Žygį į Monblaną pradėjome rugsėjo 6 dienos rytą. Pasiekti viršūnę ir grįžti atgal į apačioje paliktus namus turėjome per pusantros paros. Dalis mūsų jautė šiokį tokį nerimą, kiti kvėpavo ryžtingai, ir iš pradžių viskas sekėsi tiesiog puikiai.
Pirmosios žygio dienos būta tikrai lengvos: ir vėl pėsčiomis užkilome į 2317 m aukštį, ir vėl keltuvu kilome iki 3842 m siekiančios Aiguille du Midi kalno viršūnės – lygiai taip pat, kaip žygiuodami pėsčiomis į Italiją.
Tik šioje vietoje maršrutas ėmė kiek keistis: nusileidę baisiąja ketera iškart vėlei kilome viršun, kur 3613 m aukštyje stovi dar vienas alpinistų namelis – „Refuge des Cosmiques“. Įsikūrę ten antradienio pavakarę ėmėme ruoštis šturmui: taip vadinama žygio dalis, kurios metu siekiama viršūnė.
O ruoštis buvo ką: vien kiek trunka ten kažkur pakeliui išvirti „n“ termosų arbatos, kuri vėliau šildys kylant ankščiau. Išsidalinę nešulius susikrovėme kelias kuprines, pasiskirstėme, kas ką neš, ir nespėjus sutemti skubėjome užmigti: svetimų namų duris užverti reikėjo jau 2 valandą nakties.
Tame namelyje aš pirmą ir vienintelį kartą patyriau, kokią įtaką organizmui daro didelis aukštis – jei vaikštinėjant po kalnus ar namo terasą nesijaučia nieko, tai bandant užmigti neįprastomis sąlygomis kūnas ėmė priešintis.
Tas jausmas buvo keistas ir šiek tiek gąsdinantis: sumerkus akis kas kelias minutes ima atrodyti, kad tuoj tuoj nualpsi, ir nuo to gelbėja tik nevalingas ir staigus itin gilus atodūsis. Tik galiausiai sudėjus bluostą problemų nelieka. Kažkieno žadintuvas ima čirškėti vos po vidurnakčio.
Šturmuoti Monblano viršūnę rugsėjo 7-osios naktį ketino daugelis. Aukštu žemiau esančioje kavinėje skubotus, sočius pusryčius sušveitėme ir mes, ir dar kelios keliautojų grupės: gidą nusisamdę prancūzai, būrys Vokietijos ir Austrijos jungtinių pajėgų karininkų, dar keli kitataučiai. Matyt, visi norėjo viršun nubėgti pirmesni, o mums beliko skubėti iš paskos.
Pasiekti Monblano viršūnę ketinome Trijų viršūnių maršrutu: sudėtingesniu, pavojingesniu, labiau varginančiu nei tas, kuriuo dažniausiai vaikšto turistai – normaliu. Tos trys viršūnės ten yra tokios: Mont Blanc du Tacul (4248 m), Mont Maudit (4465 m) ir Mont Blanc (4810 m).
Savo rankose aš laikiau svajonę, todėl užvėrus „Refuge des Cosmiques“ duris jaudinausi, bet tas jaudulys buvo labai labai geras, nes pasiekti tikslą turėjau jau maždaug po 6 valandų.
Pirmąją iš trijų viršūnių – Mont Blanc du Tacul (4248 m) – mes pasiekėme stebėtinai greitai: rodos, vos per porą valandų. Visos iki vienos aplinkybės mane labai džiugino: oras pasitaikė labai puikus – jokio vėjo ir šilta taip, kad pečius užklojo vien neperpučiama striukė, o aplink taip tamsu, kad matėsi vos keli žingsniai į priekį: tiek, kiek apšviečia ant galvos pritaisytas prožektorius.
Eidama pirmyn aš labai laukiau saulėtekio. Anksčiau jau buvau gavusi ne vieną balto pavydo žinutę būtent dėl jo: pamatyti tai iš viršaus, aukštai aukštai, turėjo būti neįtikėtina.
Šis niuansas gelbėjo nuo streso ir leido įsivažiuoti į ritmą: nežinau, kaip būtų sekęsi nebijoti, matant tuos siaurus takelius, stačius šlaitus ir plačius plyšius, kuriuos nematydami šitaip drąsiai įveikėme.
Stovėdama pirmojoje viršūnėje aš žiūrėjau į žvaigždes. Kad būtumėt matę, kokios jos gražios juodame juodame Alpes užklojusiame danguje. Labai geras kopimo tempo rodiklis žadėjo, kad Monblano viršūnę pasieksime anksčiau, nei planuota.
Eidama pirmyn aš labai laukiau saulėtekio. Anksčiau jau buvau gavusi ne vieną balto pavydo žinutę būtent dėl jo: pamatyti tai iš viršaus, aukštai aukštai, turėjo būti neįtikėtina.
Toliau patamsyje kiek pasileidome nuožulniu takeliu, kol priėjome sudėtingiausią maršruto dalį: itin stačią ledo sieną, kurią įveikus Monblano viršūnė turėjo būti jau ranka pasiekiama. Ledo sienos visada buvo mano mėgstamiausia dalis.
Viena virve buvome susirišę trise, kita susiraišiojo keturi. Iš lėto, atsargiai ir suvokdami riziką mes viršun pasileidom pirmieji.
Pirmieji metrai nebuvo lengvi: ledas pasitaikė toks, kad norint į jį gerai įsispirti, katėm pakaustytus batus iš jėgos ledan tėkšti reikėjo gal po keturis kartus kiekviename žingsnyje. Norint susmeigti ten aštrų ledkirčio kotą jėgų reikėjo ne ką mažiau: nors tu ką, nesminga, ir viskas.
Kiek tiksliai taip pakilome, pasakyti dabar sunku. Matyt, dėl patirto šoko kone kiekvienas iš mūsų įvykius pamena kiek skirtingai. Pati atsimenu, kad man koja nuslydo ne žengiant žingsnį, bet, atrodė, tvirtai ant to ledo stovint, ir šitai versijai pritaria iš paskos ėjusi mūsų būrio dalis.
Smeigti ledkirčio kotą, čiupti už viršaus, prisitraukti, užgulti krūtine ir laikytis – šitas taisykles, kaip krentant sustoti, aš gerai moku. Smeigiau iš visų jėgų ledkirčio kotą, jis atsimušė į ledą, atšoko atgal, ir toliau mes su juo kritome jau atskirai.
Kaip mes sustojome, nežinau. Įprasta manyti, kad galvojant, jog gyvenimas baigiasi, pro akis jis pralekia visas. Aš kritau labai smarkiai užsimerkusi ir galvoje ieškodama išeičių, nors suvokimas, kad galas, jau buvo atėjęs beveik beveik visas.
Aš atsimenu, kad krisdama kėliau akis į viršuje buvusį draugą.
„Jis dabar sustabdys ir viskas bus gerai, aš toliau kažkaip kojom rankom užlipsiu“, – galvojau. Kai jo ledkirtis jau mūsų dviejų taip smarkiai, taip greitai krentančių neatlaikė, viltimi tapo žemiau už mane buvęs trečiasis draugas: „Dabar jis mus sustabdys ir viskas bus gerai, mes toliau kažkaip kojom rankom užlipsime.“
Trečias ledkirtis mūsų, jau trijų iš visų jėgų sliuogiančių žemėn, neatlaikė, ir visi drauge pasileidome apačion...
Nemalonus jausmas yra žinoti, kad tu jau nieko nebegali padaryti: arba jie su savais ledkirčiais dar kažką padarys, arba paskutinis saulėtekis buvo vakar.
Kaip mes sustojome, nežinau. Įprasta manyti, kad galvojant, jog gyvenimas baigiasi, pro akis jis pralekia visas. Aš kritau labai smarkiai užsimerkusi ir galvoje ieškodama išeičių, nors suvokimas, kad galas, jau buvo atėjęs beveik beveik visas. Tik kruopa vilties tada pasirinko išsipildyti: aš nežinau, kaip mums pavyko sustoti, bet visą gyvenimą už tai galėsiu tarti ačiū Justui.
Tuo metu baimė sukaustė visus. Viršuje likę keturi nustojo stingti tik išgirdę klyksmus – gyvi. Aš klykti ėmiau suvokusi, kad šita tragedija baigėsi. O tada dalykai prasidėjo iš naujo.
Stebuklas, didžiulis stebuklas yra, kaip mums beveik ničnieko nenutiko. Pirmyn mus vedęs Augmantas per kelias akimirkas nuvalė man nuo veido kraują, kažkuo užklijavo praskeltą smakrą. Visus mus sustabdęs Justas tik po kelių minučių suprato, kad visgi, matyt, nepajudins kojos.
Pirmą pagalbą jam suteikė nežinia iš kur atsiradę ispanai. Nuvalęs man kraują Augmantas ėmė skambinti gelbėjimo sraigtasparniui.
Pralenkę žemyn skubėjusius mūsiškius netrukus prisistatė Vokietijos ir Austrijos jungtinių pajėgų kariai. Gelbėjimo operacija toliau vyko kariška tvarka: jie tuoj išskaptavo ledinę „sofą“ Justui, kad jis galėtų gulėti ir nejudėti, atidavę krūvą savo laipsniais paženklintų drabužių, kad tik nesušaltume, ėmė šildyti, raminti, organizuoti pagalbą ir užkalbėti dantį.
Gelbėjimo sraigtasparniai kalnuose kyla tiktai kartu su saule. Iki saulėtekio buvo likusi kiek daugiau nei valanda, ir ji, šmikė, matyt, labai sušalo, nes neskubėjo.
„Tu pakelk akis į saulėtekį ir pažiūrėk, kaip prasideda laimingiausia diena tavo gyvenime“, – sakė man Sebastianas, ir aš žinau, kad mes visi trys esame laimės kūdikiai.
Šildydamas man kojas Miunchene gyvenantis Sebastianas pasakojo, kad šitaip žmones gelbėjo pirmąkart. Neslėpė, kad yra tuo truputį patenkintas: kariuomenėje įgytų žinių šitaip praktiškai anksčiau nenaudojo. Per tą valandą mes su juo daug daug kartų tarėmės, kad neverksiu, bet aš vis truputėlį pamiršdavau. Jam atrodo, kad Vilnius yra labai toli, o vakare tikino mielai „pasirašysiantis ant alaus“.
„Tu pakelk akis į saulėtekį ir pažiūrėk, kaip prasideda laimingiausia diena tavo gyvenime“, – sakė man Sebastianas, ir aš žinau, kad mes visi trys esame laimės kūdikiai. Kartu su saule tolumoje pasirodė sraigtasparnio švyturėliai, ir tapo be proto ramu, nes toliau viskas jau tikrai bus gerai.
Kai esi aukštai ant ledyno ir atskrenda sraigtasparnis, reikia susigūžti į kamuoliuką ir dengti veidą – nuo didžiulio vėjo viršun ima kilti ledo šukės, todėl galima susižeisti. Man įsėdus į sraigtasparnį, austras karininkas iš paskos ten įmetė mano ledkirtį – nežinau, kur surado.
Kartu su Justu maždaug tuo metu, kai turėjome pasiekti viršūnę, pasiekėme Prancūzijos ligoninę, ir abudu nesustodami juokėmės: gyvenimas yra velniškai gražus, o mes be proto laimingi. Kaip netrukus paaiškėjo, lūžusią Justo koją atgal „suklijavo“ per trejetą valandų, ir mes visi galėjome švęsti.
Vakarodami Justo palatoje mes juokėmės tiek, kad dėl to pasigaminto vitamino C visi gyvensim dar šimtą metų. Suprantate, nagi, tikrai juokinga: jo palatoje priešais pat lovą prikabinta Monblano nuotraukų, kad neduokdie nepamirštų, kur kopė. Prieš kelias dienas kaip tik išsirinkome šios kelionės himną – „Bee Gees“ dainą „Staying Alive“; dar Justas labai džiaugėsi, kad jo palata tokia didelė, jog yra vietos ir pabėgioti.
Pasitikslinusi, ar suprantame, kokie esam laimingi, gydytoja pasidomėjo, ar kopsime į Monblaną kitais metais. Vėliau darsyk iškėlus šį klausimą, „ne“ nepasakė niekas.
Buvo verta. Buvo velniškai verta. Ir aš kartočiau viską nuo pradžių iki galo. Labai labai labai linkiu kiekvienam iš jūsų atrasti kalnus, siekti ir pasiekti savo viršūnes. Aš niekada nesijaučiau laimingesnė nei tada, kada buvau viršuje.
Tačiau mūsų pamoką išmokite, kol dar stovite ant žemės – pravers ne ką mažiau, nei „Montis Magia“ kalnų kopimo technikos kursai, į kuriuos galite registruotis kad ir dabar.
***
Iš nuobodybės tarp baltų savo palatos sienų Justas užsigeidė sužinoti Wi-Fi slaptažodį. Norėdama jo paklausti, pabeldžiau į artimiausią gydytojo kabinetą.
- Oi, šiandien tokių dalykų pas mus nėra. Bet nieko, greitai įvesime, galėsite naudotis, – atsakė medikas.
- A, tai gal rytoj jau bus?
- Ne, rytoj dar ne. Manau, kitais metais.
