Žygiui, kuris truko tris dienas, ruoštis reikėjo atsakingai. Pirmiausia kruopščiai suplanavome, ką, kada ir kiek valgysime, į kuprines prisikrovėme dujų balionų, primusų, puodų, termosų, penkiskart patikrinome, ar nepamiršome nė vienos alpinistinės įrangos detalės – čia kiekvienas geležiukas labai svarbus, – įdėmiai permąstėme, ką ir kada rengsimės: apačioje, Šamoni miestelyje, rugsėjo pradžioje vyrauja šilti, vasariški orai, tačiau viršuje kalnuose nusimatė gyvenimas ant ledyno. Taip ir išėjo, kad kuprinė ant pečių svėrė nei daug, nei mažai – maždaug 15 kilogramų.
Žygio „per Alpes į Italiją ir atgal“ programą taip pat sudėliojome detaliai: namų duris užrakinę dar paryčiais, savo kojomis kilome į 2317 m aukštį, kas nešant šitokius „krovinius“ mums truko apie 4 valandas, o pasiekę Plan de l'Aiguille sėdome į keltuvą, tarytum nuskraidinusį mus į 3842 m aukštyje esančią Aiguille du Midi kalno viršūnę.
Italijos pusėje esantis „Torino Hut“ namelis, kurį turėjome pasiekti žygiuodami ledynu ir šokinėdami per jo plyšius, yra 3375 m aukštyje, taigi siekiant tolimiausio žygio taško reikėjo nemažai nusileisti ledu.
Leistis ledynu yra vienas malonumas lyginant su tuo, ką reiškia juo atgal į Prancūziją pakilti.
Pirma diena: misija – Italija
Italijos pusėje esantį „Torino Hut“ namelį, kuriame apsistojome dviem naktims, mes pasiekėme per dieną. Kelionė nebuvo lengva: pasiekti 2317 m aukštį su išsipūtusiomis, arčiau žemės traukiančiomis kuprinėmis, prikimštomis makaronų, kuskuso, kondensuoto pieno, alpinistinių gelžgalių, žieminių drabužių ir puodų komplektų, yra varginanti misija.
Per keturias kopimo valandas asmeniškai patyriau pakankamai daug. Žingsniuojant patamsy per akmenis ir medžių šaknis pradžioje darėsi baisiai gaila savęs. Pagavau save galvojančią: kam aš išvis čia visa tai sugalvojau, galėčiau juk pamiegot, pagulėt, serialą pažiūrėt, tai velniam pasirinkau kančią.
Tokias minutės pertraukėles mes vadiname „sustojimu atsikvėpuoti“, bet gal geriau jau jų būtų mažiau – pradėti vėl eiti atrodo sunkoka, bet pagavus ritmą toli einasi jau vien iš inercijos.
Bet ilgainiui taip einant mintys kažkur nuklysta, daug įdomiau nei savęs gailėti tampa stebėti saulėtekį ir klausytis, kaip kažkur netoliese šniokščia krioklys. O kad kuprinė visgi sunki ir pečius skauda, prisimeni tik pagalvojus „o kur mano kuprinė“. Ir keturios kopimo valandos prabėga stebėtinai greitai – užlipi iki tikslo ir nebesupranti, kaip.
Tiesa, kylant aukštyn oro vis mąžta, dėl to dažniau norisi sustoti atsikvėpti. Neįprastas dalykas tas, kad kaip greit pavargsti, taip pat greitai ir pasijauti pailsėjęs: gal minutės gana, kad širdis vėl imtų plakti įprastu tempu, ir galima eiti toliau. Tokias minutės pertraukėles mes vadiname „sustojimu atsikvėpuoti“, bet gal geriau jau jų būtų mažiau – pradėti vėl eiti atrodo sunkoka, bet pagavus ritmą toli einasi jau vien iš inercijos.
Nors oro temperatūra Šamoni, Alpių papėdėje, pastaruoju metu ir siekia vos 18 laipsnių šilumos, mums čia labai karšta, ir kuo kyli aukščiau, tuo ta saulė rodosi labiau svilinanti. Todėl dar ryte pasiekę 2317 m aukštį prieš sėsdami į keltuvą išsitepliojame kremu nuo saulės: niekas nenori iškepti ir tapti raudonveidžiu.
Į aukščiausia žygio metu pasiektą tašką – 3842 m siekiančią Aiguille du Midi kalno viršūnę – mes nuo kiek daugiau nei pusiaukelės pakilome keltuvu. Sunku nupasakoti, kokio grožio vaizdai atsiveria iš ten žvelgiant į apačią, bet noriu tikėtis, kad bent pusę to grožio jums atskleidžia nuotraukos.
Pasiekus Aiguille du Midi dienos misija tęsėsi: kažkur Italijos pakrašty, ant ledynu užkloto šlaito esantį alpinistams prisiglausti skirtą namelį užsimojome pasiekti per keturias valandas.
Bene didžiausias iššūkis pasitiko nuo pat pirmo žingsnio – kelis šimtus metrų turėjome leistis stačia stačia apledėjusia ketera, kuri išties beprotiškai įspūdinga: vargu ar ant to sniegu užkloto takelio tilptų dvi suglaustos pėdos, o iš abiejų pusių esantys statūs šlaitai 3842 m aukštyje nesunkiai apsuka galvą.
Šioje vietoje aiškiai išsiskiria dvi žmonių grupės: nepaaiškinamai pamišusių alpinistų, kurie leidžiasi ta ketera, bijo numirti, bet kaifuoja, ir turistų, kurie užkilę pasidairyti su siaubu žvelgia į tuos alpinistus ir valdosi neėmę sukioti piršto ties smilkiniu.
Ta ketera mūsų maršrute buvo pati rizikingiausia ir pavojingiausia vieta. Turiu pripažinti, kad dar kylant keltuvu pamačius, kaip ja leidžiasi žmonės, mane tikrai apėmė siaubas: už kokių dešimt minučių tai pakartosiu ir aš. Iššūkis pareikalavo didžiulio susikaupimo ir susikoncentravimo, todėl iki pat tol, kol etapas buvo įveiktas, labiausiai norėjosi tylėti.
Keistas, bet itin veiksmingas dalykas yra žinojimas, kad „šito tiesiog neišvengsi“. Na, neišvengsi, tai eini ir padarai.
Keistas, bet itin veiksmingas dalykas yra žinojimas, kad „šito tiesiog neišvengsi“. Na, neišvengsi, tai eini ir padarai. „Šitiek žmonių tai padarė, ir nė vienas iš jų nėra už mane geresnis. Aš irgi už juos ne geresnė, bet irgi galiu“, – sakiau mūsų grupės vadovui Augmantui, kuris net ne visai paslapčia šiek tiek dėl manęs jaudinosi: jis gerai žino, kad bijau aukščio, ir jau turėjo progą tuo įsitikinti. Nuėjau ir padariau, ir visi mano draugai čia padarė tai sklandžiai ir sėkmingai, ir Augmantas dėl to truputį šypsojosi.
Iki „Torino Hut“ namo buvo likę kažkur šeši kilometrai, kuriuos nužingsniuoti ledynu vėlei užtruko kelias valandas. Ir nors tuos sunkius kalnietiškus batus jau buvo papuošusios „katės“ – tokie prisegami metaliniai padai aštriais spygliais, kurie susminga į sniegą ar ledą, kuprinės beveik nepalengvėjo, pakeliui reikėjo šokinėt per ledyno plyšius, o koja už kojos jau kliuvo, man tai buvo lengviausias etapas iš visų, nes niekas taip neapsvaigina, kaip balti balti iš ledo nulieti slėniai ir apsnigtos viršūnės aplink.
Kažkur Italijoje, kažkur ant skardžio, kažkur ledyno vidury esantį namą mes pasiekėme ankstyvą pavakarę, ir nors jūs ką, prancūziškos dvasios ten nebebuvo nė kvapo: tik ciao ir grazie, tiramisu ir esspreso ar capuccino kavinėje trečiame aukšte, o visuose kituose – alpinistai.
Sumeti visus savo daiktus į dėžes ir palieki, įsispiri į šlepetes ir gali vaikščioti kaip kokiam SPA, tik kitoniškam: vietoje smilkalų ten – aštrus prakaito kvapas, vietoje chalatų – sutrinti treningai
Per du aukštus ten įrengti kambariai su dešimtimis lovų poilsiui, o kažkur rūsyje – kambarys alpinistinei įrangai, batams, drabužiams džiovinti.
Sumeti visus savo daiktus į dėžes ir palieki, įsispiri į šlepetes ir gali vaikščioti kaip kokiam SPA, tik kitoniškam: vietoje smilkalų ten – aštrus prakaito kvapas, vietoje chalatų – sutrinti treningai, ir nors nuo saulės nudegę veidai ir prašosi kokių atkuriamųjų kaukių, ten jų tikrai niekur nerasi.
Antra diena: aš sakau „stop“
Antroji mūsų žygio diena taip pat buvo kruopščiai suplanuota. Svarbiausia jos metu buvo priprasti prie didelio aukščio – taigi tokiame ir oro gali trūkti, ir galvą sopėti, ir, pavyzdžiui, kraujas iš nosies tekėti. Bet juk visą dieną rankų sudėjus taip nesėdėsi... Todėl mūsų grupės vadas Augmantas sugalvojo dar vieną „laisvalaikio žygelį“, kurio metu aš pirmąkart pasijaučiau pasiekusi savo galimybių ribas. Plačiau apie Augmanto „laisvalaikio žygelius“ galite skaityti čia.
Šis „laisvalaikio žygelis“, kurio tikslas buvo atsidurti greta esančio kalno viršūnėje, pereiti ketera į kitą pusę, nusileisti žemyn ir parkulniuoti ledynu namo, vėlei prasidėjo paryčiais: mano nepasitenkinimui, kalnuose niekas nemiega iki pietų, ir dienos veiksmas baigiasi labai ankstyvą vakarą.
Taigi mums pakilus ten, apačioje, dar joks gaidys negiedojo, nes saldžiai miegojo, o ėmus brėkšti saulei mes jau buvome nukulniavę ledu iki kalno, kurį reikėjo įveikti.
Suprantate, aš esu žioplė. Man koja kartais tiesiam kely krypteli, jau net nekalbu apie, pavyzdžiui, trinkelėm nusėtą Pilies gatvę Vilniuje. O toje vietoje kojos kryptelėjimas būtų reiškęs viso ko pabaigą.
Nežinau, kaip detaliau nupasakoti šitą istoriją, bet esmė ta, kad man viso to jau buvo per daug. Iki viršuje esančios siaurutės akmenuotos keteros aš savo kojom (ir rankom) užkopiau, bet pakeliui man (beveik) visai nepatiko: žinia, kad kone kiekvienas akmuo, ant kurio pastatai koją, netrukus nučiuožia žemyn, kad kažkas jau lipa aukščiau ir jam iš po kojų čiuožiantys akmenys taikosi į tavo makaulę, kad aukštis pasiektas anaiptol nemažas ir žemyn verčiau nežiūrėt, o pėdos, kur pastatyti, nebėra, man nekėlė pasitikėjimo.
Ir kojom, ir rankom aš viršun kapanojausi, o mintys galvoje visai nebebuvo smagios. Suprantate, aš esu žioplė. Man koja kartais tiesiam kely krypteli, jau net nekalbu apie, pavyzdžiui, trinkelėm nusėtą Pilies gatvę Vilniuje. O toje vietoje kojos kryptelėjimas būtų reiškęs viso ko pabaigą.
Aš žinojau, kad tą maršrutą būčiau įveikusi. Dar keista, kad absoliučiai nejaučiau jokios baimės. Bet pasiekusi viršų ir suradus ten ne kokią nors plokštumą, o gal nepilno metro pločio tokį pat judančių akmenų takelį, aš pasakiau „stop“.
Kad įveikčiau, neabejojau, bet kad koja šįkart tikrai nekryptelės, tikra nebuvau. Man galvoje tada ėmė dėliotis dalykai: įveikti šį kelią būtų labai smagu, bet dar būtų smagu nuvažiuoti į Šri Lanką, susitaupyti pinigų loftui Užupyje, pagimdyti tris vaikus ir nusipirkt didelį šunį. O jei koja pakryps, tai mamai su tėčiu karstelį reiks pirkti, ir niekas tada nesidžiaugs.
Aš gal dešimčiai žmonių pažadėjau šios kelionės metu nedaryti nieko, dėl ko nebūčiau 100 procentų tikra, ir savo pažado man reikėjo laikytis.
Man galvoje tada ėmė dėliotis dalykai: įveikti šį kelią būtų labai smagu, bet dar būtų smagu nuvažiuoti į Šri Lanką, susitaupyti pinigų loftui Užupyje, pagimdyti tris vaikus ir nusipirkt didelį šunį. O jei koja pakryps, tai mamai su tėčiu karstelį reiks pirkti, ir niekas tada nesidžiaugs.
Virve žemyn mane nuleido pusę savo žygio malonumo dėl mano įnorių paaukojęs Domantas.
Visi iki vieno draugai ta ketera parpėdino be problemų, nesklandumų ir randų. Aš irgi galėjau, bet šį kartą pasirinkau galimybę kavinėje išgerti kavos.
Likusią dienos dalį mes praleidome repetuodami, kaip susistabdyti save slystant į apačią nuo stataus ledinio šlaito, kaip sukonstruoti polispastą (čia tokia kur nors nukritusio bičiulio gelbėjimo su virve sistema), kaip ištraukti kur pakibusį draugą.
Labai gerai, kad parepetavome, nors tada dar nežinojau, kad šių žinių man prireiks.
Trečia diena: atgal į Prancūziją
Finalinės žygio dienos misija buvo grįžti namo į Prancūzijos Alpių slėnyje išsidriekusį Šamoni miestelį, kur stovi mūsų namai. Keltis anksčiau už aušrą jau tapo įprasta, žinia, kad žygiuosime iki pat vakaro, nebeatrodė gąsdinanti.
Vis dėlto, o kaip be rytinės mankštos? Tai dar viena mūsų grupės vadovo Augmanto kiek kitoniškai suprantama sąvoka. Man „rytinė mankšta“ reiškia krosiuką, atsilenkimą ir gal atsispaudimą, jeigu yra ūpo. Augmantui „rytinė mankšta“ yra „užlipti į kalną, pereiti ketera ir nusileisti nuo kalno“. Keista, bet pastangų mane įtikinti, kad šįsyk įveiksiu visą maršrutą, jam iš esmės nė neprireikė.
Visad maniau, kad kritinėje situacijoje aš netekčiau blaivaus proto, nes sąmoningi sprendimai ir šiaip nėra mano stiprioji pusė. Bet ir pati nustebau – kryptelėjo koja, pasileidau slyst, o tada viskas šaltais nervais ir kažkaip strategiškai.
Iš tiesų nebaisus tas maršrutas buvo. Na, aukštai. Na, per akmenis, ir vėjas pasiekus viršūnę pūtė. Bet įveikėm net labai greitai – per porą valandų, ir iš esmės be problemų, išskyrus tai, kad visgi paslydau ir pasileidau šlaitu link plyšio ledyne žemyn.
Štai ir dar vienas keistas savęs pažinimo momentas: visad maniau, kad kritinėje situacijoje aš netekčiau blaivaus proto, nes sąmoningi sprendimai ir šiaip nėra mano stiprioji pusė. Bet ir pati nustebau – kryptelėjo koja, pasileidau slyst, o tada viskas šaltais nervais ir kažkaip strategiškai: smogti ledkirčio rankeną į ledą, čiupti smaigalį kita ranka, prisitraukti, užgulti krūtine ir laikytis – vualia.
Ir tik suvokus, kad viskas jau yra gerai, kad nei aš prarajoje, nei susižeidusi, pirmąkart trumpam užgulė baimė. „Aš išsigandau“, – su šypsena nuo ausies lig pat ausies sakau mūsų vadui ir truputį net apsidžiaugiau, nes pranykusi baimė man jau buvo ėmusi kelti nerimą.
Žygis namo prasidėjo po „rytinės mankštos“ ir tęsėsi iki pat vakaro: kad jūs žinotumėte, kaip aš mylėjau tą kelmą, ant kurio apačioje, automobilių stovėjimo aikštelėje, pagaliau buvo galima prisėsti, nusiimti pūsles ir net pleistrus sutrynusius kalnietiškus batus, truputį pasėdėti ir paršliaužti namo su Kęstučio šlepetėmis, kurias jis iki šiol pats nesupranta, kokio velnio ten nešėsi.
