Mongolijos ralis: vairuotojų karas Turkijos-Gruzijos pasienyje ir kelionė naktį be šviesų

„Pataikėte labai nelaiku. Baigėsi Ramadamas, turkams prasidėjo trijų dienų atotogos. Per jas jie visuomet masiškai važiuoja į Batumį (Gruzijos miestas prie pat sienos) pasilinksminti, pažaisti kazino“, – pasakojo prie sienos sutiktas gruzinas. 

„O kaip manote, kiek teks laukti?“ – pasmalsavo Justinas.

„Iki sienos čia keli kilometrai. Užtruksime kokias keturias penkias valandas“, – ramiai atsakė gruzinas. 

Vadinasi, sieną kirsime geriausiu atveju maždaug vidurnaktį. Vairavimas naktį Gruzijoje, bus įdomu. 

Bet eilė judėjo visai neblogai. Tiesa, atsirasdavo gudručių, kurie į atsirandančius tarpus stengėsi prasmukti nepastebėti ir sutrumpinti savo laukimo laiką. Tačiau iš geresnių pozicijų jie greitai būdavo iškrapštomi vietinių ir su lavina keiksmų palydimi į galą. Tačiau sutemus prasidėjo linksmybės, o tiksliau, kova už būvį. 

Tačiau sutemus prasidėjo linksmybės, o tiksliau, kova už būvį. 

Keleiviniai autobusai lyg laukdami savo keleivių kelias valandas stovėję visai netoli sienos kirtimo punkto, sutemus ėmė bruzdėti. Vos tik pajuda kelios mašinos į priekį, jie staigiu apsisukimu iš priešingos eismo juostos tiesioginę šio žodžio prasme strykteli į laukiančiųjų eilę, maždaug perpus sutrumpindami savo laukimo laiką.

Maža to, įvažiavus vienam tokiam gigantui, kur net vietinių keismai ir grūmojimai nepadeda, vos tik pasistūmėjus mašinoms, autobusas nejuda iš vietos, o į tarpą įlenda kitas.

Vieną akimirką pamaniau, kad pasipiktinę vietiniai pradės karą, nes į darbą buvo paleisti ne tik keiskmai, bet ir kumsčiai. Tiesa, jie tik garsiai atsitrenkdavo į autobuso duris, o jų vairuotojai sėdėdami aukštai buvo ramūs ir situaciją stebėjo su šypsena.

Taip po maždaug puspenks valandos kirtome Turkijos – Gruzijos sieną. Visos privalomos procedūros truko maždaug penkiolika minučių.

Gruzijos keliai. Mhm... Sunku juos būtų taip pavadinti, greičiau jie primena bėgius, su aukštais iš niekur išdygstančiais kalneliais, kurie nepažymėti jokiais kelio ženklais ir pusmetrio duobėmis. Kelio apšvietimas – tik nuo pravažiuojančiųjų sunkvežimių. 

Go Bananas komandos nuotr./Seniausia gyvenvietė Gruzijoje. Pirmieji žmonės čia pasirodė prieš maždaug 15 tūks. metų prieš Kristų.

Kalnai „Subaru“ niekada nepatiko. Puškėjo sunkiai, leisdamasis geso, nes priešais dar sunkiau puškėjo keli sunkvežimiai. Bet tai menkniekis, palyginti su tuo, kad likus vos trims kilometrams iki kempingo kažkur prapuolė „Subaru“ šviesos. Nejauku, stovi kelkraštyje, įsijungęs tik avarines šviesas, pro šalį lekiantys sunkvežimiai atrodo tiesiog nuneš tave nuo kelio. 

„Nieko nebus. Reikia varyt iki pirmo išsukimo iš kelio. Pašviesk man prožektoriumi kelią“, – po kelių tamsoje praleistų minučių sako Justinas. 

Go Bananas komandos nuotr./Uplictikė saulei leidžiantis.

Keistas jausmas: viena vertus juokinga, kita vertus, baisu. O maždaug 200 metrų iki išsukimo atrodo kaip 200 kilometrų.  

Ryte paaiškėjo, kad perdegė vienas saugiklis. Per pusvalandį Justinas grąžino „Subaru“ šviesą. Tačiau išlindo kita bėda. Gerai Valdelis (mechanikas, tvarkęs „Subaru“ prieš išvažiuojant) sakė: „Pataisysi vieną šoną, subyrės kitas, geriau nieko nejudinti“. Prakiuro rėmas. Tačiau akivaizdu, kad tokie remonto darbai gruzinams yra menkniekis. Akivazdu, kad iš Mongolijos „Subaru“ grįš sveikesnis nei išvažiavo. 

Go Bananas komandos nuotr./Tradicinė Gruzijos kaimelio gatvelė netoli Tbilisio.

O Gruzija puiki šalis, į kurią tikrai norėsiu grįžti, ko negalėčiau pasakyti apie Azerbaidžaną. Bet apie tai jau kitoje istorijoje.