Raimundą galima vadinti tikru grynuoliu, puikybės nesugadintu žmogumi, asmenybe, kuri geba sugadinti prastą nuotaiką. Negalima nesižavėti jo užsidegimu, meile gyvajai gamtai, noru, kad tą gamtą pažintų ir tausotų kuo daugiau lietuvių. Kam reikia nacionalinių parkų, jei gražu yra visur vienodai – tereikia įžengti į tankią augmeniją, pakelti viršun akis, sustoti ir atsiremti į beržo kamieną.
Brolis atsistodavo vienam gale lauko, aš kitam – eidavome ir gąsdindavome gyvūnus. Jie imdavo šokinėti. Kokius 15 zuikių pamatydavome, lapių, kurapkų. Toks safaris.
Dar daugiau šarmo priduoda jauno vyro žemaitiška tarmė. Kaip pats prisipažįsta: žemaičiuoja tuomet, kai kalba nuoširdžiai. Jis tiek daug turi apie ką papasakoti, jog pradėjęs kartais net užmiršta, kur link mintys iš pradžių vedė.
„Užaugau kaime, ūkyje. Labai gyvūlėlius mylėdavau. Mano tėtis – veterinarijos gydytojas, norėjo miškininkystę baigti, tad kažkas kraujyje yra pas mus su ta gamta. Dabar jau ir aš savo sūnų nešuosi miškan.
Taigi pirmą kartą tėtis išvedė į gamtą, o vėliau jau su broliu ėmėme ją tyrinėti. Senais laikais būdavo labai daug zuikių pievose. Kadangi rusiški plūgai buvo blogi, tie zuikiai slėpdavosi išartoje velėnoje. Brolis atsistodavo vienam gale lauko, aš kitam – eidavome ir gąsdindavome gyvūnus. Jie imdavo šokinėti. Kokius 15 zuikių pamatydavome, lapių, kurapkų. Toks safaris. Vėliau broliui atsibodo, tad į gamtą leisdavausi vienas“, – žygiuodamas mišku Šventosios pakraštyje apie savo didžiausią aistrą ima pasakoti pašnekovas.
Kiškiai visai ne bailiai
Staiga stabtelime. Raimundas pamato mažą žalčiuką, kurį negyvą jau doroja skruzdės. Stebėtina, kaip jis viską mato. Mes regime tik gražų miško masyvą, o jis įsižiūri į kiekvieną jo detalę. Iš mums sunkiai pastebimų ženklų atpažįsta elnių maurojimo vietą, stirnos guolį, išsiaiškina, kas gyvena medžio drevėje, o kas ragais sunaikino liauną medelio stiebą, pakėlęs plunksną įvertina, koks paukštis ją pametė. Išsitraukęs mobilųjį telefoną, Raimundas jau griebia nuo žemės šakelę, ir vedžiodamas ja po ekraną demonstruoja, kokių rūšių zylių būna.
„Internetas miške. Geri laikai“, – vis dar stebisi gamtininkų būrelį Palangoje turintis jaunas vyras.
Užkietėjusį miškininką miškas tikriausiai nustebina retai? Pasirodo, staigmenų dar pasitaiko: „Nepaprastai smagu, jei pamatai kokį žvėrelį. Jei gali prieiti prie jo arti. Neseniai pamačiau briedžiuką. Skuodo rajone, iš kurio aš kilęs, nelabai jų galėjai išvysti. Kaip neišbaidyt žvėries? Tai retai pavyksta. Štai pilkojo kiškio patelė yra labai drąsi. Ką pasakose rašo apie jų bailumą, tai yra priešingai. Zuikiai yra drąsūs. Kai vyksta jų medžioklė, pirmieji pašoka patinėliai, nes yra bailesni. O prie kiškio patelės įmanoma prieit“, – žiniomis apie žvėrelius ėmė dalintis Raimundas.
Pilkojo kiškio patelė yra labai drąsi. Ką pasakose rašo apie jų bailumą, tai yra priešingai. Zuikiai yra drąsūs.
Zuikių, anot jo, Lietuvoje yra triskart mažiau nei briedžių. Jų labai apmažėję. Dėl ko? Pirmiausia dėl nešaltų žiemų. Manoma, jog zuikiukai sušlampa ir peršąla. Kitos priežastys – tarša, šienavimai. Taip pat yra labai daug plėšrūnų, ypač kiauninių žvėrelių, kuriuos sunku sumedžioti.
„Tikrų medžiotojų nelabai likę. 90 proc. – mėsininkai. Štai Kuršių nerijoje atsirado meškėnas, kurio niekas nepuola medžioti. O turėtų, nes meškėnas – invazinis gyvūnas, kuris viską, kas ant žemės, medžiuose, vandenyje, paima ir kitam nepalieka. Miško gangsteris“, – paaiškino Raimundas.
Žvėrių miškuose – daugiau nei bet kada
Jo mintys vėl nutrūksta, nes prieš save išvysta pelkę: „Pažiūrėkit, koks puikus šerno spa. Matot, kaip paruošta. Kaip lengva gamtoj ekskursiją vest.“
Jei jau prakalbome apie šernes, ar jos išties būna piktos? Raimundas patikina, jog tai – ne mitas. Jei pamatei šernę, geriau bėk ar lipk į medį. Briedis, beje, taip pat gali uždaužyti žmogų su kanopomis. Jei jis puola, reikia atsistoti plačiai, iškelti kokią lazdą – sudaryti didelės ir karingai nusiteikusios būtybės iliuziją. Tačiau jei šernė puola, – bėk.
„Vis dėlto didžiausi pavojai slypi ne gamtoje, o mieste. Miške tvyro ramybė, – patikino Raimundas. – Matote, kaip drebulė nuskriausta. Galvojate, čia dėl blogos energetikos? Ne. Kažkoks žvėrelis nugraužė. Jei nukandimas kaip su peiliu – pasidarbavo zuikis, jei nuplėšta – stirna ar briedis. Žvėrių dabar jau tiek daug, kad ir egles ima graužti, ko anksčiau niekad nebūdavo. Miškas keičiasi.“
Paklaustas, ką mano apie medžioklę, Raimundas atsakė, jog pats savaime miškas nesusitvarkys. Jam reikia pagalbos. Juk medžiojo ir karalius Mindaugas, tad žvėreliai prie to yra prisitaikę.
„Medžioklė – ūkininkavimo priemonė. Geriausia aplinkosauga yra racionalus gamtos išteklių naudojimas. Įdomiai su ta medžiokle. Pvz., norim padidinti pelėdų skaičių Lietuvoje. Ką daryti? Neleisti jų medžiot. Jei medžiotojai žinos, kad Lietuvoje yra didelis kiekis pelėdų, vadinasi, ateis kažkoks momentas, kai galės jas medžiot. Dabar taip nėra, nes draudžia. Žinot, ką darys medžiotojai, tai žinodami? Turi pinigų – kels inkilus. Savotiškai saugos pelėdas, skatins jų populiaciją. Šiandien tiek daug žvėrių, kad jokiais laikais nėra tiek buvę“, – medžiotojų psichologiją atskleidė gidas į laukinę gamtą.
Miške sprendžia rebusus
Šiandien tiek daug žvėrių, kad jokiais laikais nėra tiek buvę.
Pasiteiravus, kas dažniausiai susidomi jo vedamomis ekskursijomis, pašnekovas tik šypteli – vaikai, tačiau vieni jų yra suaugę, o kiti dar maži. Miškininkas visus smalsius žmones vadina vaikais.
„Svarbiausia miške yra biologinė įvairovė. Tai pati didžiausia vertybė. Dažnai miškininkai nori iškirsti lapuočius, mirusius medžius, nuovartas. Tačiau aš, kaip ekologas, suprantu, kad lapuočių priemaišos yra labai reikalingos. O negyvoje medienoje juk tiek daug gyvių gyvena.
Štai, didelio skersmens biologinės įvairovės medis. Tai – retų grybų, samanų, kerpių, žvėrelių buveinė. Tuoj išspręsime rebusą. Matote, šalia jo mėtosi sudoroti kankorėžiai. Išmėtyti jie gana toli nuo medžio, vadinasi, mėtyta iš aukštai. Gyvena čia voverė. Skylė drevėje išduoda genio buvimą. Štai korys – bitės ar kamanės gyveno. O kartą čia radau negyvą kurmį ir strazdo jauniklį. Vadinasi, medžioja toks žvėrelis, kuris puikiai jaučiasi ir medyje, ir ant žemės. Štai jums ir rebusas. Kas tas gyvis?
Miškinė kiaunė, nes matome ir drevę, ir besimėtančias paukščių plunksnas“, – ekskursijų metu natūraliai ir neplanuotai kylančių rebusų pavyzdį pateikė Raimundas.
Paklaustas, ar sugebėtų pasiklysti miške, kuriame praleidžia daugybę valandų, jaunas vyras šypteli: „Tarp medžių nereik galvos pamesti. Kartais eini užsigalvojęs ir žiūrėk, kad jau ratą apsukai. Vėl ta pati matyta vieta. Taip keistai pasijauti.“
Siekia išvaikyti baimes ir sudominti
Gido į laukinę gamtą veiklą Raimundas vysto antrus metus. Jis tikina esąs vienas iš tų retų atvirų miškininkų – daugelis kolegų yra labai uždari.
„Viena pagrindinių mano veiklos „Pasimatuok eigulio kepurę“ idėjų yra ta, kad miškai yra atviri visiems. Niekad nieko neklausiu – eisiu į bet kokį mišką, privatus jis ar viešas. Ir jums tą siūlau daryt. Gamta nuostabi visur – net ir šabakštynas yra vertingas.
Be to, žmonės yra prigąsdinti visokių baudų, kad net klausia manęs, ar gali kokią gėlę nusiskinti. Bijo. Kartais jau ir aš pradedu bijoti. Jei žmonės neina į gamtą, joje nesilanko, ima jos nepažinoti, nenutuokia, kokia ji vertinga. Nesąmonė ir tai, jog miškininkas baudas gali skirti. Juk esu šališkas, kaip galiu spręsti, asmuo prasižengė ar ne. Turi būti miškų tarnyba“, – dėl ko ėmėsi gido veiklos, prasitarė Raimundas.
Pasak jo, žmogus turi gauti naudą iš miško: protingą kiekį medienos, gėlių, turi turėti galimybę jame bėgioti, ilsėtis, sumedžiot zuikį.
Žmonės yra prigąsdinti visokių baudų, kad net klausia manęs, ar gali kokią gėlę nusiskinti. Bijo. Kartais jau ir aš pradedu bijoti.
„Svajojau dirbti kokiam nacionaliniam parke, tačiau galiausiai suvokiau, kad pats galiu būti gidas ir vesti ekskursijas. Būsiu sau viršininkas. Noriu priartinti žmones prie gamtos. Noriu paaiškinti, kad medieniniai ištekliai miške sudaro tik apie 10 proc. naudos, kurią gali duoti mums miškas. Visa kita – oras, švarus vanduo, uogos, grybai, rekreacija.
Ar tą naudą išties pasiimame? Pastatai pavėsinę ir gauni tik papildomą vargą – renki šiukšles. Taip dabar žiūrima į rekreacinę girininkiją. Noriu tai keisti. Tam ir organizuoju ekskursijas į gamtą. Miškas – ne tik medieniniai ištekliai. Didžiausias mano noras žmonėms parodyti gamtą, kuri yra visai šalia. Norisi per žinias, emocijas paversti visus miško advokatais. Tik susidomėję juo jį saugos. Galiausiai, žmonėms patinka klausytis pasakojimų apie gamtą. Gal kokią vaikystę prisimena“, – ko siekia, atskleidė Raimundas.
Nepamirš ir didmiesčio gyventojų
Savo idėjinį projektą jis pavadino „Pasimatuok eigulio kepurę“ dėl to, kad žmonės mėgsta judėti, o eigulys – toks romantiškas, šiek tiek keistokas personažas, kuris, nors ir yra žemiausias rangu miškininkų skalėje, daug laiko praleidžia gamtoje. Tikras gamtininkas. Kadangi vasarą į Palangą atvyksta daug žmonių, ekskursijas jis veda pajūrio miškuose. Netrukus žada savo paslaugas pasiūlyti didmiesčių gyventojams – kvies apžiūrėti Kauno ar Vilniaus apskrities miškus.
„Žmones į gamtą vesti yra nuostabu. Gal įsivaizduoju, kad atlieku kažkokią misiją. Kaip Andrius Mamontovas yra sakęs: pradės gyvenime sektis tuomet, kai pradėsi daryti tai, ką tau skirta daryti. Aš tuo įsitikinau. Norėčiau suorganizuoti ilgą safarį. Yra vietų, kur žvėrių yra, tačiau reikia išeiti visai dienai. Štai Palangos miškuose pastebėjau dėmėtuosius elnius. Juos nesunku pamatyti, nes yra sėslūs. Tiek daug įdomių dalykų gamtoj“, – entuziastingai kalbėjo Raimundas.
Per žiemos šventes jis imasi Kalėdų Senelio vaidmens. Pasakoja vaikams, jog atėjo iš baltosios girios, pasakoja, kokius eidamas pakeliui pas juos žvėrelius sutiko. Tad visokiais būdais skleidžia žinias apie mišką, informaciją, lyg kokį skanų saldainį, įvyniodamas vis į kitokį popierėlį.
Paklaustas, kokias problemas pastebi dirbdamas miške, Raimundas ėmė kalbėti apie padangas.
„Kiek jų randame miškuose... O juk kiekvienas žmogus gali per metus po penkias padangas nemokamai sunaikinti. Kartą padariau tokį dalyką. Palangoje veikia socialinių paslaugų centras. Ten laiką leidžia žmonės su stipriomis negaliomis. Jie juk ir gali po penkias padangas sunaikinti. Tai mes vykome į mišką, prisikrovėme padangų. Vardas, pavardė, mašina, adresas. Taip tie žmonės, kurie su didžiule negalia, padarė tokį didžiulį gerą darbą gamtai.
Pasikartosiu, svarbiausia joje yra saugoti biologinę įvairovę. Reikia žinoti, kaip ūkininkauti miške. Svarbu surasti balansą tarp aplinkosaugos ir pelno siekimo, nes miškininkavimas yra labai brangus“, – patikino Raimundas, nuraminęs, jog mūsų miškai yra puikiai prižiūrimi, kraštovaizdis sutvarkytas.
Mums rūpi: iniciatyvos, kurios įkvepia
Apsidairykite aplinkui. Esame tikri, kad kiekvienas pažįstate žmogų, kuris be jokio atlygio yra sukūręs ką nors gražaus savo miesteliui ir bendruomenei arba pasielgęs taip, kaip kiti niekada nesiryžtų. Laikas su jais susipažinti iš arčiau!
Pažįstate tokį žmogų, o gal tai jūs? Parodykite jį visai Lietuvai arba nesislėpkite, jūsų pastangos vertos dėmesio. Parašykite mums laišką adresu mumsrupi@15min.lt, taip pat prisekite nuotrauką, iliustruojančią iniciatyvą.
Apie įdomiausias iniciatyvas sužinos visa Lietuva. Kiekvieną savaitę publikuosime tekstus apie iniciatyvius Lietuvos žmones, o socialinėje medijoje juos rasite pažymėtus #mumsrupi grotažyme. Galbūt tai įkvėps norinčius kurti, bet vis dar dvejojančius.
