Daugiau keliautojų „Gipsy Tears“ istorijų rasite „Facebook“.
Bakas: Ryte pažadina garsus bukas dungtelėjimas lydimas riebaus keiksmo pro sukąstus dantis. Nė neatmerkęs akių žinau, ką šitas garsas reiškia, nes per kelionę šitą dungtelėjimo ir keiksmo kombinacija girdėjau dešimtis kartų.
Nepaliečiai nėra aukšti žmones, o gyvenančių kalnuose ūgis tesiekia šiek tiek daugiau už 1 m 60 cm, todėl jie nesivargina švaistyti statybinių medžiagų, įrengdami aukštas lubas ar durų staktas. Kas blogiausia, kad tas staktos aukštis beveik visada yra kintantis, priklausomai nuo šeimininkų ūgio ir taupumo, tad Gedmis su savo 1 m 94 cm, nors ir susilenkęs dvilinkas, beveik kasdien pakaušiu pabučiuodavo po staktą.
Esame ten, kur baigėme pasakojimą praėjusį kartą – Baluwos kaime. Stebėdamas bundančią Baluwos fauną ir raitydamas jau gal trečią samosą morališkai ruošiuosi tiems 165-iems kilometrų, skiriantiems mus nuo sostinės.
„Na, ką, Gedmuti, lekiam?“ – klausiu. „Lekiam!“
Gedmis: Iš tikro suvalgome po 6 samosus ir vis dar tempdami gumą, kuičiamės savo daiktuose. Labai nesinori važiuoti. Žinome, kas mūsų laukia.
Kelionės išmoko vieno dalyko: jei kas įvyksta ne pagal planą – vadinasi toks ir yra planas.
Galų gale motociklai užvesti ir mes pajudame akmenuotu keliuku žemyn per upę. Lėtai ieškome geriausių trajektorijų akmenuotame kelyje. Kepina saulė ir kyla dulkės. Eilinį kartą skaudžiai barkštelėjęs į akmenį aš perlinkęs atsistoju ant motociklo ir jungiu trečią pavarą! Šokinėdamas per kliūtis, kaip su arkliu, žaibiškai įveikiu 15 kilometrų. Bekelės motociklų praktika duoda savo vaisius. Iki asfalto dar koks 30 km. Skrodžiame kaimelius beveik nenumesdami tempo.
Pagaliau asfaltas ir mes šiek tiek atsipalaidavę sustojame pakelės turguje ir suvalgome daug bananų. Karšta. Pučia stiprus vėjas ir neša dulkių kamuolius. Asfaltas vingiuoja kartu su upe ir artėjant link sostinės pildosi sunkiąja artilerija. Daug lenkimų. Iš už šlaito išniręs autobusas demonstruoja šoninio slydimo techniką.
Kelyje velniškai nesaugu: arba rizikuoji ir lenki arba velkiesi paskui kvėpuodamas smalos tirštumo dūmais. Stojame degalinėje ir geriame daug kolos. Bakas spjaudosi ir prisiekinėja, kad (jeigu) kitąkart čia važiuos tai tik su geru bekelės motociklu.
Dar kelios dešimtys kilometrų ir mes jau springstame Katmandu smoge. Karštis pjauna mūsų „stogus“. Noras valgyti ne dalbat'ą užvaldo fantaziją ir mes teleportaciniu būdu įvažiuojame į siaurą, ramią gatvelę, pagaliau pasiekiame savo poilsio oazę begalinės taršos slėnyje.
Atsipalaiduojame. Trumpam. Šiandien neįgalus vakaras, rytoj – didysis apsipirkimas, kuris mums kelia nerimą. Mūsų vietiniai draugai jau ieško ir derina transportą rytojui, užsakinėja darbo įrankius žemės nuošliaužos valymui. Susitinkame su inžinieriumi ir aptariame techninius klausimus dėl galimo vandens tiekimo rekonstrukcijos projekto.
Naujas planas
Bakas: Prirūkytoje arbatinėje nusiavę batus tupiam ant kilimo aplink stalą. „Kelio galo“ vandens projektas neduoda ramybės ne tik mums, bet ir mūsų pagalbininkams. Spaudžiami laiko žūt-būt turime pradėti projektą nedelsdami nė pusdienio, o daryti darbą, kuriuo netikime 113 proc. būtų savęs ir visų prisidėjusių negerbimas.
Bediskutuojant su vietiniais draugais suskamba mano mobilusis, kitam laido gale uždusęs Biko balsas: „Man, I just came to Lopsibot village again, they are all liars. The water is running out the taps! We have to find another project, man, don't waste your fund on these cheats!“ (liet. Žmogau, ką tik buvau Lopsibot kaime – jie visi ten melagiai. Vanduo bėga. Turime rasti kitą projektą, neverta į šitą kišti jūsų pinigų).
Kelionės išmoko vieno dalyko: jei kas įvyksta ne pagal planą – vadinasi toks ir yra planas. Bikas raportuoja toliau, kad apsistojo Gumda kaimelyje už kelių km nuo Lopsiboto ir ten pašniukštinėjęs rado dvi problemas. Po drebėjimo kelias iki kaimo buvo užgriuvęs bent pusę metų, todėl vietiniai (daugiausia bulves auginantys žemdirbiai), jeigu ir sugebėjo apsikaišyti sienas ir užsilopyti stogus, – išvežti savo produkcijos negalėjo, todėl stipriai nuskurdo.
Dabar savo vaikams nupirkti pieštuką ir sąsiuvinį daugeliui tapo per didelė prabanga. Kaimo gyventojai – reto darbštumo, prieš drebėjimą jie turėjo net savo mažą hidroelektrinę, kurios vandens kanalą, atvestą iš upės, nusinešė kalno nuošliauža.
Stiprių rankų kaime netrūksta, bet kanalui išlaisvinti reikalingi įrankiai, kurių, deja, nėra už ką nusipirkti. Užsisakome dar arbatos ir parėmę galvas skaičiuojame: vaikų kaime – apie 180, kiekvienam po kuprinę, šūsnį sąsiuvinių, saują pieštukų, trintukų, drožtukų, naujų batų porą ir po pinigėlį tam, ko šeimai labiausiai reikia – OK.
Vandens išlaisvinimo operacijai reikia: ilgų storų metalinių strypų akmenims vartyti, kūjų ir pleištų tiems akmenims skaldyti, vielinės tvoros apsauginei sienai statyti, cemento sugriautam kanalui atmūrinti, stiprių batų, šalmų, pirštinių... Sudarome preliminarų sąrašą ir išsiunčiame Biko broliui, kad pradėtų ieškoti mums sunkvežimio. Mes tuo metu trauksime į turgų apipirkti 180 nepaliečių vaikų ir padėti jiems pasiruošti naujų mokslo metų pradžiai.
Nepale visi skundžiasi valdžia. Esą ji siaubingai korumpa ir žmones apkrauna nelabai žmogiškais mokesčiais. Pavyzdžiui, jeigu kaimyninėje Indijoje gamintas džipas „Mahindra Bolero“ kainuoja milijoną rupijų, Nepale jis kainuos dvigubai, nes valdžia užsideda 100-200 proc. importo mokesčių.
Todėl surasti tinkamą sunkvežimi už prieinamą kainą yra sunki užduotis, kuriai spręsti pasitelkiame visą turimą vietinių pagalbą, bet ir tai sunkiai gelbėja. Variantai tokie: arba labai geras ir brangus – apie 1000 eurų už kelionę iki Gumdos (apie 200 km, kurių 60 yra kopimas sunkiai suvokiamu keliu), arba sudrožtas, 4 skirtingom padangom „apautas“ džipas, į kurį mūsų pirkiniai nelabai tilptų, be to, jis garantuotai neįveiktų nepelnytai keliu vadinamos nuošliaužos, vedančios iki kaimo.
Mažai ką galėdami padaryti paliekame draugus ieškoti „ratų“, o patys traukiame i turgų. Katmandu neturi maxima bazės, todėl kiekvieną iš reikalingų prekių reikia susimedžioti, tada ilgai derėtis ir galiausiai sužinoti, kad tiek, kiek reikia, kuprinių ar batų sandėlyje nėra...
Nė vienas iš mūsų nemėgsta pirkti ir derėtis, o kur dar sunkinančios aplinkybės – kalbos ir kultūros barjeras – bei faktas, kad tie daikčiukai bus labdara vaikučiams. Atrodo, visi turėtų palaikyti mus ir parduoti už minimalią kainą, bet čia taip atrodo tik mums, turginiams – įprastas verslas.
Dienai ir mūsų „batareikoms“ einant į pabaigą, atrodo, viską turime. Bičiukai surado džipuką (galiniais ratais varomas, bet vairuotojas prisiekia savo motina, kad į visus kalnus įvažiuos).
Mes per dieną landžiodami turgaus skersgatviais viską nupirkome vaikams. Gavome žinią iš Biko brolio, kad visi įrankiai paruošti. Pakelti savo dvasiai užsakėme kelionei pasiūti 3 metrų ilgio trispalvę. Pasiūti pasiuvo, tik vietoj horizontalių juostų padarė vertikalias...
Ryte kylame su saule ir krauname visą turtą į „Mahindra“. Cemento maišai ir statybinės medžiagos ant dugno – vaikų prekės ant viršaus. Taupydami biudžetą nusprendėme imti džipą su viena keleivio vieta: jeigu du vietiniai išsitenka ant vienos sėdynes – išsiteksim ir mes!
Per pirmus 20 km absoliučiai nutirpus apatinei kūno daliai aš kraustausi į priekabą ir ten įsitaisau tarp kuprinių, guminių ir kamuolių.
Tiesa, pamiršau apie kamuolius! Visą laiką sukome galvas, kaip pralinksminti ne tik pasirinktą kaimą, bet ir paskleisti džiaugsmą pakeliui. Kas galėtų būti tas žaislas, kurio, kaip dviračio, nereiktų pirkti kiekvienam vaikui atskirai, kad vietoj dalybų konflikto tas daiktas vienytų ir keltų džiaugsmą visam draugų būriui. Atsakymas – kamuolys!
Jų užpirkome bent keletą maišų, kad kiekviename kaime galėtumėme pabarstyti. Neištvėręs kamasutrinės pozos kabinoje neilgai trukęs pas mane į priekabą atsikrausto ir Gedmis.
Leidžiantis saulei vingiuojam kalnų serpantinais pumpuodami kamuolius ir gaudydami nuo galvos vėjo plėšiamas topi kepuraites. Atrodo, po ilgiausio laiko pirmą kartą abu džiaugsmingai krykštaujame, kaip ir tie vaikiai, pagavę iš priekabos skrendantį naujutėlaitį kamuolį.
Gedmis: Vieną, kitą, dar vieną kamuolį dovanojame vaikams ir tas džiaugsmas iš mūsų akių visomis spalvomis atsispindėdamas nepaliečių akyse auga ir didėja kosmine progresija.
Privažiavus kelių policijos kontrolės postus pareigūnai, neva griežtais veidais, veja mus sėsti į kabiną, bet pavažiavus už kalniuko, mes vėl šokome į priekabą pūsti kamuolių ir skleisti gėrio. Vakarėja. Dar nesibaigus geram keliui privažiavome užkardą. Kelio remontas!
Pakrapštę galvas pamatome upe tolėliau važiuojantį autobusą. Supratę savo likimą leidžiamės link upės ir randame siurprizą. Tam, kad pasiektume upę, reikia kirsti kelių gylio brastą, o mūsų „visureigis“ net į pirmąjį kalniuką nepajėgė pakilti...
Vairuotojas skėsčioja rankomis, temsta. Iki galutinio tikslo – mūsų laukiančio kaimo – dar apie 70 km žiauraus kelio, kur pravažiuoja tik tvarkinga apynaujė bekelės technika arba traktorius.
Padarome daug skambučių visiems pažįstamiems. Per tą laiką visai sutemo. Griaudi perkūnija, pradeda lašnoti ir mes puolame nuo lietaus slėpti vežamus sąsiuvinius ir knygas. Sulendame po vietinių pastoge ir užsisakę dalbato dėliojam taškus ant „i“, kai pro šalį prazvimbia motociklas.
Apsisuka ir grįžta. Bikas!!! Pagaliau mūsų ištikimas draugas vėl su mumis. Lietus netrukus nurimsta. Bikas jau moja ranka ir praneša, kad suorganizuotas traktorius. Nepaliečių Naujųjų metų išvakarėse tai yra nerealus dalykas. Bet mums pasisekė. Bikui eilinį kartą neeilinis ačiū! Grįžtame į sutartą vietą ir laukiame. O laukti reikėjo ilgai...
Bakas: Užsakytasis traktorius turėjo serpantinais nusileisti iš Gorkhos, esančios už maždaug 20 km. Naktis, beveik zombių būsenoje slampinėjame aplink laukdami traktoriaus. Jis pasirodė tik po vidurnakčio.
Traktoristai du – vadybininkas ir greičiausiai – mašinos savininkas. Vadybininkas šypsodamasis purto mano dešinę ranką, sakydamas „nice to meet you again!“. Galvoju, koks „again“, ir staiga prisimenu, kaip prieš savaitę (kas dabar atrodo kaip prieš porą mėnesių) vaikštinėjant po kalnus pėsčiomis aš susistabdžiau traktorių, bet pavėžėtas gal 10 minučių greitai persigalvojau ir toliau ėjau pėsčiomis, nes važiuoti amortizatorių neturinčiame traktoriuje reikia 10 kartų daugiau jėgų nei eiti pėsčiomis, o greitis panašus. Tai buvo tas pats traktorius!
Trumpai pasidžiaugę, koks mažas Nepalas, prišvartuojame traktorių prie džipo ir pradedame perkrovimo darbus. Cemento maišai pirmiausia, mokyklos reikmenys ant viršaus. Viską gerai suvaržome virvėmis, kad pakeliui neišbyrėtų.
Burtų keliu nusprendžiame, kad Gedmis važiuos su Biko motociklu, o aš prižiūrėsiu tvarką traktoriaus priekaboje. Užsimaukšlinu Biko šalmą ir įsispraudžiu tarp mokyklinių prekių maišų, vis dar naiviai tikėdamasis romantiško pasivažinėjimo žiūrint į žvaigždes. Pasibaigus asfaltui prasideda linksmumas.
Sunkoka papasokoti, kokių pastangų reikia išsilaikyti traktoriuje be jokių amortizatorių, važiuojančiame upės vaga. Atpalaiduosi daliai sekundės bent vieną galūnę – ir jau skrendi į geležinį traktoriaus bortą. Su šalia gulinčiu Sushil bandau juokauti: „This is like Nepalese crossfit training right?!“
„No..., – pavargusia šypsena atsako jis. – This is like everyday“.
Gedmis: Traktorius pajudėjo. Pūtė malonus vėjelis, bet mintys buvo miglotos ir kūnas pavargęs. Žinodamas, koks mūsų laukia kelias, lėtai sukinėjau motociklą vingiuotu asfaltu, kuris greitai pavirto į akmenų, duobių ir smėlio nesusipratimą. Dėl kelio darbų traktorius turėjo važiuoti aplinkeliu upės vaga.
Iš tolo stebėjau lėtai judančią traktoriaus švieselę, praradęs laiko pojūtį. Nesuvokdamas atstumo iki upėje važiuojančio Bako, bandžiau rašyti žinutes ir taip palaikyti kolegą. Stiprybės išsilaikyti traktoriuje važiuojant per upės akmenis reikia nežmoniškos. Vietiniai 50 km tokios bekelės į kalnus įveikinėja 2-3 dienas.
Laikrodis rodo 2 val. nakties, o mūsų kelionė iki Baluwa net neįpusėjo. Sustabdžiau motociklą, išjungiau šviesas ir užsimerkiau. Kažkur upės slėnyje aidėjo traktoriaus variklio gaudesys. Atsimerkiau ir bandžiau įžiūrėti judantį objektą. Dulkėtą dangų išilgai upės kartas nuo karto perskrosdavo traktoriaus šviesos. Lėtai ir varginančiai vairuodamas motociklą tarp akmenų ir per kelią tekančių upelių stebiu tolumoje degantį mišką...
Pagaliau triukšmas žymiai sustiprėja ir mane apšviečia traktoriaus lempos. Dar keli šimtai metrų... Matau žmonių siluetus priekaboje. Pamatau ir veidus. Visi išvargę ir apduję nuo begalinio kratymo. Vairuotojas, kuris prieš tai, ko gero, vadeliojo traktorių visą dieną nusprendžia padaryti pertrauką ir pamiegoti.
Aš užsisodinu svirduliuojantį Baką ant motociklo ir mes toliau tęsiame naktinį išbandymą. Visiškai išsitaškę ir atbukę kantriai „vyniojame“ kilometrus link nakvynės vietos tarpinėje Baluwa stotelėje į sunkiai pasiekiamą Gumdą, kai atsitinka tai, kas anksčiau ar vėliau neišvengiamai turėjo atsitikti. Kylant į vieną iš smėlio kalnų aš, nepaskaičiavęs už nugaros nulūžusio Bako svorio per mažai užgazuoju ir nepasiekę kalno viršūnės griūname ant šono.
Gavęs adrenalino dozę greit šoku kelti motociklą, o Bakutis susiėmęs kelią lieka nejudėdamas gulėti dulkėse. „Atvažiavom...“
