Apie tai, kokiais tikslais žmonės mokosi hebrajų kalbos, su kursų mokytoju Jehuda Vagneriu kalbėjosi tolerancijos kampanijos „Beigelių krautuvėlė“ projekto komunikacijos vadovas Dainius Dikšaitis.
Kursai nemokami ir atviri visiems
Su mokytoju J.Vagneriu susitikome likus geram pusvalandžiui iki 18 val., kada prasideda pamoka pažengusiųjų grupei.
„Ateinu pusvalandžiu anksčiau, kad galėčiau pabendrauti su savo mokiniais“, – atsako vaikų ir suaugusiųjų mokyti hebrajų kalbos iš Izraelio į Lietuvą atvykęs J.Vagneris.
Pasak pedagogo, kursai atviri visiems. Jis džiaugiasi, kad čia renkasi įvairių tautybių žmonės. Sako, kad dėl to čia ir atvažiavo – kalbėti apie žydiškumą, skleisti kultūros visiems, kas domisi žydais ir Izraeliu.
Kursai nemokami. „Argi galima imti pinigus už tai, kas yra mūsų pareiga ir laimė, – savo požiūrį dėsto J.Vagneris. – Jei jau esu čia, yra bendruomenė ir žmonės, kurie nori mokytis, kodėl gi mums kartu nepadirbėjus? Juk kalba – tiesiausias kelias pažinti vieniems kitus geriau“.
Dieną, kai lankiausi kursuose, J.Vagnerio jau laukia keletas garbaus amžiaus moterų. Viena jų „Skype" angliškai su kažkuo šnekučiuojasi, kita smalsiai nužvelgia į klasę įžengusį naujoką (mane, – aut. past.).
„Labai čia laukiame jaunimo. Tada daug smagiau mokytis! O jūs pas mus, taip?”, – įsidrąsinusi lietuviškai išsitaria antroji moteris.
Pamoka – daugiau nei žodžiai
Šis susitikimas įvyko per vieną pagrindinių žydams švenčių – Chanuką. Tad, prieš pradėdamas pamoką, mokytojas klausia kursų dalyvių, ar žino, kada prasideda Chanuka.
„Dievas sakė: tebus naktis, o po to diena. Taigi, Chanuka prasideda ne rytą, bet vakarą“, – pasakoja mokytojas.
Viena mokinių nutaria pajuokauti – esą Dievas tikriausiai suklydo. Reaguodamas į tai mokytojas nė trupučio nesutrinka ir pagarbiai atsako: „Tie, kas religingi, tiki, kad tai pasakė pats Dievas. Vėliau žmonės užrašė visa tai. O Dievas neklysta, klysta nebent žmogus”.
Taip besišnekučiuojant, į klasę vienas po kito įžengia daugiau mokinių. Didžioji dalis jų – vyresnio amžiaus. Iš viso hebrajų kalbos pamokoje tąkart dalyvayvo 4 vyrai ir 4 moterys.
Girdėjau, kad J.Vagnerio pamokos ypatingos. Netrukau tuo įsitikinti. Pamokos pradžioje mokytojas paima degtukus ir atsigręžia į ant palangės padėtą specialią žvakidę (chanukiją).
Tada, giedodamas maldą, lėtai uždega po žvakutę ir pagarbiai pastato į joms skirtą vietą žvakidėje.
Taip uždegama viena pagrindinė visą šventę degsianti žvakė (dešinėje) ir dvi iš aštuonių mažesniųjų (kairėje).
Prieš tai mokytojas ant galvos maždaug ties pakaušiu atsargiai užsideda kipą (nedidelė kepuraitė – tradicinis judėjų vyrų galvos apdangalas, – aut.past.).
Juo paseka ir visi klasėje esantys vyrai. Sugiedama dar viena malda. Viskas hebrajiškai, klasėje buvusioms moterims sėdint, o vyrams pakilus iš savo vietų. Įstabus ritualas. Erdvė prisipildo šviesos ir jaukumo.
Vėliau pamokoje nagrinėjama žodžio „chanuka“ kilmė, atskiros dalys ir tai, ką jos reiškia. Pasirodo, hebrajiškai „chanuka“ – tai atsinaujinimas, apšvietimas.
Mokytojas pasakoja, kad žydų pasaulyje yra trys pagrindinės šventės, kurias būtina švęsti maldos namuose – tai Sukkot, Pesach ir Šavuot.
Jos sudaro švenčių ciklą, skirtą įprasminti išlaisvinimą iš Egipto vergijos ir keliavimą per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimą žydams ant Sinajaus kalno. Dar prideda įdomią detalę: kiek dienų būnama Sukkot palapinėje, tiek dienų švenčiama ir Chanuka (aštuonias, – aut.past).
Pamokoje sužinau, kad Chanukos žodis žymi ne tik istorinį įvykį (Jeruzalės išvadavimas nuo helenistinės valdžios jungo), bet ir datą, kuomet viskas įvyko (25 kislevo mėnesio dieną).
Pamokoje atskleidžiama ir Chanukijos paslaptis, t.y. kodėl žvakės degamos ne visos iškart, bet po vieną kasdien, pridegant nuo pagrindinės žvakės. Pamokos metu nuolat vyksta dialogas, nauji žodžiai rašomi lentoje juos garsiai ištariant, dalijamasi kilusiomis asociacijomis, pokštaujama.
Viskas baigiama namų darbais – kursų dalyvių paprašoma aprašyti, kaip kiekvienas Chanuką švenčia namuose – ir palinkėjimu Chanuką švęsti džiaugsmingai.
Savo noru lieka po pamokų
Pirmoji mano pašnekovė – ponia Frida Vitkauskienė iš Vilniaus. Ji jau antrus metus lanko hebrajų kalbos pamokas. Moteris neslepia susižavėjimo mokytoju ir jo dėstomu dalyku.
„Mokytojas kiekvieną raidę aptaria. Ratas po rato vis paliečia naują istoriją, naują nežinomą pasaulį. Tai be galo įdomu, – pasakoja ji. – Dvi mano dukros gyvena Izraelyje. Yra ir anūkai, dėl to turiu dažnai važiuoti jų lankyti, reikia kalbėti, susikalbėti su žentu, kuris nemoka nei rusiškai, nei lietuviškai“, – apie tai, kodėl pradėjo lankyti hebrajų kalbos pamokas, pasakoja F.Vitkauskienė. Anksčiau hebrajų kalbos ji nemokėjo.
Kursų dalyvė prisipažįsta: nors yra priskirta pažengusiųjų grupei, tačiau visuomet savo noru lieka po pamokų, t.y. be jokios pertraukos tęsia darbą tik jau su kita, pradedančiųjų, grupe.
„Vienos 45 minutes trunkančios pamokos man maža – norisi daugiau. Per daug smagu čia”, – šypteli pašnekovė.
Vilnietė Iga Makutėnienė, kita kursų lankytoja pažengusiųjų grupėje, nėra žydiško kraujo, laiko save tikra žydų bendruomenės nare. Ji kaip jos kolegė visad lieka mokytis papildomai.
„Dirbu gide, turiu daug grupių, tarp jų – ir iš Izraelio. Anglų kalbą aš moku, kalbu ir rusiškai, o hebrajų nemokėjau“, – pasakoja moteris.
Pasak jos, mokytis nėra lengva, tačiau geras mokytojas ir draugiška aplinka labai padeda.
„Va ir šįvakar liksiu (antrai pamokai, – aut past.). Visad lieku, jei galiu. Žinoti kalbas – didžiausias malonumas“, – įsitikinusi pašnekovė.
I.Makutėnienės močiutei už tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais, rizikuodama savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus nuo nacių vykdyto genocido, buvo įteiktas Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimas. Todėl pažintis su žydų tautos istorija jai – natūralus dalykas.
Hebrajų kalbos kursai vyksta kiekvieną trečiadienį Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės patalpose (Pylimo g. 4, Vilnius). 18 val. renkasi pažengusiųjų grupė, 18.45 val. – pradedančiųjų grupė. Pamokos yra nemokamos, iš anksto registruotis nereikia.
