Praėjusius porą metų jam kliudė karantinas, sujaukęs salos garbinamą švenčių ir kartais – darbo kalendorių. Laukiniai migdolai Sicilijoje kaip lietuviškos obelys – pirmieji pražysta pakelėse (ir dažnai slepia nepatrauklius žmogaus veiklos pėdsakus: nuo tiesiog buitinių šiukšlių iki kalnuose palaidotų pramoninių atliekų).
Geriausias metas keliauti po Siciliją
Kad ir kaip būtų, Agridžento Šventyklų slėnis, UNESCO pasaulio paveldas, – iščiustyta, paradinė vieta, kur pirmąją kovo savaitę garbinamas žydintis migdolo medis, vienybės, draugystės, brolybės ženklas. Geltonas šventyklų akmuo ir balti bei rožiniai žiedai – pribloškiantis reginys, džiuginantis akį tol, kol vis aukščiau kylanti saulė ir vėjas nuskina žiedlapius ir palieka tik akmenis.
Pats slėnis glaudžia net aštuonių šventyklų ir kitų pastatų, statytų VI–V amžiuje prieš Kristų, griuvėsius. Vien mintis apie žmonijos ilgaamžiškumą gniaužia kvapą. Ypač – žydėjimo dienomis. Amžini ir trapūs dalykai tada kaip reta greta. O ankstyvas pavasaris – geriausias metas keliauti po dar žalią Siciliją.
Saulė ir šiltas vėjas ir nokina sėklas, kurias esame įpratę vadinti riešutais. Jei tikėtume Visuotine lietuvių enciklopedija, daugiausia – 68 procentai pasaulinės migdolų produkcijos auginama Jungtinėse Amerikos Valstijose, 16 procentų – Ispanijoje, keturi – Italijoje. Ir ko gero, tik Sicilijoje jų žydėjimas toks šventas.
Festivalis grąžino gyvybę regionui
Pirmasis toks renginys įvyko 1934 metų vasarį gretimame Naro mieste. Prancūzijos ambasadorius Italijoje, grafas Charlesas de Chambrunas, atvykęs iš Romos į Agridžentą susitikti su keliais vietos aristokratais, buvo sužavėtas apylinkes nubalinusių žiedų. Bjaurūs pramoniniai pastatai tada dar nebuvo išstūmę daugybės vandenį renkančių cisternų, iš kurių gerdavo ištroškusios bandos ar darbo išvarginti gyvuliai. O grotos ir urvai kartu su ankstyvųjų krikščionių katakombomis sudarė įspūdingą speleologinį darinį, vadinamą Stebuklų urvais.
Dievo ir žmonių užmirštą Siciliją reikėjo pristatyti pasauliui, tad Alfonso Gaetani, grafo d‘Osero di Naro, įsakymu sulig migdolų žydėjimu imtas švęsti pavasario atėjimas. Paradas ir mugė pirmiausia buvo skirti vietos ūkininkų produktams. Migdolų žydėjimo šventė sieta su mitu apie Proserpiną, kurią Hadas pagrobė ir nusinešė į požeminį pasaulį. Kai motinos Demetros prašymu mergina galėdavo trumpam grįžti, žemėje prasidėdavo pavasaris. Suvešėję laukai tapdavo tinkami apdirbti. O Sicilijoje pražysdavo migdolų medžiai.
Kiti šventę kildina iš graikų mito apie Filidę ir Demofontą. Išvykęs į karą pastarasis taip ir nebegrįžo pas mylimąją. Iš sielvarto mirusią merginą deivė Atėnė pavertė migdolų medžiu. Pagaliau parsiradęs Demofontas, išgirdęs apie mylimosios mirtį, nuėjo apkabinti ir pabučiuoti migdolmedžio, o tas, atsakydamas į meilės apraiškas, pražydo baltais žiedais. Stojęs pavasaris leido suklestėti žemei.
Išties festivalio ištakos – aplinkinių kaimų šventės. XX amžiaus trečiąjį dešimtmetį Italiją valdžiusi fašistų vyriausybė laikė Siciliją be galo derlingu, bet neatrastu ir techniškai atsilikusiu žemės ūkio kraštu. Jį reikėjo populiarinti ir drauge modernizuoti. Tam puikiai tiko šventė, atvėrusi uždarą, konservatyvų regioną, likusiai Italijai ir pasauliui.
Agridžentas žydinčių migdolų karūnos neatiduos
Įkvėpti sėkmės savąsias migdolų žydėjimo šventes ėmė rengti Notas, Palermas, tačiau šiandien visus traukia Agridžentas, kur nuo 1937 metų persikėlė renginys. Po pirmojo Agridžento festivalio 1937–isiais iki 1940 metų įvyko dar trys. Antrasis pasaulinis karas pertraukė ir šią istoriją – tik 1948 metais pirmąjį vasario sekmadienį po didžiosios bėdos atsigaunantys žmonės leido sau pasidžiaugti žiedais, šventiškai papuoštų vežimų paradais ar dainininkų bei grupių pasirodymais.
Visa tai karaliauja Agridžente ir šiandien – tik įprastus žemės ūkio produktus pakeitė visur esantys „Haribo“ guminukai, lietiniai su „Nutela“, cukraus vata ir spraginti kukurūzai. Iš tradicinių skanėstų siūlomi įvairūs saldumynai su migdolais ir karamelizuoti obuoliai. Jie irgi keliauja po visą Siciliją: šiandien – Šventosios Agotos eisena Katanijoje, rytoj – spalvingas karnavalas Ačirealėje, poryt – Šventojo Korado šventė Note ar Šventojo Jurgio – Modikoje.
