1939 m. rugpjūčio 23 d. TSRS ir Vokietija pasirašė „Molotovo-Ribentropo“ paktą, pagal kurį Europa buvo padalinta į dviejų valstybių įtakos sferas. Rusai ne itin pasitikėjo savo naujaisiais partneriais, todėl 1940 m. liepą TSRS gynybos komisaras maršalas S.Timošenko pasirašė direktyvą, nurodančią palei visą Vokietijos sieną sukurti šiuolaikišką gynybinę liniją, gavusią neoficialų „Molotovo linijos“ pavadinimą. Palangos miestas buvo įvardijamas kaip Molotovo linijos pradžia. Ji tęsėsi nuo pajūrio miesto iki pat Ukrainos (per Lenkiją ir Baltarusiją). Linija yra sudaryta iš 13 gynybinių rajonų (4 mūsų šalyje). Bendras linijos ilgis viršija 4500 kilometrų (328 km Lietuvoje).
Palangos miestas buvo įvardijamas kaip Molotovo Linijos pradžia. Ji tęsėsi nuo pajūrio miesto iki pat Ukrainos (per Lenkiją ir Baltarusiją).
1941 metų balandžio mėnesį buvo pradėtos statybos. Iki karo pradžios rusai suspėjo pastatyti apie 200 įvairaus dydžio įtvirtinimų. Statymo metodas pakankamai primityvus, tačiau efektyvus ir greitas. Visų pirma, būdavo padaromos bunkerio formos ir dydžio medinės patalpos. Iš išorės svarbiausiose vietose būdavo apkaustoma geležimi, pritvirtinamos metalinės angų sąramos. Ant tokio medinio bunkerio būdavo raizgoma 10 sluoksnių armatūros. Visą šį ruošinį (iš visų pusių) apipildavo 2 metrų storio betono sluoksniu su granito skalda. Vėliau lentas viduje išardydavo.
Nors sovietai ir naudojo greitą ir efektyvų statybos būdą, iki karo pradžios nespėjo pabaigti gynybinės statybų linijos. Kai kur yra rastos paliktos medinės ruošinio lentos.
Bunkeriuose buvo įrengta tam metui unikali ir paprasta apsaugos nuo skeveldrų statinio viduje sistema. Sienos iš vidaus buvo dengiamos dviem sluoksniais: tvoros tinklu ir minkštu tinko skiediniu (ant viršaus). Toks paviršius turėjo sugerti skeveldras ir neleisti joms atšokti nuo paviršiaus.
Linijoje statomi bunkeriai turėjo būti apginkluoti dvejomis arba trimis vandeniu aušinamomis NPS-3 kulkosvaidžių sistemomis. Puskaponieriai su prieštankiniu ginklu (45 mm DOT-4) viena arba dvejomis kulkosvaidžių sistemomis (NPS-3). Artileriniai puskaponieriai su dvejomis 76 mm patrankomis (L-17), kaponieriai – dvejomis DOT-4 (patrankomis) ir dvejomis NPS-3 kulkosvaidžių sistemomis. Taip pat buvo statomos vadavietės arba stebėjimo postai, kuriuose nebuvo jokios ginkluotės.
Laiku nepabaigta Molotovo linija nesustabdė Vokietijos puolimo. Įtvirtinimai beveik nenukentėjo nuo karinių veiksmų. Iki karo pradžios, rusai daugelyje objektų nespėjo sukomplektuoti įgulų. Keli pasipriešinę kazematai buvo apšaudyti iš pabūklų. Vokiečiai reagavo greitai, atrado lengvesnį ir paprastesnį būdą neutralizuoti bunkerius: į periskopų angas įmetus granatas, įpylus į vidų benzino ir jį padegus. Nei vienas Molotovo linijos kazematas Lietuvoje neturėjo apsaugos nuo tokio tipo atakų.
Daugelis šiuo metu matomų pažeidimų atsirado jau po karo. Bunkeriuose buvo naikinami sprogmenys rasti aplinkiniuose laukuose. Beveik visi Lietuvoje esantys Molotovo Linijos bunkeriai yra apleisti. Juose gausu šiukšlių, kaupiasi vanduo. Taip pat bunkerius sudėtinga pasiekti.
P.S.: Negaliu atsisakyti vieno įpročio: visuose lankomuose objektuose matuoju esančią radiaciją. Daugumoje rūsių, esančių lankytinuose bunkeriuose, radiacinis fonas yra beveik dvigubai didesnis nei lauke. Deja, neturiu atsakymo, kodėl tai vyksta.
