Panašūs moterų teisių apribojimai daugeliui Vakarų pasaulio gyventojų kelia pasidygėjimą ir pasipiktinimą, tačiau dar visai neseniai ir šiuo metu emancipuotomis laikomose šalyse moterys ne tik negalėjo balsuoti, turėti savo nuosavybę, asmeninę sąskaitą banke, studijuoti universitetuose, užsiimti tam tikromis profesijomis, bet net ir nuspręsti, ar nori turėti vaikų.
Šiandien atvirai menkesnėmis už vyrus moterys laikomos daugiausiai neišsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse, kur tikima, kad būtent todėl jos negali turėti daugybės teisių. Tiesa, akivaizdžių moterų ir vyrų nelygybės apraiškų galima apčiuopti ir išsivysčiusiose valstybėse: tik čia jos pasireiškia daug rafinuotesnėmis formomis.
Negali laisvai judėti
Saudo Arabija yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje moterims, ne tik šios šalies pilietėms, bet ir užsienietėms, draudžiama vairuoti automobilį. Moterys šioje šalyje negali sėsti net prie dviračio vairo. Automobiliai joms gali priklausyti, tačiau važiuoti juose moterys gali tik tada, kai jas lydi artimas giminaitis.
Šio draudimo logika paprasta: norėdamos vairuoti automobilį, moterys turėtų nuo veidų nusiimti šydus, o tai yra draudžiama. Saudo arabės ne tik negali iš namų išeiti be vyrų leidimo, bet ir viešoje erdvėje rodyti savo veidų ar kūnų. Be to, tikima, kad automobilio ar dviračio vairavimas padidintų moters kontakto su nepažįstamais vyrais tikimybę. O tai taip pat yra draudžiama.
Nors vairuoti automobilio moterys negali tik Saudo Arabijoje, jų judėjimo laisvė suvaržyta ne vienoje kitoje šalyje. Antai vyrai Egipto ir Bahreino oro uostuose gali užpildyti oficialius dokumentus, nurodydami, kad draudžia savo žmonoms palikti šalį. Neleisti išvykti iš šalies savo sutuoktinėms gali ir Sirijos vyrai. Jemene, Omane, Jordanijoje, Irake ir Maroke norėdamos keliauti svertur moterys privalo gauti raštišką savo vyrų leidimą. Raštiško leidimo reikia ir po karalystę viešuoju transportu norinčioms keliauti Saudo Arabijos moterims.
Negali pasirinkti aprangos
Daugelyje šalių ir kultūrų moterys negali laisvai rinktis, kokius drabužius vilkėti: tai apsprendžia vietos tradicijos. Bemaž griežčiausi reikalavimai šiuo atžvilgiu įsitvirtinę musulmonų kraštuose, kur moterys po skraistėmis privalo slėpti ne tik savo kūnus, bet neretai ir veidus. Šiuose kraštuose pasirinkimo moterys neturi: nepaklūstančios nurodymams gali būti apipiltos sieros rūgštimi, išplaktos ar sulaikytos.
2002 metais vienoje iš Saudo Arabijos mergaičių mokyklų kilus gaisrui religinė policija uždraudė moksleivėms palikti liepsnose paskendusį pastatą, mat jos nebuvo tinkamai paslėpusios savo kūnų po šydais. Dėl to gaisre žuvo 15 moksleivių.
Griežtų aprangos taisyklių laikytis privalo ir žydų ortodoksės: negalėdamos viešumoje rodyti savo plaukų, kai kurios iš jų nešioja perukus, kitos slepia plaukus po skaromis, o kojas – po ilgais sijonais. Paslėpti savo plaukus po ryškiomis skaromis, o kojas pridengti žemę siekiančiais sijonais, turi ir romų bendruomenės moterys.
Negali pasirinkti vyro
Vyrai Egipto ir Bahreino oro uostuose gali užpildyti oficialius dokumentus, nurodydami, kad draudžia savo žmonoms palikti šalį. Neleisti išvykti iš šalies savo sutuoktinėms gali ir Sirijos vyrai.Daugelyje visuomenių moteris iki šios dienos negali pati nuspręsti, su kuo praleis visą savo gyvenimą. Kartais tai tampa jos tėvų sprendimu, paremtu ekonominiais ar asmeniniais sumetimais, kartais – nepažįstamų vyrų pasirinkimu.
Neretai moterys ištekinamos būdamos dar visai mažos. Vaikų santuokos itin paplitusios Indijoje, kur mergaitės sužieduojamos su keliais metais vyresniais berniukais; Afganistane ir Jemene, kur dešimties metukų nesulaukiusios mergaitės ištekinamos ne tik už bendraamžių, bet neretai ir už pusamžių vyrų; Etiopijoje, kur merginos dažnai pagrobiamos, išžaginamos, o paskui vedamos. Tarptautinis moterų tyrimų centras skaičiuoja, kad kasmet pasaulyje įvyksta apie 10–12 mln. pernelyg jaunų mergaičių santuokų.
Čečėnijoje iki šiol itin paplitęs merginų pagrobimas. Nusižiūrėjęs sau tinkamą moterį vyras lyg niekur nieko ją pagrobia gatvėje vidury dienos. Didžiosios Britanijos nacionalinio transliuotojo BBC sukurtame dokumentiniame filme pažymima, kad Čečėnijoje viena iš penkių santuokų pradedama pagrobus nuotaką. Pagrobtos merginos pasirinkimo neturi: žino, kad atsisakydamos ištekėti už pagrobėjų ir pabėgdamos suterš savo šeimos garbę ar net iššauks kraujo kerštą.
Nuotakų grobimą draudžia ne tik Rusijos įstatymai, bet ir smerkia Koranas. Prieš kurį laiką Čečėnijos respublikos prezidentas Ramzanas Kadirovas paskelbė nuotakų grobimą antiislamišku ir numatė 1 mln. rublių baudą tai darantiems.
Nuotakų pagrobimas neretas reiškinys ir kai kuriose Kaukazo valstybėse bei tarp po visą pasaulį išsibarsčiusių romų bendruomenėse. Pagal pastarųjų tradicijas, merginą pagrobęs ir kelias dienas savo žinioje ją laikęs romas oficialiai tampa merginos vyru.
Negali išsiskirti
Pagal judėjų teisę moterys negali inicijuoti skyrybų. Esant tam tikroms numatytoms priežastims jos gali reikalauti skyrybų, tačiau be vyro sutikimo teismas santuokos nutraukti negali. Skyrybos įvyksta tik tuomet, kai vyras jas nutraukia įteikdamas savo žmonai skyrybų raštą. Norėdamas priversti vyrą tai padaryti, teismas gali jį nubausti pinigine bauda ar net įkalinti, tačiau jei vyras vis tiek atsisako įteikti skyrybų raštą žmonai, ji visam gyvenimui lieka su juo susaistyta. Be to, vyras gali palikti skyrybų reikalaujančią žmoną, tuomet moteris tampa nei ištekėjusia, nei išsiskyrusia. Ji negali tekėti ar gyventi su kitu vyru, nes tai laikoma svetimavimu.
Neretai vyrai šia tokia situacija pasinaudoja mainais už religines skyrybas iš savo žmonų reikalaudami pinigų.
Libane vyro smurtą patirianti moteris negali prašyti skyrybų, kol apie jos kančias nepaliudija kitas žmogus. Gydytojo pažymos, kurioje patvirtinamos fizinio smurto žymės ant moters kūno, nepakanka. Egipte moterys teisiškai gali inicijuoti skyrybas be rimtos priežasties, tačiau jos turi šias skyrybas „išsipirkti“.
Negali patirti malonumo
Pasaulyje yra valstybių, kuriose žabojamas moterų seksualumas. Tai daroma apipjaustant jų lytinius organus. Tikima, kad taip užkertamas kelias moterų paleistuvystei, išsaugomas jų skaistumas ir apsaugoma nuo nereikalingo nėštumo.
Kai kuriose visuomenėse tikima, kad apipjaustymas „apvalo“ mergaites nuo piktųjų dvasių. Kitose apipjaustymas simbolizuoja mergaitės virsmą moterimi ir pasiruošimą vedyboms. Dar kitur mergaičių apipjaustymas motyvuojamas higieniniais sumetimais.
Vis dėlto apčiuopiamiausią naudą iš moterų apipjaustymo gauna vyrai. Jiems apipjaustymas garantuoja, kad mergina išliks skaisti iki pat vedybų, kai vyras prapjaus užsiūtą moters šlaplę. Dėl patirtų sužalojimų apipjaustyta moteris nepatiria seksualinio malonumo – paskata vyrui manyti, kad žmona jam nebus neištikima. Be to, teigiama, kad apipjaustytos moterys padidina seksualinį vyrų pasitenkinimą.
Dažniausiai apipjaustomos vos ketverių metukų sulaukusios mergaitės, tačiau neretai suluošinamos ir pirmuosius paauglystės metus skaičiuojančios merginos. Įvairiose visuomenėse praktikuojamos skirtingos mergaičių apipjaustymo formos: kartais joms tik perduriamas klitoris, kartais – visiškai pašalinami išoriniai lyties organai. Tai, kas lieka po apipjaustymo, susiuvama siūlais, paliekant mažytę angą gamtiniams reikalams atlikti.
Apipjaustymui, kurį dažniausiai atlieka medicininio išsilavinimo neturinčios moterys, naudojami skutimosi peiliukai ar sudužusio stiklo šukės. Lytiniai organai apipjaustomi ne tik nesilaikant higienos normų, bet ir nenaudojant jokių nuskausminamųjų, todėl neretai šios procedūros baigiasi mergaičių mirtimi. Apipjaustymą išgyvenusios mergaitės sužalojamos visam gyvenimui: užsikrečia įvairiomis infekcijomis, negali pastoti, susiduria su psichologinėmis problemomis.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra apie 100–140 mln. apipjaustytų moterų ir mergaičių. Moterų apipjaustymas labiausiai paplitęs Afrikoje, kur yra praktikuojamas 28 šalyse, ir Azijoje. Teigiama, kad Egipte, Gvinėjoje ir Somalyje apipjaustyta 95 proc. moterų.
Negali būti liesos
Mauritanijoje tikima, kad liesa mergina užtraukia gėdą savo šeimai ar net genčiai, todėl, laikantis vietos papročių, mergaitės neretai per prievartą nutukinamos. Šioje šalyje grožio etalonu ir turto simboliu laikoma stambi moteris. Manoma, kad jai bus daug paprasčiau susirasti vyrą. Tuo tarpu į liesas merginas žvelgiama kaip į antrarūšes. Tikima, kad tokia mergina užtraukia gėdą šeimai, mat savo kūnu tarsi parodo, kad tėvai neišgali jos išmaitinti. Šis gėdos jausmas leido iki šiol gyvuoti leblouh praktikai, t. y. priverstiniam nutukinimui.
Kai patiems tėvams niekaip nepavyksta savo dukrų paversti stambiomis, mergaitės išsiunčiamos į nutukinimo fermas. Čia jos verčiamos valgyti didžiules porcijas maisto: dažniausiai kelis kilogramus sorų grūdų ir iki 15 litrų kupranugario pieno per dieną. Šios normos neįveikiančios mergaitės ne tik priverčiamos suvalgyti tai, ką išvemia, bet ir yra kankinamos.
Nevyriausybinės organizacijos skambina pavojaus varpais: prievartinis mergaičių nutukinimas kelia didžiulį pavojų jų sveikatai: gresia hipertenzija, diabetu ir net visišku negalėjimu pajudėti. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad neretai vietoj kupranugarių pieno naudojami chemikalai, skirti gyvuliams tukinti.
2007 metais Mauritanijos miestuose per prievartą buvo nutukinama apie 7 proc., kaimuose – apie 75 proc. merginų.
Negali... gimti
Ištobulėjus technologijoms ir atsiradus galimybei nėštumo metu išsiaiškinti, kokios lyties kūdikio laukiamasi, kai kuriose valstybėse moterys neteko teisės gimti. Antai Indijoje ir Kinijoje, kur berniukai laikomi daug vertingesniais už mergaites, sužinojusios, kad laukiasi dukters, moterys dažnai priverčiamos užbaigti nėštumą. Kai apie dukterį sužinoma jai jau gimus, tėvams nesudreba ranka jos nužudyti.
2011 metų Indijos gyventojų surašymas atskleidė gąsdinančią tendenciją: šalyje akivaizdžiai sumažėjo jaunesnių nei septynerių metų mergaičių. Nevyriausybinių organizacijų manymu, per pastarąjį dešimtmetį Indijoje galėjo būti atlikta apie 8 mln. abortų, kurių metu pašalinti moteriškos lyties embrionai. Skaičiuojama, kad šiuo metu Indijoje 1 000-čiui, jaunesnių nei septynerių metukų berniukų, tenka 914, o kai kuriose šalies dalyse – vos 836 mergaičių.
Panaši situacija ir kaimyninėje Kinijoje, kur nemažą įtaką turėjo ir ilgą laiką vykdyta vieno vaiko politika. Galėdamos turėti tik vieną vaiką, nemažai šeimų norėdavo, kai tai būtų berniukas.
Negalėjo rodytis balkone
Vienas iš kraštutiniausių moters teisių apribojimo pavyzdžių – 1996–2001 metais Talibano valdytas Afganistanas. Talibus prieš dešimtmetį pašalinus iš valdžios, daugelis iš jų įvestų apribojimų buvo panaikinti, tačiau gentiniuose šalies regionuose moterų padėtis itin stipriai nepagerėjo. Atėję į valdžią talibai nurodė, kad:
*moteris negali išeiti iš namų, jei tai būtina, ją privalo lydėti mahram – artimas giminaitis, pavyzdžiui, tėvas, brolis arba vyras;
*mergaitė negali lankyti mokyklos;
*moteris negali dirbti;
*moteris negali būti gydoma vyrams skirtose ligoninėse;
*mergaitė negali bendrauti su berniuku, antraip jie privalo iškart susituokti;
*moterims draudžiama rodytis savo namų balkonuose;
*visų namų langai privalo būti uždažyti, kad juose esančių moterų iš lauko niekas negalėtų matyti;
* moterims uždrausta važinėti dviračiais ar mopedais, net jei jas lydėjo mahram;
*moterys privalo visą savo kūną – nuo galvos iki kojų – slėpti po burkomis.
