Lietuvis Indijoje 2. Mokykla be langų ir fizinės bausmės – kaip mes tapome mokytojais

Į Indiją mes atvykome ne šiaip pakeliauti, o dirbti. Artimiausius keletą mėnesių praleisime mokydami jaunuosius indus anglų kalbos. Nei aš, nei Aistė neturime nieko bendro nei su pedagogika, nei su anglų filologija, tačiau Indijos mokykloms tai neatrodo didelė problema. Angliškai šnekėti moki, aukštąjį turi – vadinasi, tinkamas.
Pietus vaikai atsineša į mokyklą.
Pamokų pabaiga. / Karolio Barecko nuotr.

Ne paslaptis, kad mokyklai turėti baltaodžių mokytojų yra prestižas, todėl mūsų funkcijas galima pavadinti ir reprezentacinėmis. Jau pačią pirmą dieną gauname nurodymą nekalbėti su kitais mokytojais apie savo atlyginimą, nes jie uždirba mažiau nei mes. Mūsų alga siekia 350 dolerių. Tai nėra itin daug, tačiau pakankamai, kad galėtume gyventi labai savęs neribodami.

Darbo vietoje – iššūkis prisitaikyti prie dulkių ir nešvaros

Pirmą dieną nerimavome, kaip seksis sutarti su vaikais ir palaikyti drausmę. Vienoje klasėje paprastai mokosi 30-40 mokinių. Jose nėra nei mokytojo stalo, nei kėdės, todėl visą pamoką reikia stovėti, o daiktus tenka pasidėti ant žemės. Kai kuriose klasėse stovi kartoninė dėžė šiukšlėms, kitose – ir tokios nėra, todėl viskas metama į kampą.

Karolio Barecko nuotr./Pamokų pabaiga.
Karolio Barecko nuotr./Pamokų pabaiga.

Pamenu, kaip mokyklos laikais valytojos nuo ryto iki vakaro šiūruodavo mokyklos koridoriais, išplaudamos kiekvieną kertę. Dėl to buvo švaru ir tvarkinga. Čia valytojos dažniausiai sėdi ant laiptų ir nieko neveikia, o po pamokų su šluota prašluoja klases, tačiau jų niekada neišplauna. Visur pilna dulkių, kur tik prisiliesi, viskas nešvaru.

Mokyklos pastatui iš pažiūros jau nemažai metų ir nuo jo pastatymo remonto čia tikrai niekas nedarė. Sienos nešvarios, pajuodusios, dažai atsilupę. Durys išklerę, o langų niekur nėra – vietoje jų sudėtos grotos. Kelis kartus per dieną dingsta elektra, kartais net ir visam pusdieniui. Vienoje pastato pusėje griaunamos sienų pertvaros ir statomos naujos. Pažiūrėjus, kaip visos šitos statybos vyksta, kartais kyla klausimas, kaip išvis ta mokykla dar stovi.

Karolio Barecko nuotr./Štai taip atrodo eilinė klasė.
Karolio Barecko nuotr./Štai taip atrodo eilinė klasė.

Mokytojų kambariai vyrams ir moterims atskiri. Juose kaip ir visur kitur nešvaru, stovi keli suolai ir lentynos – štai ir viskas. Mokytojai vyrai itin smalsūs: klausinėja apie Lietuvą, Europą, kaip mes ten gyvenam ir kaip man patinka Indijoje. Jei tik pasitaiko proga pabendrauti – būtinai ja ir pasinaudos. Moterys visiškai kitokios – uždaros ir santūrios bei nelabai linkusios į naujas pažintis. Aistė jau po pirmų dienų pasakoja, kad mokytojos su ja retai kada persimeta daugiau nei pora sakinių arba išvis nešneka.

Fizinės bausmės: oficialiai draudžiamos, realybėje naudojamos

Nors anglų kalba yra viena iš oficialių Indijos kalbų, bendravimas ja dažnai yra didžiulis iššūkis. Dauguma indų šneka su labai ryškiu akcentu, kurį mūsų europietiškai ausiai perprasti ne visada lengva. Atrodytų, kad mokytojai turėtų šnekėti laisviau, bet kur tau! Su kai kuriais bendraujant tenka net keletą sykių perklausti, ką jie turi omenyje. Akcentas jaučiamas net indiškose reklamose ir filmuose, todėl išgirsti taisyklingą anglų kalbą jiems tenka nedažnai.

Su vaikais lygiai tas pats. Nors nemažai jų vadovėlių yra anglų kalba, o per pamokas jie skatinami kalbėti angliškai, dažnai suprasti juos sunkiai įmanoma. Kartais kiti vaikai, tiesiog, išverčia, ką nori pasakyti koks nors su ryškesniu akcentu kalbantis pyplys.

Karolio Barecko nuotr./Skulptūra mokyklos kieme.
Karolio Barecko nuotr./Skulptūra mokyklos kieme.

Kai pirmą kartą susitikome su mokyklos atstovais, jie pabrėžė, kad vaikų negalima mušti ir ant jų rėkti. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tai tik žodžiai. Nepaklusniems mokiniams mokytojai nesibodi vožtelti per veidą, užsukti ausį ar parklupdyti koridoriuje. Kartą stebėjome sceną, kaip mokyklos direktorius kieme talžo ir tąso už plaukų kažkuo prasikaltusį paauglį. Tikrai ne pats maloniausias vaizdas ir bet kurioje Europos šalyje jis jau kitą dieną būtų bedarbis.

Prieš važiuodamas į Indiją stengiausi iš galvos išmesti visas išankstines nuostatas ir nieko per daug nesitikėti. Blogiausia, ką galima padaryti, tai viską vertinti per vakarietišką prizmę. Tuomet ir mokykla atrodys baisi, ir mokytojai pikti sadistai. Pagrindinis tikslas yra suprasti ir pažinti kitą kultūrą. Mokykloje viskas yra kitaip nei mes įpratę: galima šiaušti savo vakarietiškas plunksnas ir viskuo šlykštėtis arba atrasti pozityvių dalykų ir priimti tai kaip naują patirtį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų