Po maždaug 5 tūkst. metų archeologai mano, kad jo griuvėsiai galėtų atskleisti Indo slėnyje maždaug 3 000 metais prieš mūsų erą klestėjusios ir paskui mįslingai išnykusios Indo slėnio civilizacijos dabartinėse Indijos ir Pakistano teritorijose paslaptis.
Visi žino Egiptą, niekas nežino Mohendžo Daro. Tai reikia pakeisti.
Tačiau jie perspėja, kad jei nieko nebus daroma apleistiems ir laiko ardomiems griuvėsiams apsaugoti, jie virs dulkėmis ir nugrims į nežinią, taip ir neužėmę savo teisėtos vietos istorijoje.
„Visi žino Egiptą, niekas nežino Mohendžo Daro. Tai reikia pakeisti“, – sako vokiečių mokslininkas Michaelis Jansenas, dirbantis šioje Saulės išdegintoje vietoje Indo upės krante Pakistano pietinėje Sindo provincijoje.
M.Jansenas vadovauja naujoms pastangoms tarptautiniu mastu atkreipti dėmesį į šią vietovę ir rasti būdų apsaugoti tai, kas dar yra likę.
Vasaromis oro temperatūra čia gali viršyti 46 laipsnius pagal Celsijų. „Tai didžiulis termostresas“, – sako M.Jansenas ir priduria, kad griuvėsiams taip pat kenkia druskos, besiskverbiančios kartu su gruntiniu vandeniu.
Tačiau griuvėsius veikia ne tik laikas ir aplinkos sąlygos. Kruvina Pakistano kova su karingomis islamistų grupuotėmis taip pat kelia sunaikinimo grėsmę, panašiai kaip „Islamo valstybė“ (IS) sunaikino Sirijos Palmyros griuvėsius.
Vis dėlto baisiausias yra nepelnytas Mohendžo Daro, kurio pavadinimas reiškia „Mirusiųjų kalną“, ignoravimas, kuri demonstruoja paprasti piliečiai.
2014 metais policininkai stovėjo ant pagrindinės stupos, o šimtai žmonių suplūdo, ironiška, su šokiais, fejerverkais, galingais prožektoriais ir lazeriais paminėti Pakistano kultūrinio paveldo.
Sindo provincijos kultūros ministras Sardaras Ali Shahas (Sardaras Alis Šahas) pažadėjo daugiau niekada neleisti vykti tokiems dalykams.
„Tai tas pats kaip šokinėti ant 5 tūkst. metų amžiaus ligonio lovos“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.
Tačiau ir šiandien smalsūs lankytojai nebaudžiami bastosi po griuvėsius, dažnai palikdami šiukšlių kažkada buvusiose švarutėlėse gatvėse ir šuliniuose.
„Užsieniečiai bijo“
M.Jansenas ir jo draugija „Friends of Mohenjo Daro“ („Mohendžo Daro draugai“) siekia tarptautiniu mastu reklamuoti šį senovės miestą ir planuoja pasitelkti pakistaniečius visame pasaulyje konferencijoms, seminarams ir diskusijoms.
Užsieniečiai bijo lankytis Pakistane ir šioje vietovėje dėl įsisenėjusių teisėtvarkos problemų.
Dr. Kaleemas Lashari (Kalimas Lašaris), vyriausiasis Pakistano vyriausybės konsultantas Mohendžo Daro klausimais, sakė, kad jie taip pat skaitmeniniu būdu archyvuos Indo slėnio civilizacijos Harapos rašto, kuris iki šiol nėra iššifruotas, įrašus, viliantis, kad jų prieinamumas padidins šios archeologinės vietovės žinomumą.
Pasak jo pačiame Mohendžo Dare atliekamos techninės ekspertizės, kaip apsaugoti griuvėsius nuo gruntinio vandens ir juos sutvirtinti. Be to, studijuojamos naujos, modernios technologijos, sudarančios sąlygas mokslininkams nustatyti, kas glūdi po paviršiumi dar nekasinėtose miesto vietose.
Tačiau, sako K.Lashari, didžiausias iššūkis turbūt lieka Pakistano tarptautinis įvaizdis, kurį blogina ekstremizmas, korupcija, skurdas ir nesaugumas.
„Užsieniečiai bijo lankytis Pakistane ir šioje vietovėje dėl įsisenėjusių teisėtvarkos problemų“, – perspėja jis.
Visi keliai veda į lygybę?
Jo paminėti klausimai akcentuoja didžiulius skirtumus tarp šiuolaikinio Pakistano ir šiuos griuvėsius palikusios civilizacijos.
Bronzos amžiuje, savo klestėjimo metu, Indo slėnio civilizacijos žmonių, kaip manoma, buvo iki 5 mln., o Mohendžo Daras buvo jų didžiausias ir pažangiausias miestas.
Moliniai ir metaliniai antspaudai, monetos, standartizuoti svėrimo akmenys, auksiniai ir bronziniai papuošimai, žaislai, švilpukai – šios ir kitos apie gyvenimą senovėje bylojančios smulkmenos pateikė daugybę informacijos apie klestėjusią šios civilizacijos prekybą.
Paties miesto planas rodytų, kad jame gyveno visuotinės lygybės šalininkai, kuriems labiau rūpėjo švara, o ne hierarchija, sakė dr. Jonathanas Markas Kenoyeris iš Viskonsino universiteto.
„Mesopotamijoje gatvės iš miesto vedė į rūmus, ... o (Indo slėnio civilizacijos) miestuose visos gatvės buvo suplanuotos taip, kad užtikrintų priėjimą prie visų miesto (dalių)“, – sakė jis.
Mohendžo Daras turėjo sudėtingą vandentiekio ir kanalizacijos sistemą, kuri, kaip ironiškai yra pažymėję stebėtojai, buvo geresnė nei daugelyje šiuolaikinio Pakistano vietų.
Nuodugnūs kasinėjimai yra atlikti tik nedidelėje miesto dalyje, bet atrodo, kad svarbiausias statinys jame buvo ne kokie nors rūmai ar garbinimo vieta, o didžiulė vieša maudykla.
Namuose buvo plytelėmis iškloti vonios kambariai, nuosavi iš plytų sumūryti cilindriniai šuliniai, kartais iškelti iki antro aukšto, kad būtų galima įrengti vandens nuleidimo tualetuose sistemas.
Tačiau nė vienas iš šių nuostabių dalykų dar neatskleidė, kodėl tokia galinga, pažangi, klestinti civilizacija maždaug 1900 metais prieš mūsų erą staiga išnyko.
Šiuo metu toliau kasinėti nebandoma. „Kas palaidota, tai iš tikrųjų apsaugota“, – paaiškino dr. Richardas Meadow iš Harvardo universiteto.
Dėl to, nors ir turi naujų technologijų, mokslininkai yra sunkioje padėtyje, ypač siekiant išsiaiškinti, kas nutiko Indo slėnio civilizacijai. Kaip sakė M.Jansenas, „geriausias būdas sužinoti informaciją yra kasinėti“.
Tačiau paslaptims įminti reikia laiko. Kol kas mokslininkai sako dėsią pastangas, kad Mohendžo Daras tiesiog išliktų dar kelis šimtmečius.
