Kodėl Mianmaras, britų kolonistų vadintas Birma? Žiupsnelis istorijos. Iki dvidešimto amžiaus vidurio britų kolonija Birma visą pasaulį maitino ryžiais, o ekonominis jos išsivystymas du kartus lenkė Pietų Korėją. Birmai atgavus nepriklausomybę, kai britai 1948 metais pasitraukė, gyvenimas ten tarsi sustojo. Daugiau nei 60 metų šalį draskė ir sekino pilietiniai karai.
Valdžią užgrobusi karinė chunta nesugebėjo modernizuoti ūkio ir dabar didžiulė šalis, plotu prilygstanti Prancūzijai, taip pat turtinga gamtos išteklių (tikmedžio, nefrito, perlų, rubinų, safyrų, sidabro, aukso, platinos, gamtinių dujų ir naftos) yra viena skurdžiausių pasaulyje.
1989 metais valstybė atgavo ikikolonijinį pavadinimą Mianmaras, tačiau iki 2011 metų šalies gyvenimas buvo labai uždaras ir izoliuotas. Mianmaras nebuvo itin svetingas turistams, o ypač negailestingas tiems, kurie bandė nepaklusti kariniam režimui. Geležinei uždangai pakilus, ši unikali šalis atvėrė duris pasauliui.
Pietryčių Azijos valstybės Mianmaro geografinė padėtis yra pavydėtina – 2000 kilometrų ilgio pakrantė Bengalijos įlankoje, šalis taip pat ribojasi su dviem galingiausiomis ir didžiausiomis Azijos valstybėmis Indija ir Kinija bei mažesnėmis: Bangladešu, Tailandu ir Laosu. Ši nuo pasaulio atskirta šalis, kuri ilgai atrodė nepasiekiama ir paslaptinga, per trumpą laiką tapo tikru atradimu ir geidžiamiausia kelionių kryptimi.
Kelionė į Mianmarą – tai kelionė laiko mašina atgal į dvidešimt pirmo amžiaus nepaveiktą, praeityje užstrigusią šalį. Net „National Geographic“ žurnalas paskelbė, kad kelionė į Mianmarą yra viena iš 50-ties „gyvenimo kelionių“ krypčių. Ši kelionė smalsiems ir žingeidiems. Jei trokštate atvira širdimi priimti ir pažinti mažiausiai Vakarų civilizacijos šiame regione paveiktą šalį, tuomet kelionė į Mianmarą yra jūsų kelionė.
Šešiolika dienų keliaujant prabėgo tarsi viena diena. Kelionės programa prisotinta įspūdžių, įvairi, nemonotoniška. Ažūrinius šventyklų drožinius, aukso lapelių blizgesį ant Budos skulptūrų keitė kalnų panoramos ir švelnus rūkas Inlės ežere. Daugybė unikalių, niekur kitur neregėtų gamtos ir kultūros objektų – gal čia Birmos žavesio paslaptis?
Gal ramus, neįkyrus, labai draugiškas vietos gyventojų bendravimas, mąslus purpuro drabužiais pasirėdžiusių vienuolių žvilgsnis taip traukia ir vėl kviečia sugrįžti? Gal neįminta mistiškojo Bagano šventyklų slėnio paslaptis? O gal iš viso neverta ieškoti atsakymo. Juk meilės jausmas nesileidžia preparuojamas. Klausimą paliekame atvirą. Galbūt jums, mieli keliautojai, pavyks patiems įminti Birmos mįslę.
Tuo, kad šį paskutinį Pietryčių Azijos grynuolį tikrai verta pažinti ir reikia paskubėti, įsitikinome jau nuo pirmųjų kelionės dienų. Mianmaras keičiasi tiesiog akyse – miestuose daugėja naujų automobilių, sparčiai vyksta statybos, atvykę pamatėme kiek kitokį vaizdą, negu tikėjomės rasti.
Auksinė sustingusio laiko žemė vis dėlto pamažu bunda, atsiverdama ją pažinti norinčiam pasauliui. Nors ilgai trukusi Mianmaro izoliacija lėmė, kad civilizacija nesugadino nei šalies kultūros, nei žmonių, situacija keičiasi, permainos po truputį smelkiasi. Šalis, tokia, kokia yra dabar, ilgai neišliks.
Kelionės metu džiugino kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ Mianmaro partnerių aptarnavimas – tikslumas, punktualumas, kvalifikuoti ir paslaugūs vietos gidai, puikūs viešbučiai ir patogūs autobusai.
Mianmare nepaprastai graži ir įvairi gamta – kalnai, besidriekiantys iki pat Pietų Himalajų, džiunglės, milžiniški ryžių laukai, sausos stepės, didžiuliai slėniai, vagojami sraunių upių, puikūs Bengalijos įlankos paplūdimiai, dar tik atrandami vakariečių. Bet labiausiai Mianmaras vilioja senųjų Rytų dvasia, savo budistiniu paveldu – tūkstančiais auksinių šventyklų ir draugiškais, nuoširdžiais žmonėmis.
Iki šiolei jaučiu ir prisimenu poilsį Ngapalio kurorto paplūdimyje, puikiųjų, saldžiųjų vaisių skonį, burnoje tirpstančias jūros gėrybes, atpalaiduojančius masažus ir tylias vakarienes prie deglo šviesos, vandenynui švelniai glostant basas kojas. Šių įstabių pojūčių vėliau keliaujant po Braziliją neįstengė nuplauti net Atlanto bangos ir garsiajame Rio de Žaneiro Kopakabanos paplūdimyje. Tai štai kaip!
Keistai surėdyta žmogaus atmintis ir įspūdžių „virškinimo“ fabrikėlis: negailestingai tirštoje rūpesčių ir darbų kasdienybėje, vėsios, ilgos nakties fone ima ir blyksteli saulėta akimirka iš Mianmaro. Laiko tėkmėje nusitrina konkretumai, bet, pagalvojus, pasąmonėje aplankyta šalis įgauna bendrą spalvą, kvapą ir skambėjimą.
Mianmaras maloniai šiltas – žibančios geltonos spalvos, nejusti jokios agresijos. Basos pėdos ant įkaitusių šventyklų grindų. Nubalinti moterų ir vaikų veidai (apsaugai nuo saulės). Nykstantys kolonijinės architektūros statiniai, užspausti šiuolaikinių dangoraižių Jangone. Automobilių eismas dešine puse, vairas irgi dešinėje. Milžiniški gulintys Budos su giedra šypsena veide. Aukos, aukos, aukos... Vos prašvitus, apie pusė milijono vienuolių vorelėmis, lyg egzotiškos purpurinės skruzdės, patraukia į gatves prašyti išmaldos – saujelės ryžių, daržovių arba pinigų.
Tai, kad kiekviename žingsnyje yra renkamos aukos, vakariečiui nėra įprasta, bet čia šelpimas yra kultūros dalis. Vienuoliai nesirūpina materialiais dalykais. Jie medituoja, kalba mantras, filosofuoja, mokosi ir moko – koncentruojasi į dvasinius ieškojimus. Mianmaras – senojo teravados budizmo tvirtovė, tikėjimas čia gyvas ir labai stiprus. Budizmo principų laikymasis vis dar yra gyvenimo būdas. Religinius statinius, paminklus savo sunkiai uždirbtais pinigais ir savanoriškomis aukomis išlaiko patys mianmariečiai.
Prisiminus kelionę mintyse atgyja matyti vaizdai: ant tvorų džiūstantys vienuolių apdarai, įstabioji Švedagono pagoda, kurios viršūnėje vėjas sukioja brangakmeniais inkrustuotą vėtrungę, o smaigalys padabintas auksiniu rutuliu, papuoštu daugiau nei 5 tūkst. deimantų ir kitų brangakmenių.
Kvapą gniaužia aplinkui pristatytų paauksuotų, baltu marmuru iš dalies aptaisytų stupų (budistinės architektūros statinių) skaičius, daugybė Budos atvaizdų, įvairių dievybių ir pusdievių skulptūrų, medinių kiauraraščiais išmargintų papuošimų. Visa tai susilieja į prabangų kompleksą, pilną besimeldžiančių ir aukojančių žmonių.
Besileidžianti saulė, smilkalų kvapas, plevenančios žvakių liepsnelės, maldai susikaupę žmonės... Pro autobuso langą šmėžuoja dirbami laukai, prismaigstyti pagodų, moterys, dorojančios ir džiovinančios žuvį. Auksinė uola, atrodo, tuoj nugarmės į prarają, nusinešdama tūkstančių žmonių prilipintus aukso lapelius, smalsios ir linksmos nuskustomis galvomis vienuolės neatstoja nuo ilgakasės lietuvaitės, prašydamos kartu nusifotografuoti.
Pamenu, kaip ir vėl saulė slepiasi už kalnų, paskutiniais spindulėliais nuglostydama aukso uolą, apžėlusias kalvas ir vaizdais džiugindama ant laiptų sutūpusius lietuvaičius. Ją keičia įsižiebę prožektoriai ir minios suplūstančių maldininkų. Popieriaus dirbtuvės – skėtukai nuo saulės ir lietaus, gėlėtas popieriaus lapas. Švejanpai, vienuolyno mažieji vienuoliukai, pozuoja ovaliniuose languose ir tikisi pamatyti savo nuotrauką kokiame nors leidinyje.
Inlės ežero savitas gyvenimo būdas: kaimai ant vandens, plaukiojantys daržai, žvejai valtyse irkluoja viena koja. Fotoaparatas spragsi nesustodamas. Romantiškas apleistų Intain pagodų kompleksas kovoja su augmenija – šokinėjančių kačių vienuolyne nebėra kam šokinėti. Medinės grindys šventykloje virš teliūskuojančio ežero.
Ir vėl skrydis, vėl kiti vienuolynai ir šventyklos, kruopštūs medžio raižiniai. Tapybiškas medinis U Bein tiltas per Taugtamano ežerą. Gausybė vietinių gyventojų ir atvykėlių traukia ant jo palydėti saulės, jaunavedžių fotosesija.
Šv. Budos raštai, iškalti 729 plokštėse Kutodavos pagodoje, kiekvienai plokštei – atskiras statinys, komplekso centre – paauksuota pagoda. Mahaganajono vienuolynas įsileidžia lankytojus, susikaupę vienuoliai su dubenėliais rankose, išsirikiavę dviem eilėmis, kantriai laukia eilės patekti į valgyklą. Didelė garbė šeimai ar bendruomenei paruošti valgį milžiniškuose katiluose.
Nepamirštama sugriuvusi Minguno didybė. Smagus pasivažinėjimas arkliukų traukiamais vežimaičiais po sugriuvusio Avos miesto apylinkes. Neįtikėtino grožio Popos kalnas su besidairančiu į džiungles vienuolynu viršūnėje. Visokio kalibro, išvaizdos ir skonio vaisiai.
Lėlių vaidinimai, neįprasta ausiai muzika ir instrumentai, kruopščiai siuvinėti paveikslai, iki smulkiausių detalių išdrožinėti dirbiniai iš medžio. Bagano slėnis, saulei leidžiantis ir kylant, iš ūkanų išplaukiant ir jose paskęstant, tūkstančiams pagodų smailių gieda himną žmonių tikėjimo stiprumui, nepaprastam darbštumui ir išmonei.
Belieka su didele pagarba nusilenkti šios nepaprastos šalies žmonėms, jų kūriniams ir tikėtis, kad sparčiai besibraunanti civilizacija nepaslėps jų nuoširdumo po kaukėmis, neįžiebs širdyse materialių troškimų, nesuvienodins išskirtinės aprangos ir gyvenimo būdo. Tad skubėkite pačiupinėti paskutinį Pietryčių Azijos grynuolį, pajusti jo autentiką ir žavesį.
Į auksinę laiko upę kartu pasinerti kviečia kelionių organizatorius GRŪDA. Artimiausios kelionės į Mianmarą – 2019 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais.