Birželio pabaiga ir liepos pradžia buvo labai lietinga, taigi, anksčiau nei liepos antroji, išvažiuoti nepavyko. Gimtadienis liepos 6-ąją, o Nidą keltu iš Uostadvario pasiekti planavome liepos 5-ąją.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai ir sunkumai?
– Indrė: Buvo baisu ir nesaugu važiuoti tais automobilių keliais, kur nėra patogaus kelkraščio. Tuomet bandai važiuoti žvyru arba važiuojamąja dalimi. Dideliu greičiu pro šalį pravažiavus sunkvežimiams, būdavo, tave net sumėto. Deja, pavojų išvengti nepavyko. Netoli Kauno mūsų draugą Algirdą užkliudė automobilis, jis kelionę netgi turėjo baigti.
– Antanas: Vairuotojas užsižiūrėjo į kitą kelio pusę ir užkabino daiktų maišus ir dviračio ašį, kuri nulūžo. Algirdas griuvo, bet liko visiškai sveikas. Šis incidentas jam labiau sukėlė psichologinį šoką. Su visais daiktais jo atvažiavo pasiimti Kaune gyvenantys draugai.
– Indrė: Vairuotojas prisipažino, kad užsižiūrėjo. Pati atkarpa irgi buvo ne iš saugiųjų. Šalia esantys Raudondvario (Kauno raj.) gyventojai sako, kad šis kelias kaip užburtas. Koks nors incidentas čia įvyksta vos ne kiekvieną savaitgalį. Partrenkia pėstįjį, dviratininką.
– Antanas: Spalio mėnesį pro ten pat važiuodami automobiliu matėme, kad vėl būta avarijos, likę sudužę žibintai, bamperiai. Tas ruožas tikrai nesaugus, reikalaujantis daugiau dėmesio.
Viso šio atsitikimo metu taip pat praradome labai daug laiko. Gero oro langas, per kurį turėjome spėti įveikti numatytą distanciją, „užsidarė“, taigi, bekeliaujant užklupo lietus.
– Indrė: Važiuojam, matom renkasi tamsūs audros debesys, vėjas kyla, dviračius tik mėto į šonus. Ėmėme dairytis sustojimo. Už kokių šimto metrų pamatę sodybą nė nedvejodami užsukome.
– Antanas: Ten gyvenančio žmogaus tiesiog pasiprašėme į vidų, ir jis geranoriškai įsileido. Kol debesis praeis, laukėme dar pusantros valandos.
– Indrė: Priėmė labai draugiškai, šiltai, nereikia bijoti pasiprašyti.
– Antanas: Tądien nuo grafiko atsilikome maždaug 44 km, taigi, trečiai dienai automatiškai liko ilgesnė distancija.
– Indrė: Paskutinę dieną reikėjo įveikti 160 km kas man buvo visiškas kosmosas. Fiziškai tai buvo viena sunkiausių dienų gyvenime apskritai. Įveikus šimtą kilometrų galvojau, kad jau viskas, nieko nebus. Sakiau – vyručiai, aš nakvosiu čia, o jūs galite važiuoti toliau. Tačiau komandinė dvasia davė savo. Draugai motyvavo, sakė – tu gali, viskas bus gerai. Jaučiau atsakomybę už kitus, nesinorėjo apvilti, taigi, save perlipau. Tačiau viena tikrai nebūčiau pravažiavusi tiek kilometrų.
Įveikus šimtą kilometrų galvojau, kad jau viskas, nieko nebus. Sakiau – vyručiai, aš nakvosiu čia, o jūs galite važiuoti toliau
Minant atėjo suvokimas, kad visų pirma tai yra psichologinis iššūkis. Jei neleidi sau pasiduoti, smegenų užgožti blogomis mintimis, gali ir 160, ir 200 km per dieną įveikti. Taip save programuojant įveiki dar vieną ir dar vieną, ir dar vieną kilometrą. Taip kilometrai ir susirinko. Minėme maždaug keturiolika valandų.
– Antanas: Dar kelionę sunkino praktiškai visąlaik į veidą pučiantis vėjas. Mini lyguma, o jausmas toks, lyg važiuotum į kalną. Arba matai, kad judi nuokalne ir, rodos, turėtum riedėti, bet iš tikrųjų netgi lėtėji, nes vėjas tave stabdo. Dažniausiai važiavome arčiau vienas kito, laikėmės panašaus tempo, kad sukurtume oro maišą.
– Antanai, o kas sunkiausia buvo tau?
– Antanas: Esame ir anksčiau važiavę dviračiais tokius atstumus, tačiau šįkart buvo neįvertintas bagažo kiekis. Man sunkiausia buvo važiuoti su priekaba ir dar papildomais galiniais krepšiais. Taigi, ant dviračio susidarė apie 50 kg bagažo svoris. Visąlaik norėjosi judėti pastoviu greičiu, nes sulėtinus prireikia dar daugiau jėgų, kad įsibėgėtum. Tačiau pačią pirmą dieną tai sunkiai pavyko. Važiavimas kalnuotame Vilniaus regione buvo tiesiog žudikiškas. Buvo sunku kaskart priekabą užtempti į kalną. Kitąkart imčiau arba talpesnius krepšius, arba daiktus dėčiau tik į priekabą.
– Indrė: Taip pat priekabai prireikė trijų remontų, visus kartus sprogo Antano dviračio padangos.
– Antanas: Iš viso padangos sprogo tris kartus, tačiau tikėtina, kad priekinė vieną kartą prakiuro tiesiog dėl darbinio susidėvėjimo, kitus du – grynai dėl per didelio svorio bagaže.
– Kokių dar nuotykių patyrėte?
– Indrė: Pasiekus Nidą kelionė nesibaigė. Pora dienų pailsėję darėme iššūkio pratęsimą. Visa Kuršių nerija, o paskui dviračių takais bei dardančiais žvyrkeliais pro Palangą, Šventąją važiavome iki Latvijos Nidos. Už 3 km nuo Lietuvos sienos esantis kaimelis prie jūros taip ir vadinasi. Visos dienos kelionė pirmyn iki Nidos ir atgal iki kempingo Palangoje prie kelionės pridėjo dar šimtą kilometrų.
– Antanas: Kempinge palikus priekabą ir krepšius judėjimo greitis buvo dvigubai didesnis, nuovargis mažesnis, visai kitas važiavimas.
– Indrė: Norėdami išvengti labai jau nemalonaus žvyrkelio, grįžti atgal pasirinkome palei jūros krantą. Vietomis minti buvo sudėtinga, 7 km dviračius vedėmės, dar šiek tiek nusvilome saulėje, tačiau pasirinkimas buvo vis tiek geresnis.
– Antanas: Grįžus traukiniu į Vilnių iš Kretingos laukia paskutinė atkarpa – traukinių stotis–namai. Tačiau iššūkis turbūt nebūtų iššūkiu, jei pusiaukelėje nebūtų trečiąjį kartą sprogusi padanga. Buvo naktis, taigi nieko net nesiėmėme taisyti, dviračius tiesiog parsivarėme.
– Kokios kelionės detalės, momentai buvo maloniausi?
– Indrė: Labai gerą įspūdį paliko Uostadvario miestelis. Esame tris mėnesius gyvenę Nyderlanduose, Uostadvario apylinkės, vaizdai su upėje lyg Amsterdamo kanaluose prišvartuotais laiveliais, preciziškai tvarkinga aplinka priminė būtent juos.
– Antanas: Dar visišku netikėtumu pasirodė Rusnė, ypač keliavimas nuo eismo atskirtu dešimties kilometrų ilgio dviračių taku iki Šilutės. Važiuoti buvo ir saugu, ir lygu, ir vėjo nebuvo, ir vaizdai kaip mini Olandijoje. Tai buvo nuostabus momentas, kurio važiuodamas mašina niekada nepatirtum.
