Nidos meno kolonijai paskelbus, jog ieško menininkų, kurie norėtų šią vasarą prižiūrėti trisdešimt įvairiose vietose besiganysiančių avių, norinčiųjų sulaukta apsčiai. Viena jų – Dovilė Lapinskaitė, gyvenanti Škotijoje ir turinti avių ganymo patirties. To ir buvo prašoma rezidentų.
Kontrastingos gyvenimo vietos
D.Lapinskaitės gyvenimas kupinas kontrastingų, tačiau, regis, itin įdomių posūkių. Iš Kauno kilusi mergina po mokyklos keliavo po Europą, savanoriavo ir galiausiai 2011 metais nusėdo Londone, kur studijavo meno istoriją.
„Nuo vieno ekstremalumo gyvenant Londone iki kito ekstremalumo Škotijoje, moterų bendruomenėje. Kartais reikia drastiškų gyvenimo pasikeitimų, kad pailsėtum, susivoktum, išsigrynintum, ko nori, nes Londone gyvenimas yra užburtas ratas. Dirbau meno srityje, galerijose, tiesiog kažkaip, atrodo, tam tikru momentu gyvenime pasidarė nebemiela, ką darai, ko taip ilgai siekei...“, – pasakojo Dovilė, panirusi į poezijos rašymą, kurianti sakytinę, vadinamąją slam poeziją, tačiau save juokais vadinanti visų galų meistre.
Jau trejus metus moteris gyvena Škotijoje, saloje, kur atsidūrė moterų bendruomenėje. Ši gyvena savu ritmu ir dėmesį yra sutelkusi į krepšių pynimą iš karklų vytelių.
„Kai po aštuonerių metų Londone norėjosi pokyčių, persikrausčiau į Škotijos salas ir sutikau įdomių moterų. Jos gyvena toli nuo visų žmonių, dvi su puse valandos keltu, kur 1990 metais yra įkurta vadinamoji moterų žemė. Ji nesusijusi su jokiais religiniais pagrindais, nėra atsiskyrėliška bendruomenė, susiformavo Europoje kilus feminizmo ir separatizmo bangoms.
Bėgant metams ir dešimtmečiams į tokias vietas atsikrausto ir išsikrausto moterys, tai puiki vieta ir atvykti su vaikais atostogų, pabūti gamtoje. Tai erdvė sukurta moterų – moterims“, – pasakojo Dovilė.
Augina karklus
Jos bičiulė yra šios žemės įkūrėja ir krepšių pynėja, tad Dovilė nuvyko su intencija mokytis tradicinio amato. 27 akrų arba apie 13 ha žemėje šeimininkauja šešios bendruomenės moterys – augina karklus, sodina medelius, krūmus, turi avių.
Jos gyvena toli nuo visų žmonių, dvi su puse valandos keltu, kur 1990 metais yra įkurta vadinamoji moterų žemė.
„Auginame 68 rūšis įvairių spalvų karklų, pačios apdorojame, pjauname, džioviname ir krepšius piname, pardavinėjame. Aš užsiimu greta ir su avelėm, yra karvyčių, visa jų priežiūra, ganymu, nes kiekvienas namas Škotijoje, toje saloje, turi žemės, kuri priklauso tiesiog bendruomenei ir bet kuris žmogus, kuris gyvena name, gali žemę naudoti ūkio paskirčiai, tačiau turi užsiimti gyvulininkyste arba žemdirbyste“, – pasakojo Dovilė.
Pagamintus krepšius moterys parduoda internetu, be to, žinia apie jų veiklą sklinda iš lūpų į lūpas. Jos kviečiamos į bendruomenes, kultūros centrus organizuoti vaikams ir suaugusiems meno dirbtuvėlių. Moterys priklauso ir Dž. Britanijos pynėjų asociacijai.
Toli nuo visų virusų
D.Lapinskaitė pasakoja, jog Škotija pasaulį užklupus pandemijai tapo tarsi užuovėja, kur jokie virusai nebaisūs.
„Mūsų gyvenimas nelabai ir pasikeitė – vaikštom po savo laukus, būnam gamtoje, ir tas su žmonėm bendravimas buvo minimalus. Kaip važiavom į parduotuvę kartą per savaitę, taip ir išliko“, – pasakojo emigrantė.
Škotija pasaulį užklupus pandemijai tapo tarsi užuovėja, kur jokie virusai nebaisūs.
Škotijoje klimatas gana atšiaurus, tad visko užsiauginti tiesiog neįmanoma. Dovilė juokiasi, jog pabandžius pastatyti šiltnamį šis jau trečią dieną vėjo būna nupūstas kažkur į Islandiją. Tačiau visko auginti ir netenka, kai aplink tokia draugiška bendruomenė ir visi vieni kitus pažįsta.
„Toj salelėj ta bendruomenė tokia artima, kad žinai, kas morkytes augina, kas paršelį turi, kas avytes skers. Taigi organiškai tokiais būdais vieni kitus remi, perki, mainaisi“, – sakė Dovilė.
Vasaroja Lietuvoje
Mergina jau antrą vasarą vasaroja Lietuvoje, į gimtinę ją parvilioja įvairūs projektai. Šiemet menininkė sudalyvavo Nidos meno kolonijos skelbtame konkurse, kuriame ieškoti piemenys, prižiūrėsiantys 30 avių bandą. Tiesa, piemuo privalėjo turėti patirties, taip pat būti iš meno srities. Į užklausą atsiliepė gausus būrys menininkų iš viso pasaulio, o prižiūrėti aveles pakaitomis patikėta keliems meno atstovams iš Meksikos, Airijos ir Lietuvos. Viena jų tapo ir Dovilė.
Ryšiai su Nidos meno kolonija, kiek pamena menininkė, užsimezgė dar 2012 metais, vykdant vieną projektų su kita rezidente. Pernai Nidoje moteris kartu su kitomis partnerėmis muzikavo, mat yra įsitraukusi į moterų Dj kolektyvą. Anot Dovilės, taip jau nutinka, kad įsitraukus į meno lauką, informacija, regis, ima tiesiog plaukti ir galimybės pasiveja pačios.
„Užmačiusi šį avelių projektą pagalvojau, kad smagu būtų pasigilinti į ryšį su piemenavimu, pasigilinti į ryšį per savo prosenelių prizmę, nes mes visi vienais ar kitais būdais turim ryšių su žagre“, – šypteli menininkė, nuo birželio jau kelias savaites praleidusi Nidoje su avimis.
Avys – tobuliau už bet kokią techniką
Pagal Nidos meno kolonijos įgyvendintą projektą 30 avių ganosi netoli Rusijos sienos, Grobšto įlankoje. Šias vietas sudėtingiau pasiekti technikai, be to, natūralus šienavimas neprilygsta technikai, padeda formuotis naujoms augalų rūšims. Avių vieta keičiama derinant su Kuršių nerijos nacionaliniu parku, kuri pasiūlo ir kitas vietas. Piemenims reikia aveles pervaryti iš vienos vietos į kitą, patraukti elektrinį piemenį, pasirūpinti jų ėdalu, vandeniu. Darbas reikalauja ir fizinių jėgų.
„Labai samgu, kad pagaliau keičiasi požiūris į miškus ir laukus, mažiau žiūrima į mišką kaip į lentas, atsiranda toks mąstantis požiūris į nuganymus. Avys nuėda tam tikrus plotus ir taip leidžia įsikurti naujoms augalų rūšims, atsiranda ir vabzdžiai, didesnė bioįvairovė, – pasakojo Dovilė. – Kaip mano močiutė pasakodavo prie Suvalkijos augant – būdavo dešimties metų, išeidavo su avytėm ir vakare grįždavo. Dabar ganymas virsta ne į paganymą, o į ganymąsi, kai tu avims padedi“.
Menininkė sako, kad nors pati augo mieste ir gyveno milijoniniame mieste, sandūra su gyvuliais leidžia pažinti save ir juos, pajusti gamtą.
„Jos atpažįsta tave, laukia, iš jų supranti, ar norėtų kitur pasivaikščioti, ar joms ten gerai. Turim lietuvišką posakį „Kaip avis sekioja“, bet avelės ne iš kelmo spirtos, žiauriai bendruomeniškos, organizuotos. Jei reikia pabėgti, pradeda strateguoti, tiesiog nuostabu – visiškas mąstymo, strategijos apogėjus. Užsispyrimą demonstruoja, jų taip lengvai nepaimsi“, – juokiasi Dovilė ir pabrėžia, jog avių priežiūra anaiptol ne tokia romantiška – vandenį tenka nešti kelis kilometrus, užtrunka elektrinių tvorų perstatymas.
Būdama Nidoje sako ji jaučianti kitokią dienos tėkmę, anksti ryte skuba pas aveles, apžiūri, kaip šios išmiegojo, ar turi pakankamai vandens, išleidžia pasiganyti.
Pasitaiko kuriozų
Posakis „užsispyręs kaip avinas“, panašu, gimė tikrų istorijų įkvėptas. Tai patirti teko ir Dovilei, kada avis teko pervaryti į kitą slėnį. Keisti vietas avims nelabai patinka.
„Turėjom kelis momentus, kai iš vieno slėnio į kitą vesti bandėm, keturis kartus vedėm, dvi dienas ir ryte, ir vakare. Galvojom, atsikelsim kol žmonės miega, nes reikia eiti pro Parnidžio kopos papėdę, ir sėkmingai nukeliausim. Bet kai tik avelės pasiekė ribą, nors ir nematomą, kur jau nepažįstami kraštai, ėmė ir nubėgo atgal į savo gardelį. Tada vakare bandėm pervesti – vėl tas pats atsitiko. Atstumas nedidelis, avyčių greičiu per 40 minčių būtume pargynę, bet joms neramu, kai nepažįsta aplinkos, yra urbanizuota, pastatų matyti pakeliui, asfalto“, – pasakojo Dovilė.
Istorijų būta ir daugiau. Pergintos į Tylos slėnį esant dideliam vėjui avys nuvirtus tvoroms ėmė ir sugrįžo į prieš tai buvusią ganyklą.
„Mes, žmonės, norime kontroliuoti aplinką, nustatinėjam, kur reikia nuganyti, bet kai atsitinka realybė, supranti, kad gali verkti, džiaugtis, prieštarauti, bet iš esmės bus kaip avys padiktuos“, – juokiasi menininkė.
Škotijoj jos balsą jau atpažįsta 26 avytės, kurios tuoj pat atbėga, mat užsimezgė abipusis ryšys, o kai kurios avelės buvo glostomos dar būdamos mažylės.
„Avytės pripranta prie žmogaus buvimo šalia, joms natūralus veiksnys, kad esi, kad šersi, atskiria balsą, o Nidoje tu esi ten avims labiau kaip įrankis gauti vandens, maisto, bet nesi jų vadovas. Jei bandai pavadovauti, tolėliau pakoordinuoti ėjimą, pasižiūri ir bėga“, – patirtimi dalijasi moteris, rudeniop grįšianti pas Škotijos aveles. Kol kas namai ten, Škotijoje, o kaip bus ateityje – parodys laikas.
„Gyvenimas nenuspėjamas, grįžus į Lietuvą atsiranda kitų veiklų. Atrodo, atostogoms grįžau, bet štai Kauno menininkų namų konkurse sudalyvavau, važiuoju spalį į Vokietijoje vyksiantį konkursą. Ten skaitydama poeziją pristatysiu Lietuvą“, – džiaugiasi Dovilė.
