Šį pasakojimą rasite paspaudę čia.
Turistiniais BMW motociklais keliaujantys lietuviai papasakojo apie susidūrimą su rajomis, krokodilais ir ne visai draugiškai nusiteikusiais vietiniais Pietų Amerikoje. O kiek dar visko nutiko pasiekus Šiaurės Ameriką. Jūsų dėmesiui – antroji pasakojimo dalis.
Amerikietiškos gamtos stebuklai
Gegužės pradžioje kirtome JAV sieną ir atsidūrėme lyg pažįstamose vietose: baltos medinės tvoros, juosiančios pietų Kalifornijos rančas, jaukūs nuosavų namų rajonėliai, didžiulės, net penkių aukštų automagistralių sankryžos... Viskas atrodo matyta, nes juk tiek Holivudo filmų filmuota tokiose pačiose amerikietiškose vietose.
Šioje šalyje teko greitai prisitaikyti prie griežtų kelių eismo taisyklių – čia jau viskas buvo aišku, „džiunglių taisyklės“ liko mums už nugarų. Mes ir patys vietiniams nebeatrodėme panašūs į atvykėlius – tokių kaip mes, ant didelių modernių motociklų, apklijuotų lipdukais, čia važinėja daugybė. Kartą, kai patys jau pavargę nuo savo „mes keliaujame aplink pasaulį“ istorijos, į klausimą „kur važiuojate?“, atsakėme „ratu...“, sulaukėme tokios vyriškio reakcijos: „Ai, žinau, mano draugas motociklu irgi labai mėgsta šį ratuką važiuoti – dabar į šiaurę iki Mirties Slėnio nacionalinio parko, o tada per kalnus 50 mylių ir namo, ar ne?“. Pradėjome juoktis, kad na taip taip, maždaug tokiu maršrutu ir važiuojame.
Maisto produktų ir nakvynės kainos šioje šalyje daug kartų didesnės, nei iki šiol mūsų lankytose, taigi viešbutėlius ar kambarėlių nuomą pakeitėme į nemokamą stovyklavimą nacionaliniuose JAV miškuose.
Čia tai daryti oficialiai leidžiama nemokamai – tam netgi įrengtos specialios stovyklavietės. Vietoj pietų pakelės kavinėse, sustodavome vaizdingose vietose ir suvalgydavome iš ryto pasiruoštą lauknešėlį.
Visgi kuras čia pigesnis nei bet kurioje Lotynų Amerikos šalyje, tad mūsų išlaidos, atvykus į JAV, smarkiai nepadidėjo. Vakarinių valstijų gamtos grožis pranoko mūsų lūkesčius – milžiniškos sekvojos Kalifornijoje, rodos, bedugnis Didysis kanjonas Arizonoje, kosminiai vaizdai ryškiai oranžinės spalvos uolų pilnoje Jutoje, galingos vandenyno bangos Oregono pakrantėse, meškų ir bizonų pilnas Jeloustouno nacionalinis parkas ir jo garuojantys geizeriai... Kur benuvažiuosi, visur vaizdai lyg iš atvirukų.
Be to, visur šimtai ar net tūkstančiai lankytojų – žmonės atvažiuoja dviračiais, motociklais, automobiliais ir nameliais ant ratų, kurie JAV įgavo naują prasmę. Čia jie jau nebe „nameliai“, o didžiuliai, penkių kambarių namai su išvažiuojančiomis terasomis ir su priekabomis-garažais, kuriuose puikiai telpa visureigis automobilis ar bent du dideli motociklai...
Neretai tokius „namus“ traukia tikrų tikriausias krovininis vilkikas! Žodžiu, JAV nėra nieko mažo – atstumai dideli, kainos didelės, automobiliai dideli, nameliai ant ratų – milžiniški!
JAV nėra nieko mažo – atstumai dideli, kainos didelės, automobiliai dideli, nameliai ant ratų – milžiniški...
Netgi maisto produktų pakuotės parduotuvėse tokios didelės, kad mums kartais tekdavo atsisakyti minties įsigyti vieną ar kitą produktą, nes arba neturėdavom, kur jį įsidėti, arba nebūtumėm galėję per trumpą laiką tiek suvalgyti...
Atšventę JAV nepriklausomybės dieną su vietine, mus į svečius pakvietusia šeima Montanos valstijoje, kirtome Kanados sieną ir štai – įvažiavome į 18-ąją mūsų kelionės šalį. Čia sustojome Kalgaryje aplankyti giminaičių ir atlikti reguliarų „BMW F 800 GS Adventure“ ir „BMW F 650 GS“ aptarnavimą. Tuo metu vyko garsus, kasmet savaitę trunkantis Kalgario rodeo. Pamatę, kaip bebaimiai kaubojai išjodinėja laukinius arklius ir milžiniškus besispardančius bulius, „išjojome“ ir mes į nepakartojamo grožio Uolinius kalnus, o per juos – link savo galutinio tikslo Šiaurės Amerikoje – Aliaskos.
Kelias per Britų Kolumbiją ir Jukoną Kanadoje vadinamas Aliaskos greitkeliu – be galo ilgas ne itin įdomus. Visgi juo važiuojant mums kasdien nutikdavo kas nors neįprasto: pirmą dieną netikėtai užklupo tokia stipri kruša, kad iš dangaus krentantys, beveik golfo kamuoliuko dydžio ledo gabalai daužė automobilių stiklus ir lankstė skardas.
Laimė, mes spėjome pasislėpti po stogeliu, bet abiejų motociklų dešinės aliuminės daiktadėžės, kurios netilpo į uždangą nuo šių neįtikėtinų kritulių, atsiminimui liko papuoštos ledo išmuštomis duobelėmis. Antrąją dieną lyg niekur nieko prie mūsų motociklų, kuriuos pastatėme palei nedidelį išsinuomotą namelį, prigulė milžiniškas laukinis bizonas!
Trečią kelionės Aliaskos greitkeliu dieną vos per kelias važiavimo valandas palei kelią suskaičiavome šešias juodąsias meškas.
Jų ir už jas dar didesnių jų „pusbrolių“ grizlių ir pačioje Aliaskoje sutikome labai nemažai. Vietiniai mus pamokė, kad stovyklaujant šiose vietose griežtai negalima į palapinę su savimi neštis nei maisto, nei jokių stiprų kvapą turinčių daiktų, įskaitant ir dantų pastą. Geriausia visus tokius, meškas galinčius privilioti daiktus sudėti į specialiai tam skirtą metalinę dėžę arba kabinti aukštai medyje.
Šiam tikslui mums puikiai tiko mūsų aliuminės daiktadėžės – iš jų išėmę rūbus, sudėdavome maisto produktus ir pakabindavome ant šakos kur nors atokiau nuo savo stovyklavietės. Taip pat gavome dovanų ir specialų purškalą atbaidantį puolančią mešką, bet, laimė, jo panaudoti neteko – situacijų, kuriose būtų reikėję gintis nuo meškų, nebuvo.
Įvažiuodami į Aliaską netikėtai sutikome kitą keliaujančią lietuvių porą, kurie atpažino Lietuvoje registruotus motociklus pagal numerius ir ant vieno iš jų plevėsuojančią Lietuvos vėliavą. Šią vėliavą, beje, radome pamestą greitkelyje Nevados valstijoje, netoli Las Vegaso!
Ar galite įsivaizduoti, koks sutapimas: rasti Lietuvos vėliavą už tiek tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, daugiau nei tris šimtus milijonų gyventojų turinčioje šalyje! Visgi mūsų nedidelė, internetu paskelbta vėliavos savininko paieškos operacija nebuvo sėkminga, tad šį laimikį toliau vežamės su savimi aplink pasaulį.
Kartu su ką tik sutiktais lietuviais Juliumi ir Justina įkūrę savo pirmąją stovyklavietę Aliaskoje, kitą rytą su jais atsisveikinome, mat jie grįžo atgal į Kanadą, o mes pajudėjome šiaurės kryptimi, link šiauriausio savo kelionės taško – poliarinio rato. Tad po 300 dienų nuo tada, kai palikome namus, įveikę 46 000 tūkstančius kilometrų, mes pasiekėme poliarinį ratą Aliaskoje, už kurio vasaros naktimis saulė nenusileidžia saulė, o žiemos dienomis nepakyla.
Tai buvo simbolinis mūsų kelionės per Amerikos žemynus finišas. Visgi tarpžemyninės logistikos tikslų vedami, nutarėme grįžti į Kanadą, kur radome geriausias sąlygas iš Vankuverio pergabenti motociklus į Aziją – kitą žemyną mūsų kelionės maršrute.
Šiame didžiausiame vakarų Kanados mieste praleidome tris savaites, kol gavome Rusijos vizą (beje, tai buvo pirmoji mums reikalinga viza šioje kelionėje!) ir suderinome visas motociklų ir savo pačių persikėlimo į naują žemyną smulkmenas.
Pakeliui namo, bet dar užtruksime
Paskutinėmis vasaros dienomis išsilaipinome tolimojoje Rusijoje – Vladivostoke. Čia pasijutome keistai, nes atsidūrėme beveik kaimyninėje Lietuvai šalyje, bet iš tiesų vis dar kitoje Žemės rutulio pusėje. Netoliese mums visai nepažįstamos šalys – Japonija, Šiaurės ir Pietų Korėjos, Kinija. Vietiniai motociklininkai, vos mums atvykus, ėmė organizuoti pažintinę programą: aprodė miesto įžymybes ir net nuvežė iki tos vietos, kur susikerta trijų valstybių sienos – Kinijos, Šiaurės Korėjos ir Rusijos.
Vėliau, keliaujant į vakarus link Baikalo ežero, vietiniai motociklininkų klubai mums beveik kiekviename mieste, kuriame sustodavome, organizuodavo jaukų priėmimą ir šiltą nakvynės vietą. Šiuose kraštuose, kur žmonių gyvena nedaug, o atstumai tarp miestų ir kaimelių dažnai milžiniški, motociklininkų bendruomenė įpratusi rūpintis vieni kitais.
Taip mes, apsupti beribės Tolimųjų rytų ir Sibiro regiono Rusijos gamtos, šiek tiek mistiškai atrodančių pelkių, jau rudens spalvomis besipuošiančio miško, milžiniškų upių ir vingiuotų upelių, pamažu riedėjome link giliausio pasaulyje Baikalo ežero. Rugsėjo mėnesį poilsiautojų sezonas Baikalo pakrantėse jau pasibaigęs, tad kelias dienas ramiai pailsėję ir pasigrožėję vėsiomis ežero bangomis ir akimis neaprėpiama jo platybe, įgyvendinome seną svajonę į jį bent įšokti.
Padarėme tai gaivią dieną, kai termometro stulpelis buvo tik vos pakilęs virš 10 laipsnių šilumos, ir pajudėjome toliau.
Per dvylika mėnesių nuo tada, kai vėsią, bet saulėtą 2016-ųjų spalio 15 dieną išvykome iš namų, įveikę 60 000 kilometrų per Europą, Pietų ir Šiaurės Amerikas, Plačiąją rytų Rusiją ir beribes Kazachstano stepes, pasiekėme senąją pastarosios šalies sostinę Almatą.
Per dvylika mėnesių nuo tada, kai vėsią, bet saulėtą 2016-ųjų spalio 15 dieną išvykome iš namų, įveikę 60 000 kilometrų per Europą, Pietų ir Šiaurės Amerikas, Plačiąją rytų Rusiją ir beribes Kazachstano stepes, pasiekėme senąją pastarosios šalies sostinę Almatą.
Šiuose kraštuose gyvena daug lietuvių, tad turime smagią galimybę susitikti, susipažinti ir išgirsti, kaip gyvena tautiečiai beveik už 5 000 kilometrų nuo Lietuvos arba už net 60 000 tūkstančių, jei važiuosi taip, kaip mes!
Čia atlikę motociklų techninį aptarnavimą (motociklai visą kelionę kol kas atlaikė nepriekaištingai), gavę šalių, kurias lankysime artimiausiu metu, vizas ir šiek tiek pailsėję, netrukus vėl trauksime į kelią. Kaip ir praėjusių metų rudenį – suksime į pietus, tik šįkart link Afrikos, kurią apvažiavę, kitų metų vasarą planuojame sugrįžti namo.
