„Kur galutinė stotelė? Kaip uždirbi pinigus? Kaip ir kiek laiko būsi Amerikoje? Ar turi šaunamųjų ginklų kuprinėje?“ – veriančiu žvilgsniu kamantinėja muitininkas pakeliui į Detroitą – miestą, į kurį įžengti svajojau žiūrėdama senus amerikietiškus filmus.
6 val. ryto. Brėkšta. Išlipus autobusų stotyje iš karto prisistato „slampinėtojas“. Nieko nuostabaus, pagalvoju, „slampinėtojų“ visuomet pilna stotyse bet kuriame pasaulio krašte. Vilniuje, gyvendama stoties rajone, prie tokių „slampinėtojų“ pripratau gana greitai.
Bet čia – Detroito „slampinėtojas“. Priėjęs per arti jis rėžia juodaodžiams būdinga greitakalbe keletą sakinių, baigdamas klausimu: „Can you spare some change?“ (liet. Gal turi smulkių?). Neketinu sunkiai uždirbtų dolerių mėtyti į kairę ir į dešinę, mandagiai išsisuku ir sėdu į taksi.
Kadaise įprastą gyvenamąjį kvartalą su penkiasdešimčia namų dabar gaubia išsikerojusi gamta: pro gatvės plyšius dygsta žolė, medžių kamienai stori, o lapai dengia pusę dangaus. Nulis automobilių, nulis žmonių, nulis veiksmo, tyla. Joje ir laukiu barzdotojo Džono.
Džoną galėjau pažadinti tik 7 val. ryto. Tad vairuotojo iš Bangladešo, Detroite gyvenančio virš 15 metų, paprašau prasukti pro centrą. Tuščios gatvės, seni ir nauji dangoraižiai, kažkur tolumoje mirguliuojantys policijos žiburiai. Pasitinku saulę, kylančią virš Kanados, – Detroitą ir Vindzorą skiria tik upė. Įdomių dalykų toje upėje nutinka. Bet dabar ne apie tai.
Paprašau vairuotojo judėti link galutinio tikslo: ne tik dėl to, kad taksometras jau „lipa“ virš 25 dolerių, bet ir dėl įkyrumo, mat jo kvietimai apsilankyti indiškame restorane ir nenuspėjami manevrai Los Andželą primenančiame greitkelyje, menkai džiugina.
Paprastai amerikietiškuose kvartaluose – namas prilipęs prie namo. Čia, sankryžoje, stoviu rūke – aplink galima suskaičiuoti tris namus. Kadaise įprastą gyvenamąjį kvartalą su penkiasdešimčia namų dabar gaubia išsikerojusi gamta: pro gatvės plyšius dygsta žolė, medžių kamienai stori, o lapai dengia pusę dangaus. Nulis automobilių, nulis žmonių, nulis veiksmo, tyla. Joje ir laukiu barzdotojo Džono.
„Čia nėra viso to kvailo naujo šūdo. Čia likęs tik kvailas senas šūdas. Ir dabar akivaizdu kaip ant delno, kaip kvaila visa tai buvo ir yra“, – laikydamas ilgas pauzes pasakoja Džonas.
„Nenuostabu, kad viskas čia griūva. Niekam to paprasčiausiai nebereikia“, – sako jis.
Prieš dešimt metų Detroitą atradęs ir apsigyvenęs barzdočius Džonas savaitės dienomis prižiūri savo mažą barzdų balzamo verslą, o savaitgaliais klajoja po miestą, verda sriubą sinagogoje arba groja bandža nuosavo namo balkone.
Vėliau mes valandų valandas raižome miestą dviračiais. Nors miestas tam niekada nebuvo planuotas, dabar gi tuščios plačios lygios gatvės tobulai tinka dviračiams.
Vėliau mes valandų valandas raižome miestą dviračiais. Nors miestas tam niekada nebuvo planuotas, dabar gi tuščios plačios lygios gatvės tobulai tinka dviračiams. Jokių kalvų, vienas kitas automobilis, paprastas ir aiškus miesto išplanavimas.
Kadaise du milijonus žmonių maitinęs industrinis miestas, po daugybės krizių tapo tuščias – čia gyvenimą kuria tik 800 000 gyventojų.
Palyginimui galite pafantazuoti, kas nutiktų Vilniui, jei mieste liktų tik koks 240 000 gyventojų. Skaudu būtų įsivaizduoti žiojėjančias griuvėsių skyles mylimam senamiesty, byrančias koncertų sales ar apkaltais langais gražiąją mūsų geležinkelio stotį.
Nemeluosiu – kartais tikrai aplanko jausmas, kad vaikštau peilio ašmenimis. Vietiniai užsimena apie girdėtus šūvius rajone. Šiuos jie lengvai atskiria nuo fejerverkų. Kartas nuo karto gatvėje tave gali lėtai lenkti seno modelio „Ford“ pravertais langais, pro kuriuos skenuoja įtarūs žvilgsniai. Statistiniai duomenys taip pat nedžiugina.
Galingas, bet pakirstas miestas
Detroitas – vienas pavojingiausių Amerikos miestų. Nusikalstamumas čia didelis ir tai jokia paslaptis. Tačiau šią įtampą visuomet stengiamasi gesinti. Praeiviai gatvėse šypsosis: „Hey, what’s up? How you’re doing? Nice haircut, sis’!“ (liet. Labas, kaip laikaisi? Graži šukuosena, sese!), o tu jiems antrini tuo pačiu. Tiesa, tik atvykus, jei labai norisi, gali gauti instruktažą, kurios gatvės ir rajonai ne tau. Žodžiu, Detroitas – ne romantiškam pasivaikščiojimui.
Vis gi netrunka ilgai suprasti, kad kadaise aukso amžių išgyvenusio miesto dvasia tvyro ir šiandien. Monstriško dydžio loftuose knibžda menininkai, muzikantai, amatininkai. Savo prekes pažymėdami patraukliu „Made in Detroit“ ženklu jie platina visame pasaulyje.
Vietos ūkininkai savo kiemuose augina organiškas daržoves, renka medų, spaudžia sūrį ir parduoda milžiniškame pavyzdingai organizuotame miesto turguje arba maino į kitų amatininkų darbus. Tiesiog hipsterių rojus! Tiesa, hipsterių čia nėra. Jų mada įsikerojusi gretimuose miestuose, pavyzdžiui, Toronte.
Viena reikšmingiausių Detroito garso įrašų kompanijų „Motown“ kadaise diktavo sąlygas muzikos hitų viršūnėse. Todėl užsukus į vietinius barus dažniausiai girdėsi soul, funk muziką arba juodaodžių gyvai atliekamą džiazą. Visai taip, kaip filmuose.
Kolekcinių automobilių garažai ir apleisti legendinių automobilių „Packard“, „Ford“, „Cadillac“, „Buick“ fabrikai-milžinai neleidžia pamiršti šio miesto įtakos Amerikos ir viso pasaulio autopramonei. Laikas čia, atrodo, slenka lėčiau, o praeities pėdsakai neapleidžia kiekviename žingsnyje.
Tai – galingas, bet pakirstas miestas, kartais – net šiek tiek vaiduokliškas. Tačiau jis kaip magnetas traukia kino kūrėjus savo vietomis, menininkus – įkvėpimu, o klajoklius – keista laisve. Kokia šio miesto ateitis, neaišku. Bet lankyti jį šiuo metu – pats įdomiausias laikas.
