Kaip jau buvo skelbta, Nepalo gelbėtojai pirmadienį vis dar ieškojo septynių dingusių alpinistų po sniego griūties, užgriuvusios jų palapines prieš paskutinį kopimo į vieną iš aukščiausių pasaulio viršukalnių etapą. Sniego lavina nusinešė mažiausiai devynių žmonių gyvybes.
Vietos policija nurodė, kad alpinistų grupė buvo netoli 8 156 metrų aukščio Manaslu kalno viršūnės, į kurią kopdami yra žuvę daug žmonių. Lavina alpinistus užgriuvo naktį iš šeštadienio į sekmadienį, kai jie miegojo.
Vietos policijos viršininko pavaduotojas Basanta Bahaduras Kunwaras agentūrai AFP telefonu sakė, kad buvo išgelbėti 13 žmonių.
Manaslu papėdėje su tarptautine alpinistų grupe šiuo metu yra ir lietuvė Edita Nichols. Ji irgi pajuto viską griaunančią sniego lavinos jėgą. Ji dar sekmadienį savo interneto dienoraštyje pranešė apie įvykusią nelaimę.
„Mus su visa palapine nunešė į šoną apie 10–20 pėdų. Tačiau esame saugūs, niekas nesužeistas. Nusileidau į bazinę stovyklą, esu saugi“, – sekmadienį trumpai informavo Edita.
Pirmadienį lietuvė pateikė daugiau tragedijos detalių ir papasakojo, ką pati išgyveno per šią didžiulę nelaimę.
Editos pasakojimas
Dėl to, kas įvyko vakar ryte ant kalno, mes visi esame vis dar sukrėsti. Apie 4.30 val. iš ryto aukščiau trečios stovyklos susiformavo didžiulė lavina, kuri šlaitu nuslinko žemyn.
Aš jau buvo atsikėlusi. Kartu su palapinėje gyvenančia kolege ruošėmės rengtis. Dar nebuvau išlindusi iš miegmaišio, kai išgirdau didžiulį trenksmą. Kolegei tariau, kad tai turėtų būti lavina. Ji patarė nesijaudinti ir sakė, kad mes esame saugios. O jau po kelių sekundžių mūsų palapinę sudrebino didžiulis smūgis. Bandėme susilaikyti, bet mus nešė žemyn.
Viskas įvyko taip greitai, kad panikai laiko nebeliko. Mano galvoje sukosi daugybė minčių. Maniau, kad mus užvers sniegas.
Laimei, viskas baigėsi ir mes galiausiai galėjome išsikapstyti iš savo palapinės. Niekas iš mano grupės nenukentėjo. Tai buvo gera naujiena.
Šiek tiek užtrukau, kol susiradau sniege per laviną išmėtytus savo daiktus ir įrangą. Deja, mano batai dingo. Susisukau į miegmaišį, kad nesušalčiau. Kojos šalo, tačiau tai buvo niekis, palyginus su tuo, kas įvyko trečioje stovykloje.
Galiausiai po vieną susirinkau savo daiktus, atsirado ir batai.
Šiuo metu mes esame saugūs bazinėje stovykloje. Jau patvirtinta, kad per sniego griūti aštuoni žmonės žuvo, trys dingo. Daugelis sužeistųjų evakuoti į Katmandu. Šiandien iš ryto trimis sraigtasparniais iš bazinės stovyklos išgabenti aštuoni žuvusių žmonių kūnai. Tai didžiulė tragedija!
Įvyko nelaimė, kurios negalėjome numatyti. Mūsų mintys ir širdys su tais, kurie prarado savo mylimus žmones. Mes laimingi, kad išgyvenome.
Pirmoji moteris lietuvė įkopusi į 8 kilometrų viršukalnę
Edita taip pat pranešė, kad kol kas į kalnus niekas nekyla. Visos komandos šiuo metu svarsto savo tolesnius planus.
15min.lt jau skelbė, kad žygį į Manaslu viršūnę E.Nichols pradėjo pačioje rugpjūčio pabaigoje. Komandą, kurios sudėtyje yra ir lietuvė, sudaro žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių – Kanados, Kinijos, Danijos, Lietuvos, Nepalo, Rusijos, JAV ir Didžiosios Britanijos. Komandai vadovauja patyręs britas Philas Cramptonas.
Manaslu (8 156 m) yra aštunta pagal aukštį pasaulio viršukalnė. Kalnas dėl dažnų lavinų ir pavojingų plyšių patenka į pavojingiausiųjų ketvertuką, nors kelias į viršūnę paprastai nelaikomas tarp techniškai sunkiausių maršrutų.
2011 m. Edita įkopė į šeštą pagal aukštį pasaulio viršukalnę Cho Oyu (8201 m) Himalajuose. Edita Nichols yra pirmoji lietuvė moteris, įveikusi aštuonis tūkstančius metrų virš jūros lygio viršijantį kalną.
Lietuvą palikusi 1996 metais, Edita nuolat kraustėsi į vienos šalies į kitą. Ji gyveno Prancūzijoje, Kanadoje, JAV, Italijoje. Persikrausčiusi į Romą, ji pradėjo dalyvauti JT Pasaulio maisto programoje ir dalyvavo humanitarinėse misijose Haityje bei Nigeryje (Afrika).
Pastaruoju metu Edita gyvena Šveicarijoje.
Editos bandymas įveikti Manaslu yra dalis pasiruošimo, kitais metais planuojant šturmuoti aukščiausią pasaulio viršūnę – Everestą. Savo ambicingą planą ji pavadino „Everestas Saheliui 2013“ („Everest (8,850 m) For Sahel 2013“).
Sprendimą savo kelionę į Everestą dedikuoti skurdžiam Afrikos regionui Edita aiškina taip: „2012 m. vasarą su JT Pasaulio maisto programa dirbau Nigeryje, Afrikos Sahelio regione. Turiu prisipažinti, kad aš niekada nemačiau tiek daug badaujančių žmonių vienoje vietoje! Gaila, kad tiek daug žmonių (ypač vaikų, kūdikių) kiekvieną naktį turi eiti miegoti alkani! Supratau, kaip galiu jiems padėti. Savo kopimą skirsiu akcijai „Everestas Saheliui“ propaguoti. Noriu atkreipti dėmesį į padėtį Sahelio regione ir surinkti kaip įmanoma daugiau paramos jam.“
Edita teigia, kad savo kelionėmis į pasaulio viršukalnes ji taip pat nori paskatinti kitas moteris daugiau pasitikėti savo jėgomis.
„Noriu įkvėpti kitas moteris siekti savo tikslų, nebijoti iššūkių, tikėti svajonėmis. Esu iš buvusios sovietinės šalies, kurioje dauguma žmonių, ypač moterų, buvo verčiami manyti, kad svajonės ir nuotykiai yra betiksliai ir beprasmiški. Skirtumas tarp manęs ir kitų yra tas, kad aš visada tikėjau savo svajonėmis. Ir daugelį savo svajonių man pavyko įgyvendinti“, – kiek anksčiau rašė Edita.
