Jei Moldova išties būtų moteris – jos charakteris neabejotinai primintų turbūt romantiškiausio XX a. Europos kompozitoriaus J. Dogos melodijas. Bet ši pelenė turi pamotę, kuri savo didelę leteną yra uždėjusi ant vingiuotų Dniestro krantų.
Su kuo lietuviui asocijuojasi Moldova? Su vynu, rankomis austais kilimais, juodais, lyg varnas moterų plaukais, romais, dainininke Sofija Rotaru, skurdu?
Man Moldova – nuostabiausia vaikystės pasaka. Sėdę į tėčio žiguliuką, kuris nė iš tolo neprimena tų komfortabilių autobusų, kuriais šiandien važinėju su savo turistais po Europą, mes be GPS ir kitų patogumų per vieną parą, o jei užsimanydavome romantikos – tai ir per dvi paras, atvykdavome pas savo giminaičius. Toji romantika – tai vakarienė ir nakvynė prie kukurūzų laukų, o ne kelių žvaigždučių viešbučiai, prašmatnios degalinės ir kiti patogumai.
Kaip ir prieš 30 metų, taip ir dabar ši šalis tebekvepia kokybišku naminiu maistu. Todėl nuvykę ten mes turime realią galimybę gardžiuotis vaikystę primenančia duona ir vištiena, o desertui visada gausime neapipurkštų abrikosų, persikų, arbūzų ir didžiausiam lietuvio gomurio džiaugsmui – ledų su popieriuku ant jų!
Kai suaugau ir išmaišiau beveik visą Europą – dar kartą įsitikinau, kad Moldova yra ta šalis, kuri dar labiau nei mes puoselėja savo tradicijas, vertina savo gamintą maistą, nuo kurio niekada nesinori vaistų nuo virškinimo, o žmonių paslaugumas priverčia kas kartą pasijusti lyg namie.
Į Moldovą vykite dėl prisikeliančių iš istorijos dulkių didikų rūmų, tūkstantmetes tradicijas puoselėjančios vynininkystės ir kulinarijos tradicijų, įvairiaspalvių kostiumų ir trankios tradicinės muzikos. Dėl galimybės pamiršti pasaulio tuštybę vienuolynuose, kitaip pažiūrėti į jautrią romų būtį, atsukti laiką atgal ir prisiminti kaip gyvenome prieš 40 metų bei įvertinti, ką patys turime besilankydami Gagaūzijoje ir Padniestrės „respublikoje“.
Rašydama apie pastarąją naudoju kabutes žodžiuose „muitininkas“, „pasienis“, „respublika“, nes iš tiesų ji nėra pripažinta ir žemėlapyje neegzistuoja. Tai autonominė teritorija esanti Moldovos rytuose. Nors oficialiai ši teritorija niekuomet nebuvo pripažinta kaip respublika, realiame gyvenime tai atskira valstybė su savo kariuomene, policija, vyriausybe, parlamentu, prezidentu, himnu ir vėliava.
„Auksinis“ Soroka kalnas
Daugiaaukščiai, bokšto formos pastatai, jugendo stiliaus stiuko lipdiniai, balto marmuro krokodilai, korintiniai kapiteliai, bronziniai arkliai, kurie atkartoja Sankt Peterburgo rūmus. Tarp daugybės namų-rūmų rasite Vašingtono Kapitolijų, Vatikano Šv. Petro baziliką, Maskvos Didįjį teatrą. Sveiki atvykę į Soroką – „Čigonų sostinę“, romų aukso kalvą. Tai neabejotinai įdomus objektas, nors mums gali pasirodyti, kaip pompastiškas kičas.
Šie turtai gimė legaliais ir nelegaliais prekybos su Rusija ir Ukraina keliais. Gilaus sovietmečio laikais, kai buvo draudžiama įvežti bet kokią prekę iš „kapitalistinių“ šalių, romai pardavinėjo džinsines kelnes už dvigubai didesnę kainą nei tuometinė fabriko darbuotojo alga. Daug romų nusipirko žemės ir šiandien jiems dirba ne vienas apylinkių gyventojas.
Soroka yra garsi savo tvirtove (Benderu), kurią Moldavijos kunigaikštis Štefanas cel Mare 1499 m. pastatydino ant Genujos jūrinės respublikos prekybinio miesto Olihonijos tvirtovės pamatų. Praeityje Benderu tvirtovė buvo didžiulių Europos įvykių centre: jame slėpėsi moldavų ir rusų kariuomenės Petro I kampanijos prieš Osmanų imperiją metu. Itin svarbų vaidmenį vaidino ir Didžiojo Turkijos karo (XVII a.) metu. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio kariuomenė apgynė tvirtovę ir jos apylinkes nuo priešų invazijos.
Įveikę 600 laiptelių pasieksite aukščiausią miesto tašką, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į Dniestro upę. Šioje vietoje stūkso 29,5 metrų aukščio „Padėkos žvakė“, kurios statyboms įkvėpimą prieš 12 metų davė moldavų literatūros klasikas Ionas Druta. Giedrą naktį žvakės skleidžiama šviesa yra matoma net už keliasdešimt kilometrų Otaci miestelyje.
Vienuolynų ramybė
Moldovoje yra apie 55 ortodoksų vienuolynai. Vieni įspūdingiausių – prieš daugel amžių įkurti uolose. Tipovos ir Saharnos vienuolynai yra įkurti aukštuose Dniestro upės šlaituose. Archeologai šioje vienuolynų zonoje aptiko VII a. pr. Kr. nekropolį ir XV a. vienuolyną, kurį kartu su savo broliais 1776 m. įkūrė iš Rusijos kilęs vienuolis Baltramiejus. Tuomet jiems labai patiko apleista, atsiskyrėliškam gyvenimui tinkama, nuošali vieta.
Čia, urvuose, vienuoliai įkūrė nedidelį (17x5 metrų) vienuolyną ir vienanavę – 2,5 metro aukščio cerkvę, kuri buvo uždaryta po I pasaulinio karo ir grįžo savo pirmiesiems šeimininkams tik 1992 metais. Šiandien galima aplankyti ir vienuolyno įkūrėjo Baltramiejaus celę bei už kelių šimtų metrų esančias 22 vandens kaskadas. Pati didžiausia yra vadinama „Čigonų grota“. Vanduo iš 4,5 metrų aukščio krinta į 10 metrų gylio duobę.
Kitame unikaliame gamtos rezervate galime aplankyti didžiausią Europoje kalkakmenio uolose įkurtą vienuolyną, kurį sudaro net 15 celių ir refektoriumas. Vienuolynas yra įkurtas ant aukšto Dniestro upės kranto, todėl jis yra apeinamas tik pėstute siauru ir paslaptingu takeliu. Senovėje vienuolynas apylinkių gyventojams tarnavo ir kaip prieglobstis nuo priešų.
Vienas įspūdingiausių moldaviškos gotikos stiliumi Grigorie Alexandrovici Ghica Voda XVIII a. pastatytų pastatų yra Rudi kaimo Šv. Trejybės moterų vienuolynas, kurį net tris kartus sudegino turkų ir totorių kariai. Rudi kaimas taip pat yra įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą, dėl per jį einančio Struvės geodezinio lanko.
Baroko ir neobizantinio stiliaus Kuri vyrų vienuolyno kompleksas neabejotinai yra vienas įspūdingiausių lankytojo akims. Nors kartą lankęsi Latvijos „Versaliu“ vadinamuose Rundalės rūmuose iš karto atpažins to pačio italų architekto Frančesko Bartolomėjo Rastrelio braižą, kurį itin mėgo to meto carinės Rusijos valdovai.
Per stebuklą nesunaikintas Caprianos vienuolynas lankytojus žavi ramybe ir net keliomis XIV-XX a. bažnyčiomis. Į vienuolyną yra patenkama tik perėjus garsųjį Besarabijos mišką. Čia 1821 m. buvo palaidotas rumunų kilmės Konstantinopolio patriarchas, Moldovos, Kijevo, Valachijos metropolitas Grigorie Bănulescu-Bodoni.
Vyno miestai
Su šiuo gėrimu, manoma, moldavus supažindino graikų kolonistai, o gausūs archeologiniai radiniai įrodo, kad romėnai padėjo tobulinti gamybą bei terminologiją. Nuo vėlyvųjų viduramžių vynininkystė tapo vienu iš pagrindinių ekonomikos variklių ir okupantų ginklu.
LDK valdovai ne tik bendradarbiavo su Moldovos kunigaikštyste, valdė dalį žemių, sudarydavo santuokas, bet ir gardžiuodavosi jų vynu. Dar ir šiandien apsilankius įvairiuose buvusių šalies didikų rūmuose Jums bus pasiūlyta paragauti vyno, nes beveik kiekvienas – ne tik ūkininkas, bet ir valdovas turėdavo savo vyno ūkį.
Bevažinėdami po šalies kaimelius ir miestelius troškulį numalšinti galite stabtelėję pas sodybos šeimininką. Šis už simbolinę kainą, o gal ir už nuoširdžią šypseną, Jus pavaišins iš rūsio atneštu ąsotėliu savos gamybos vyno.
Vieną karštą dieną važinėdami po mažytį kaimelį taip užsimanėme valgyti, kad pradėjome ieškoti bet kokios parduotuvėlės. Kadangi paprastai kaimo žmonės patys visko užsiaugina – tai ir parduotuvėse rasi tik būtiniausių prekių (druskos, cukraus ir pan.). Itin gero veido parduotuvėlės šeimininkas pačiupo baltos duonos kepalėlį, dešros lanką ir tylėdamas nusivedė mus nesakydamas kur. Savo kieme jis greitai nelauktiems svečiams patiesė staltiesę, sudėjo vaišes ir atnešė savo gamybos balto bei raudono vyno. Apdovanojęs nuoširdžių šypsenų gausa „privertė“ pasijusti pačiais garbingiausiais ir mylimiausiais svečiais.
Moldavai yra vieni iš 20 didžiausių vyno gamintojų pasaulyje. Tuo galite įsitikinti apsilankę didžiausiuose vynų rūsiuose. Seniausi, ilgam brandinimui skirti rūsiai yra Milestii Mici požemiuose. Visas rūsių ilgis – net 200 kilometrų! Paskaičiuota, kad nišose guli 2 milijonai vyno butelių, iš kurių 1,5 milijono – kolekciniai. 2005 metais saugykla buvo įrašyta į Gineso rekordų knygą, kaip didžiausia vyno kolekcija Europoje! Besivažinėdami požemiuose pastebėsite, kad kiekviena požeminio vynų „miestelio“ gatvė turi savo pavadinimą ir net kelio ženklus.
Kitas vadinamojo dievų gėrimo rojus yra Cricovos miesto požemyje. Ši vietovė yra žinoma nuo XV a., o per II pasaulinį karą čia nuo baisios lemties slėpdavo žydus. Ten, 120 kilometrų baltuose kalkakmenio rūsiuose, saugoma 1,25 mln. retų vynų butelių, pagamintų iš vietinių ir Europoje gerai žinomų veislių (Pinot, Merlot, Burgundy, Tokay ir kt.). Džiaugsmas akims yra išvysti vintažinius, 1902 metus menančius, vynų butelius („Velykos Jeruzalėje“).
Ekskursijų po vynų rūsius metu būtinai klausykite gido, kad nenutiktų taip, kaip kosmonautui J. Gagarinui, kuris, besilankydamas čia 1966 metais, "pasimetė" net dviem dienoms. Jo paaiškinimas buvo paprastas: „Nuo žemės atsiplėšti yra daug paprasčiau nei nuo Jūsų vyno!”.
Padniestrės „respublika“ – valstybė, kurios nėra
Pamenu, kad mano visos originaliosios vaikystės suknelės, lėlės, močiutės skaros ir gėlėtos šlepetės būdavo iš Benderu. Šis miestas man ir broliui visuomet asocijavosi su vaikystės atostogomis, įdomiais pirkiniais ir tokiu pat atrakcionų parku kaip Klaipėdoje.
1996 m. po ilgos pertraukos atvykę į gretimą miestelį, kuris šiandien ribojasi su Padniestre, aptikome tai, kas mūsų šeimą sukrėtė – vaikystės atostogų miestas tapo naujos nepripažintos valstybės dalimi. Mūsų nuostabai Padniestrės regionas „užsikonservavo laike“ ir primena didžiulį gyvenamą muziejų po atviru dangumi, kur laikas, atrodo, sustojo prieš 40 metų...
Su broliu radome tą patį takelį į atrakcionų parką, kuriame parduodami tie patys bilietukai. Prie „Inturist“ tipo viešbučio išdidžiai plevėsuoja buvusi Tarybinės Moldovos vėliava, „univermago“ iškaba, kurio antrame aukšte pirkdavome vaikiškas dovanas. Moteriškaitės tebepardavinėja girą iš geltonų statinių ant ratų, o labiausiai plaukus šiaušia likę gatvių ir aikščių pavadinimai: Komunistų, Lenino ir pan.
Naujoji „valstybė“ turi savo sostinę Tiraspolį, pasą, su kuriuo niekur nenuvyksi, neseniai „valstybė“ išleido ir naujo nominalo pinigus. Iš plastiko! Padniestrės rublis yra pats tikriausias „pinigų valdovas“ ir jokia kita valiuta čia negalioja. Užsinorėjus atsiskaityti „Visa“ ar „Maestro“ kortele, vietiniai patrauks pečiais ir paprašys tik Padniestrės banko kortelės.
Net ir praėjus 20 metų, miesto rotušė liko nepaliesta restauratorių ir statybininkų rankos, nes žiojinčios šautinės skylės byloja apie didžiulį skausmą, kurį paliko ne kiek pats karas, kiek „piktieji“ moldavai, europiečiai ir visi kiti, kurie „neteisėtai“ suardė Sovietų sąjungos didybę. Mažieji Padniestrės „respublikos“ gyventojai tebešvenčia Pergalės dieną ir gauna raudonus pagyrimo raštus.
Šioje „respublikoje“ viskas tik teigiama, tik pliusai ir tuo rūpinasi speciali komisija, kuri, matyt, kruopščiai atrenka TV kanalus, nes ekranai net ir geriausiu noru neparodys CNN, BBC, TRAVEL CHANNEL ir kitų „priešiškų šalių“ kanalų. Kažkodėl visada skambinant iš to regiono į užsienį yra blokuojamas numeris ir rodomas koks nors čekiškas ar vokiškas.
Nors didžioji dauguma net nėra matę jokių kitų valstybių, bet vis tiek yra įsitikinę, kad gyvena geriausiai. Atsiras net ir tokių, kurie pirštu prieš nosį pamojuos, kad jokiu būdu nekalbėtum „negražiąja“ savo kalba, o vartotum rusų kalbą...
Kelionių organizatorius „GRŪDA“ kviečia į 8 dienų nuotykį po kontrastingąją Moldovą. Kelionės metu ne tik susipažinsite su gilią istoriją menančia kultūra, paragausite nacionalinį kulinarijos paveldą saugančių restoranų maisto ir vyno, aplankysite uolose įsikūrusius vienuolynus ir vyno požemius, bet ir sėsite į laiko mašiną ir trumpam sugrįšite į praeitį Padniestrės „respublikoje“.
Artimiausia „GRŪDOS“ kelionė į Moldovą – 2019 metų rugsėjo 21 dieną.
