– Viešpatie, – sakau. Žmogau, kodėl turiu mokėti už uošvius, kiti jų dykai neima.
– Darbams namuose, – sako jis. – Uošvis namų ūkio darbus dirbtų, o uošvė skalbtų, plautų ar į parduotuves lakstytų.
– O gal dar už kokį šimtą galėtume gauti ir svainius ar mošas? Tada turėčiau visą kirgizų bendruomenę savo Šeškinės butelyje
– Ne, greičiausiai nepavyks, per mažai siūlau.
– Na, jei neparduodi visos giminės, tai nebus ir sandėrio, – pasakėme ir apsimetėme įsižeidę. Nepirkome iš jo nieko.
Per kelias dienas ištyrinėję sostinės Biškeko apylinkes nusprendėme, jog metas pajudėti kur toliau ir pasirinkome antrą pagal dydį šalies miestą Ošą. Čia ir prasidėjo galvosopis, nes vos už 300 kilometrų esantis Ošas, pasirodė, yra pasiekiamas daug sunkiau, nei galvojome.
Dėl kalnų perėjų šis atstumas automobiliu yra įveikiamas per dvylika valandų. Šito varianto iškart atsisakėme, nes ir laiko tiek neturėjome (juk dar reikės tiek pat laiko ir grįžimui), ir šiaip ilgas važiavimas per kalnus yra kančia.
Tiesa, vienas gudruolis taksistas gyrėsi galintis pasiekti Ošą per devynias valandas, nes yra važiavimo kalnais asas, bet man jis labiau pasirodė kaip nusižudymo ir mūsų nužudymo asas. Kalnai nėra gera vieta būti kelių gaideliu.
