Į kelionę leidosi niekada anksčiau profesionaliai nemynusi dviračio
Dar 2019 metais Monikai pirmą kartą į galvą šovė mintis pabandyti keliauti su dviračiu. Priimti sprendimą mergina ilgai netruko – greitai susipirko reikiamą įrangą ir pradėjo minti link Graikijos. Tai buvo jos priklausomybės keliauti važiuojant dviračiu pradžia – praėjusiais metais Monika aplankė Gibraltarą, o šiemet – Armėniją.
„Pirma kelionė buvo didžiausias gyvenimo nuotykis. Nenumaniau, ko tikėtis, nežinojau, kaip suremontuoti dviratį – visko mokiausi išvykos metu. Pradžia buvo tikrai sudėtinga, bet dabar patirtis gelbsti, jaučiuosi saugiau, nors vis dar būna situacijų, kai nežinau, kaip elgtis“, – pasakoja M.Overlingytė, kuri iki tol dviračiu važinėdavo tik po apylinkes netoli namų.
Monika neslepia, kad leistis į tokį žygį dviračiu buvo neramu, o dar labiau širdis plazdėjo šeimos nariams, kurie iš pradžių net netikėjo merginos užmoju.
„Kai pasakiau, kad keliausiu dviračiu į Graikiją, jie tik numojo ranka. Pamatę, jog atsirado dviratis ir kitos priemonės, sunerimo, tačiau su laiku apsiprato, – pripažįsta M.Overlingytė. – Į šią kelionę išleido su didesnius susirūpinimu, nes lankiau Turkiją, Sakartvelą, Armėniją. Esu viena, o čia visai kita kultūra.“
Pradėjusi važinėti dviračiu, Monika pajautė didžiulę meilę kelionėms ir dabar be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo.
„Neišsėdžiu vienoje vietoje, noriu tyrinėti pasaulį, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Čia yra geriausia gyvenimo mokykla, universitete tiek neišmoksi“, – tikina M.Overlingytė.
Neišsėdžiu vienoje vietoje, noriu tyrinėti pasaulį, susipažinti su įdomiais žmonėmis
Prieš atrasdama dviratį, Monika kurį laiką svarstė, kaip galėtų keliauti. Važiavimas automobiliu ar skridimas lėktuvu jai atrodė per greitas procesas, kurio metu akimis nespėtų visko užfiksuoti, o ėjimas pėsčiomis jau per lėtas.
„Ieškojau aukso viduriuko, buvo svarbu, kad nebūtų brangu kaip, pavyzdžiui, keliaujant su motociklu. Prieš akis iškilo dviratis ir pagalvojau, jog reikia pabandyti. Netrukus įsitikinau, kad tai neblogas variantas“, – sako M.Overlingytė.
Norint leistis į tokią tolimą kelionę, anot Monikos, ypatingo pasiruošimo visai nereikia. Jos manymu, svarbiausia turėti patogų dviratį, reikmenis stovyklavimui ir pasirūpinti savo sveikata.
„Reikia apgalvoti finansus, nes išleisite pinigų maistui, nakvynėms, bus kitų papildomų išlaidų. Taip pat verta pasitikrinti sveikatą – jei prieš išvažiuojant jaučiasi simptomai, geriau nesileisti į kelią. Žinoma, nepamiršti banko kortelių, telefono“, – vardina M.Overlingytė.
Jau numynė daugiau nei 11 tūkst. km
Išvykdama į kelis mėnesius truksiančią kelionę, Monika, kad ir kaip norėtų, negali kartu su savimi pasiimti didelio lagamino. Jai tenka apsiriboti penkiais krepšiais, kurie pritvirtinami prie dviračio.
„Gali prisikrauti kaži kiek, tik paskui reikės viską tempti, – juokiasi M.Overlingytė. – Krepšiuke ant vairo laikau pagrindinius daiktus: telefoną, piniginę, dokumentus. Priekyje ant rato poroje krepšiukų laikau higienos, virtuvės reikmenis. Gale yra du dideli krepšiai su miegmaišiu, drabužiais, palapine. Dabar daugiausia turiu šortų, palaidinių, bet prasideda šaltasis sezonas, reikės įsigyti striukę, šiltesnį miegmaišį. Nežinau, kaip viskas sutilps.“
Šiemet savo kelionę Monika pradėjo Lietuvoje, o tuomet sekė Lenkija, Ukraina, Moldova, Rumunija, Bulgarija, Turkija, Sakartvelas, Armėnija. Po pastarosios mergina apsisuko ir ėmė judėti namų link.
„Toliau tęsiu savo odisėją – keliauju jau penkis mėnesius, man pačiai nesitiki, atrodo, visai neseniai pradėjau, – šypsosi M.Overlingytė. – Visada važiuoju tik dviračiu, nebent pasitaiko ekstra atvejis, kai nebegaliu minti ir reikia pasinaudoti kita transporto priemone.“
Keliauju jau penkis mėnesius, man pačiai nesitiki, atrodo, visai neseniai pradėjau
Keliaudama beveik pusmetį, Monika kol kas nesiėmė jokių darbų – jai pilnai pakanka santaupų, turimų iš anksčiau turėto darbo.
„Prieš kelionę išvykstu į užsienį. Pavyzdžiui, šį kartą kelis mėnesius dirbau Nyderlanduose, užsidirbau ateičiai, – sako M.Overlingytė. – Žinoma, kelionės metu per daug neišlaidauju, bet įsitenku ir rėmėjų neieškau.“
Važiuodama dviračiu, Monika kelionės pradžioje vidutiniškai kasdien numindavo apie 100 km, tačiau vėliau šiek tiek atsipalaidavo, leisdavo sau porą dienų pailsėti. Mergina nespaudžia savęs būtinai nukeliauti tam tikrų atstumų, tad dieną gali nuvažiuoti ir 50 km.
„Visai neseniai pasiekiau 11 tūkst. km, – iš viso nuvažiuotu atstumu džiaugiasi M.Overlingytė. – Pavyzdžiui, pasiekti Turkiją užtrukau du mėnesius. Atstumai tokie, kad įprastai žmonės skrenda lėktuvu, o aš važiuoju dviračiu.“
Kelionės Monika stengiasi pernelyg neorganizuoti, tad paprastai tik ryte atsikėlusi nusprendžia, kurį kelią būtų geriausia pasirinkti. Anot jos, svarbiausia, kad nepasitaikytų autostradų su intensyviu eismu.
„Pasižiūriu, jog nebūtų šunkelių, kuriais reikėtų vilkti dviratį. Tam padeda specialios programėlės“, – pasakoja M.Overlingytė.
Nors didelio eismo Monika stengiasi vengti, automobilių visiškai apvažiuoti nepavyksta. Mergina pasakoja ypač Armėnijoje ir Gruzijoje pajautusi, ką reiškia mašinų skleidžiamas triukšmas ir smarvė.
„Ten automobiliai palieka juodus debesis po savęs – tiesiog dusdavau nuo jų, dienos pabaigoje jausdavausi apsinešusi, nuo veido nuvalydavau suodžių sluoksnį. Nuolatinis triukšmas, žmonės mėgsta signalizuoti prie pat ausies... Kartais dviračio nesuvaldai, nes išsigąsti, kai šalia nuspaudžia signalą. Pripranti, bet vis tiek erzina“, – neslepia M.Overlingytė.
Kojos nejaučia jokio nuovargio
Nemažai įtakos kelionių metu turi ir oras – Monikai kur kas labiau patinka minti dviratį, kai ryškiai šviečia saulė, kuri iš karto pagerina nuotaiką.
„Neseniai teko minti prieš didžiulį vėją – judėjau lėtai, jaučiausi išsekusi, suirzusi, bet vis tiek stūmiausi į priekį. Reikia stengtis atsipalaiduoti, nes bet kokiu atveju teks įveikti atstumą, – sako M.Overlingytė. – Lietus taip pat daro savo, tuomet dažniausiai būni be nuotaikos. Vasarą dar nieko tokio, bet žiemą važiuoti nemalonu. Jeigu stovyklauji, viskas sušlampa, neišdžiūva greitai.“
Pasiryžus minti į tokią kelionę, reikia būti pasiruošus netikėtumams, kuriuos gali iškrėsti dviratis. Nors Monikos transporto priemonė didelių gedimų kol kas nepatyrė, ji šypsodamasi pripažįsta, kad jų pašalinti turbūt nemokėtų.
„Kažkiek pataisyti moku pati – jei prakiūra padanga, žinau, kaip ją sulopyti, kaip pakeisti detales. Tačiau dažniausiai kreipiuosi į meistrus, nes pati tvarkydama galiu padaryti dar blogiau“, – įsitikinusi M.Overlingytė.
Žavesį kelianti Monikos istorijos dalis ta, jog merginos kojos visiškai nepavargsta nuo kasdien patiriamo krūvio. M.Overlingytė juokiasi, kad turbūt kojų raumenys jau mutavo, kadangi net po sudėtingiausios dienos ji nieko nejaučia.
„Prieš kelionę dirbau Nyderlanduose – gyvenant dviračių šalyje, kojos mindavo pedalus kasdien, todėl iššūkiui buvo gana neblogai pasiruošusios. Joks kitas specialus paruošimas tikrai nereikalingas, nes sustiprėji kelyje“, – tikina M.Overlingytė.
Užsispyrimu pasižyminčiai Monikai kelionės metu nė nekyla minčių, kad būtų galima palengvinti dienas ir bent kartais leisti sau pavažiuoti traukiniu ar autobusu.
„Gal tik porą kartų pagalvojau, kai buvo tikrai sudėtingas kelias, statūs kalnai. Tačiau vis tiek žinau, kad taip nedaryčiau“, – sako M.Overlingytė.
Monika įvairiose šalyse keliais rieda užtikrintai, tačiau pripažįsta, jog keliauti vienai nėra itin saugu. Mergina neslepia, kad yra buvę situacijų, kai nežinodavo, kaip jos baigsis.
„Ypač skirtumas pasijaučia Artimuosiuose Rytuose, kur vyrų mentalitetas visai kitoks, – pasakoja M.Overlingytė. – Visada su savimi turiu ašarinių dujų balionėlį, kad galėčiau padėti sau blogiausiu atveju. Tačiau kol kas viskas klostosi laimingai.“
Labiausiai sužavėjo Turkija
Keliaudama dviračiu, Monika su savimi vežasi reikalingą stovyklavimo įrangą – dažniausiai mergina nakvoja palapinėse, tačiau kartais apsistoja ir viešbučiuose arba pas vietinius žmones.
„Dažniausiai nakvynės vietą pasirenku ekspromtu, nes planuoti nelabai sekasi. Galvoju, kad numinsiu iki tam tikros vietos, bet kas nors nutinka, nebeatvažiuoju, – sako M.Overlingytė. – Jei minu palei jūrą, žinau, kad bus paplūdimiai, tad galėsiu ten apsistoti. Žemyninėje dalyje stengiuosi įlįsti į miškelį, pasislėpti nuo žmonių, kad manęs nesimatytų.“
Nors atrodo, kad toks keliavimo būdas turėtų padėti nemenkai sutaupyti, palyginus su nuolatinėmis nakvynėmis viešbučiuose ir skridimu lėktuvu, Monika prasitaria, jog iš tiesų išleidžia panašiai.
„Žmonės, norintys atskristi į Turkiją, sumoka kelis šimtus eurų už 2–3 valandų skrydį, ir viskas. Su dviračiu keliauji du mėnesius, kasdien išleidi pinigų maistui, kartais nakvynėms, patiri papildomų išlaidų, – vardina M.Overlingytė. – Vis dėlto šiek tiek sutaupau, nes jei keliaučiau su motorizuota transporto priemone, būtų dar daugiau išlaidų.“
Jau penkis mėnesius minant dviratį po įvairiausias šalis, Monika patyrė gausybę nuotykių. Štai, pavyzdžiui, kirsdama Turkijos sieną ji susipažino su žmogumi, pakvietusiu į karinę bazę, kurioje M.Overlingyte buvo pasirūpinta tarsi ypatinga viešnia.
„Privažiavusi sieną, atsistojau prie ženklo, norėjau nufotografuoti dviratį, kai priėjo vyriškis ir paklausė, ar noriu, jog mane nupaveiksluotų. Sutikau, o tuomet pasakė „iki pasimatymo“. Nesupratau, ką jis turėjo omenyje.
Pradėjau minti, viskas gražu, šilta, tačiau netrukus prie manęs privažiavo karinė transporto priemonė, kurioje buvo tas pats vyras. Jis pasiūlė užsukti į karinę teritoriją, pasinaudoti internetu, pasipildyti vandens atsargų, nes 40 km nebus nė gyvos dvasios. Atsisakiau, tad atsisveikinome.
Po kelių šimtų metrų vėl matau tą patį automobilį, iš kurio išlipęs vyriškis žvelgė į mišką. Papasakojo, kad matė tris migrantus, kuriuos dabar gaudo pora karių. Trečią kartą susitikus, sutikau užsukti į jų bazę ir pasipildyti vandens.
Ten mane palydėjo į svečių namelį, atnešė maisto, visi patarnavo kaip kokiai karalienei. Pasirodo, tas vyras buvo visos teritorijos kapitonas. Jis suorganizavo man nakvynę – galėjau pasirinkti, ar noriu nakvoti bute miesto centre, ar užmiesčio viloje“, – juokiasi M.Overlingytė.
Būtent Turkija iš visų aplankytų vietų Monikai patiko labiausiai, o jos širdį ypač pavergė kurdų kraštas. Į jį sutikti žmonės perspėjo nieku gyvu nekeliauti vienai, nes gali būti nesaugu, tačiau mergina nusprendė surizikuoti.
„Man reikėjo pačiai įsitikinti, ar tikrai yra taip, kaip pasakoja. Iš tikrųjų jautėsi visai kitokia kultūra, aplink važinėja karinės mašinos, visiškai nėra turistų. Pasijauti kaip kitoje planetoje, – įspūdžiais dalijasi M.Overlingytė. – Nors pasitaikė įvairių situacijų, žmonės ten buvo patys draugiškiausi.“
Man reikėjo pačiai įsitikinti, ar tikrai yra taip, kaip pasakoja
Prabilusi apie vietinių žmonių draugiškumą, Monika pasakoja nusivylusi Sakartvelu, kuris, nors ir garsėja svetingumu, iš tiesų yra visai kitoks.
„Man pasirodė, kad jų svetingumas yra mitas. Žmonės nori tokie atrodyti, bet iš jų nesijaučia jokio nuoširdumo. Pavyzdžiui, Turkijoje ar Armėnijoje gyventojai visai kitokie, tikresni“, – mano M.Overlingytė.
Į Lietuvą pamažu grįžtančios Monikos galvoje nuolat sukasi pačios įvairiausios mintys. O smegenys tuo metu dirba tikrai nemažai – mindama mergina daug mąsto, sugalvoja naujų idėjų, o kartais tiesiog klausosi muzikos.
„Kartais noriu nuo visko atsijungti, todėl klausausi garsinių knygų, tinklalaidžių. Bandau laiką išnaudoti naudingai, – tikina M.Overlingytė. – Nors dažniausiai galvoje vyksta chaosas – kartais net galvą nuo savęs paskausta.“
Monika neslepia niekada neįsivaizdavusi, kokia iš tiesų gali būti stipri ir nepriklausoma, o būtent šias savybes padėjo atskleisti kelionės. Todėl ir kitiems būsimiems keliautojams mergina pataria pernelyg daug negalvoti ir tiesiog pasileisti į kelią, kuris atneš daug pamokų bei nuotykių.
„Nemąstykite, kad laukia ilgas pasiruošimas. Viskas susitvarkys savaime“, – skatina M.Overlingytė.
Sugrįžusi į Lietuvą, Monika jau kitąmet ketina vėl griebti dviratį ir minti tolyn.
„Tikiuosi, pavyks grįžti į Turkiją, noriu aplankyti Armėniją, Azerbaidžaną, Iraną, Kazachstaną, Kirgiziją“, – svajoja M.Overlingytė.
