„Buvo smagu“, – keistai išypsodamasis į ūsą tarė Justinas po važiavimo sutemus į Mostarą (Bosnija ir Hercegovina) vingiuotais kalnų keliukais. Kelio apšvietimas, ar bent kelio kuoliukai čia neegzistuoja. Koks bus kelio linkis, spėlioji matydamas ne daugiau nei du metrus prieš nosį. Maždaug trisdešimties kilometrų ruožą pravažiavome visiškoje tyloje, ore tvyrant baimei.
„Man atrodo, kad čia yra surinkti visi pasaulio pirmieji "Golf“. Dalis jų tokie „antikvariniai“, kad žmonės net yra pamiršę, kad tokie kažkada egzistavo. Kas antra mašina daužta. Visų lempos šviečia kažkur į dangų, arba į priešais važiuojančios mašinos vairuotojo akis. Primena Šiaulius prieš penkiolika metų. Treningai, pirmas golfas ir bumčikas per plačiai atvertus langus“, – potyriais dalinasi Justinas.
Pats Mostaras jaukus, nedidelis kalnų miestelis, garsėjantis savo senuoju tiltu, kuris prieš dešimtmetį buvo atstatytas po karinių neramumų, apie kuriuos vis dar mena kulkų suvarpytos namų sienos.
Pramogos yra šiuoliai į upę nuo senojo tilto, bet tai leidžiama tik labai patyrusiems šuolininkams. Mėgėjams yra specialiai pažymėtos šiek tiek žemesnės nei tiltas uolos.
Pasivažinėjus Bosinijos ir Hercegovinos keliukais su nerimu laukėme Juodkalnijos. Bet keliai čia puikūs, žmonės malonūs. Pietavome vilkikų vairuotojų restorane, kur labai emocianali padavėja vis kartodavo „bravo!“. Sutikom juodkalnietį, kolekcionuojantį pinigus. Atlikom mainus – 10 litų iškeitėme į tris eurus.
Albanija. Iš visų pravažiuotų šalių kol kas pati keisčiausia. Kraštovaizdis žavingas, autostrada, jei ją taip galima pavadinti, ramiai bėgioja avys, ožkos. Šalis garsėja mafija ir giriasi balto smėlio plaplūdimiais, kurie tokie balti, kad žmogus iš Karibų apkaltintų melu.
Miestuose tvyro chaosas, kelių eismo taisyklės neegzistuoja ir, jei neturi „Mercedes“, esi nieko vertas. Vienas toks vos neįvažiavo į „Subaru“ priekį, nusprendęs netikėtai pasukti į kairę.
„Negi jam „Mercedes“ negaila?“ – po šio incidento stebėjosi Jurgis. Albanai mėgsta signalinti be sustojimo, o sukdami į vieną ar kitą pusę net nesivargina apsidairyti. Tiksliau sakant, sukdami visuomet žiūri į priešingą pusę.
Keliai – asfaltuoti, didžiausias leistinas greitis yra 80 km/h. Bet tokiu greičiu važiuoji retai, nes maždaug kas du kilometrus stovi ženklas 50 km/h. Ties sankryža ar žiedu greitis ribojamas iki 20 km/h. Kas kelis kilometrus stovi policininkas, mosuojantis savo lazdele. Su jais iš arčiau susipažinom ir mes.
Pagyvenęs tvarkos sergėtojas vos tik mums sustojus kažką pradėjo burbėti ir mosikuotis rankomis. Nieko nesuprasdami vis dar šypsodamiesi paduodame vairuotojo pažymėjimą ir mašinos dokumentus. Tvarkos sergėtojas kraipo galvą ir toliau kažką burbuliuoja vaikščiodamas aplink mašiną. Galiausiai priėjęs prie praviro lango nuplėšia tamsintą plėvėlę. Mosikuodamas ja Jurgiui prieš nosį kartoja: „No, no, no!“
Suprask, Albanijoje tamsintais stiklais važinėtis negalima. Nors pro šoną pravažiuoja mašina su kur kas tamsesniais langais nei mūsų. Rodydamas į priekinį stiklą kartoja: „Transparent, transparent!“.
Jurgis jam bando paaiškinti, kad Europoje tamsinti galiniai langai galimi. Tvarkos sergėtojas tik purto galvą. Plėšo į skutelius nuplėštą plėvelės gabalą ir kaip užstrigusi plokštelė kartoja: „No, no,no.“
„Litva“, – nužvelgdmas visus sėdinčius mašinoje, pakartoja gal trečią kartą policinininkas. Mes palinksim galva. Pabaksnoja dar kartą į stiklą ir po gilaus atodūsio mesteli frazę „Komunisti nėzdajutsa“.
Gestais parodęs, kad dėl tos plėvelės ant langų mums anksčiau ar vėliau baigsis blogai, grąžina dokumentus. Pajudame iš vietos ir traukiame Graikijos sienos link, o apie tai jau kitoje istorijoje.
