Čia skaitykite ankstesnius Mongolijos ralio komandos pasakojimus.
Graikija – šalis nemėgstanti čekių ir kredininių kortelių. Bet gamta graži, žmonės atsipalaidavę. Vidurnaktį užsukę į pirmą pasitaikiusių kempingą papuolėm į graikiškas vestuves. Ką jau ką, bet šventes švęsti moka. Tiesa, daužomų lėkščių šou nebuvo, arba mes tiesiog pavėlavom, bet šokiai… Rimtas reikalas.
Kol kas iš visų aplankytų šalių turkai pasižymi savotišku supratimu kas yra kempingas. Jų manymu, kempingas yra tiesiog betoninė automobilių stovėjimo aikštelė. Tokį radom Stambule vidurį centro, ant molo. Miegoti šiek tiek kietoka, bet sako stuburui sveika. Tiesa, miegojom ne ilgai ir ne kietas grindinys buvo to priežastis.
Kaip tik tą dieną baigėsi Ramadamas. O tai reiškia, kad vos tik saulei nusileidus prasideda linksmybės. Siautė miestas, kas parkuose kepsnius kepė, kas šiaip alėjoje susiradęs žolės lopinėlį iš krepšių traukė namuose ruoštus gardumynus. Aplink pokšėjojo fejerverkai, mirgsėjo įvairiausios lemputės – visas šurmulys kažkuo priminė Naujus metus.
2:30 ryto. Iš garsiakalbių pasigirsta rimto dėdės balsas. Po kelių minučių trukusios kalbos, rimtas dėdė pradeda kažką dainuoti iš visų žodžių suprantam tik Aaaaaaaaaa Aaaiiiiiiiiiaaaiiiiiii. Ir taip pusvalandį, valandą, pusantros be sustojimo. Negana to, šalia plapinės įsitaisęs šuo ima staugti į rimto dėdės dainos ritmą. Pataiko be priekaištų lyg turėtų absoliučią klausą.
Po maždaug poros valandų stoja tyla. Apima džiugesys, nors valanda miego. Deja, tylu buvo lygiai dvi minutes. Po to, rimtas dėdė atsikrenkštė ir pradėjo kelių valandų pamokslą su įvairiausiais paūbavimais. Tai turbūt pirmas rytas kai be žadintuvo viską susipakavę dar prieš septynias stovėjome prie mašinos, pasiryžę per dieną įveikti 800 kilometrų iki Samsuno.
„Subarikas“ burzgia gerai, tik po Albanijos „autostradų“ truputį neatlaikė galinė šakė – įtrūko. Vyrai sako rimta problema. Tačiau rasti veikiantį servisą, bent kaip supratome iš vietinių bus praktiškai misija neįmanoma, juk laisvadienis. Žmonės gi visą naktį siautė.
Bet vieną radom. Jis iš pirmo žvilgsnio priminė automobilių laužyną. Ir net nebuvo panašu, kad jis veikia. Bet iš nedidelės būdelės – namuko išlindo dėdė. Išklausęs kokios bėdos mus užklupo tarptautine gęstų kalba parodęs vieną minutelę ėmė be sustojimo skambinti telefonu. Maždaug po pusvalanduko iš lovos pavyko išversti vieną meistrą. Pažadėjo netrukus atvažiuoti. Kol laukiam paslaugus laužyno savininkas – prižiūrėtojas pavaišino arbata, aprodė savo valdas kur tarp bėgiojančių žasų stovėjo ne vienas dėmesio vertas egzempliorius Mongolijos raliui.
Po maždaug valandos „Subarikas“ buvo suvirintas ir palopytas. Kaip sakė meistras padarė kur kas geriau nei buvo.
Rytinis Turkijos kraštas Samsunas Ordu, Trabzon nors turi ir neblogus paplūdimius nelabai lankomas turistų. Nors žmonės čia kur kas paprastesni ir labai svetingi.
