Šis pažintinis takelis gamtoje vadinamas basakojų taku, o jį įkūrė rekreacijos centras „Valguma pasaule“. Lietuviškai tai reikštų „drėgmės pasaulį“. Tai seniausias ir ilgiausias basų kojų takas Baltijos šalyse, įkurtas prieš aštuonerius metus.
Dabar panašių takų galima rasti ir Lietuvoje bei toje pačioje Latvijoje, tačiau vargu ar kur atrasite tokį ilgą ir kupiną atrakcijų.
Gali būti, kad pavadinime slypi kažkas, kas lietuvius veikia kitaip nei kitų šalių atvykėlius. Apie tai vėliau prasitars šios vietos šeimininkė.
To čia netrūksta – nei po kojomis, nei ore. Ne tik dėl to, kad čia teka upelis, yra ežeras, tačiau netoliese ir Kemerių pelkynas. Ne taip toli ir Rygos įlanka.
Jei neskaičiuotume čia esančių kitų privalumų – galimybės apsinakvoti, pailsėti, gardžiai pavalgyti ir kitaip atgauti jėgas.
Čia veikia pirmas Baltijos šalyse basų kojų takas, kurio ilgis siekia 2,6 km. Galima eiti 7 kilometrų maršrutą, jei tik yra poreikis. Galima pasirinkti vaizdingą, meno kūrinių kupiną 4,5 kilometrų maršrutą.
Vos tik sušils orai ir žemė, čia vėl pradės plūsti turistai ir šeimos. Galima būtų basomis pavaikščioti ir ant kokios pievelės ar pajūriu, tačiau čia laukia tikra nepažintų pojūčių puota.
Vaikščiojimas su batais atima malonumą ir gadina batus.
Per visą kelią galima sutikti daugybę netikėtų paviršių – nuo gludintų akmenukų iki kankorėžių, nuo minkšto pakloto iki klampaus pilko molio. Visas kelias tarsi įpintas į menines instaliacijas. Galima sakyti, kad kartu aplankai ir meno galeriją.
Sunku nupasakoti pojūčius net tuomet, kai pats nemažai laiko praleidi basomis kaime. Tačiau latvis vairuotojas iš Rygos pasitaikė pedantiškos natūros. Dailus kostiumas, klasikiniai batai ir nepriekaištingai sulipdyti plaukai.
Jis iš pradžių žvelgė į šią atrakciją aiškiai nepasitikėdamas. Tvarkingai pasidėjo batus, kruopščiai atsiraitojo kelnes ir ėmėsi neįprasto žygio.
Jau po pirmųjų švelnių akmenėlių jis prabilo. Pradėjo pasakoti savo potyrius. Veide šmėstelėjo šypsena. Dar keletas išbandymų ir taip atgijo, jog be kostiumo būtų labiau panašus į džiunglių Mauglį, o ne Rygos dabitą.
Netrukus jis tik plačiai šypsojosi, o kalbėti nebereikėjo. Išbandė visas karstynes, kuriose reikia koordinacijos ir drąsos. Stengėsi paimti viską, ką takas gali duoti.
Po žygio jis tylomis sėdėjo šalia, įmerkęs kojas į šiltą vandenį su žolelėmis ir žiedlapiais. Lėtai gurkšnojo arbatą. Aplankė jausmas, kad esame pažįstami jau daugelį metų, o ne pusdienį.
Tako šeimininkė priėjusi bandė taktiškai išreikšti vieną savo pastebėjimą, kuris jau daugelį metų jai neduoda ramybės.
„Mes labai mylime lietuvius. Jų atvyksta labai daug, kasmet vis daugiau. Tik vieno dalyko niekaip nesuprantu – kodėl būtent nemaža dalis į basų kojų taką atvykusių lietuvių labai nustemba, jog reikės nusiauti batus. Tarsi jie būtų tikėjęsi kažko kita“, – iki šiol tai yra mįslė šeimininkei.
Sako, kad lietuviai veržiasi į taką su batais. Tuomet tenka jiems rodyti simpatiškus įspėjamuosius ženklus, kad vaikščiojimas su batais atima visą malonumą ir gadina batus.
Teoriškai galima tik spėlioti, kad lietuviai, perskaitę pavadinimą „Valguma pasaule“ (drėgmės pasaulis), verčia tai kiek kitaip ir tikisi skaniai pavalgyti.
Klaida nėra tokia jau didelė. Čia iš tiesų veikia fantastiškas restoranas, kurio meniu ir pateikimas dera su viskuo, ką galima patirti gamtoje. Galima rasti daugybę žaidimų ir užsiėmimų. Iš drėgmės pasaulio kiekvienas turėtų išvykti bent šiek tiek laimingesnis.
