15min, bendradarbiaudama su nauju kelionių Lietuvoje informacijos portalu www.idomiausiosvietos.lt, tęsia kelionę, kurios tikslas – paskanauti Lietuvos regionų įdomių patiekalų ir atrasti kitus Lietuvos paveldo lobius.
Salantuose jau skanavome kastinio, o Rusnėje – tikros žuvienės. Šilalėje vaišinomės paprastais, bet netikėtai skaniais „meškos šūdukais“. Jurbarko krašte vaišinomės kugeliu ir kepta silke.
Šiandien pasiekėme kone tolimiausią Dzūkijos kampelį – istorinį Musteikos kaimą.
Pušynuose, vos už kelių kilometrų nuo Marcinkonių pasislėpusiame kaime jau dešimt metų veikia bitininkystės muziejus.
Veikia tikra to žodžio prasme. Bitės dūzgia ne tik aviliuose, bet ir drevėse.
Oras medui kopinėti ir bitėms erzinti – pats blogiausias. Danguje kaupiasi debesys ir nuolat papurškia lietus.
Be to, Baltarusijoje vyksta karinės pratybos. Kas keletą sekundžių pasigirsta griaustinio dundesį primenantys pabūklų šūviai. „Apie tai mūsų niekas neinformuoja – patys išgirstame“, – numoja ranka į Baltarusijos pusę bitininkas Romas Norkūnas.
Šiandien jis nepažada, kad atidarys bičių lizdus, nes suerzintos bitės gali būti negailestingos. Išdalina kiekvienam po sietelį, kad bent jau į veidą bitė neįgeltų.
Bitininkas – tikras ramybės įsikūnijimas. Jis kalba ir juda lėtai, tačiau viską meistriškai padaro, kas jam reikia. Vėliau pamatysime, kaip jis iš drevių išėmė kelis kelis korius ir nė viena bitė neįgėlė.
Su geluonimi po įgėlimo odoje pasilieka ir dalis bitės pilvelio. Bitė miršta.
Kaip reikia eiti pas bites? Pirmiausia – nusiraminti. Jos užuodžia adrenaliną ir užsikrečia mūsų nerimu. Be to, bitės negaišta ir nedvesia. Jos miršta kaip ir žmonės.
Bitininkai paprastai liūdi, kai jiems įgelia bitė. Ne dėl skausmo, o dėl to, kad įgėlęs gyvūnas paaukoja savo gyvybę, gindamas savo maistą ir namus. Su geluonimi po įgėlimo odoje pasilieka ir dalis bitės pilvelio. Bitė miršta.
Romas svarsto, kaip čia priėmus svečius. Pastato lauke stalą, susiranda smilkytuvą ir rankomis lėtai trupina sausus patrūnijusius medžius. Kai kuriuose kraštuose jis vadinamas dūliu.
Jei jau čia muziejus, tai degtukais bei žiebtuvėliais nežaidžia. Paima skiltuvą, titnago gabaliuką ir pelenų šarme mirkytos pinties. Brauki skiltuvu per titnagą, o žiežirbos, nutūpusios ant pinties, pradeda rūkti.
Titnago čia – be galo daug. Jei sustosite ant Dzūkijos žvyrkelio, pastebėsite, jog titnago čia daugiau nei kokio granito. Taip jau surikiavo gamta.
Dar šiek tiek papučia smilkytuvą ir dūmai jau kaip reikiant verčiasi. Galima eiti prie bičių. Pirmiausia bitininkas parodo savo eksperimentinį avilį.
Tarp dviejų rastų uždengtos bitės jau siuva korius. Jei eksperimentas pavyks, iš vieno tokio avilio jis išims per 200 kilogramų medaus. Visa ertmė bus užpildyta koriais.
Jei eksperimentas pavyks, iš vieno tokio avilio jis išims per 200 kilogramų medaus.
Dūmų bitininkas stengiasi nepadauginti. Ar žinote kaip jis veikia? Taip, jis svaigina ir ramina bites, jei smilksta tam skirta medžiaga, tačiau tai tik šalutinis poveikis.
Pajutusios dūmus, bitės puola gelbėti medaus. Jos prisigeria jo tiek, kad nebesusilenkia – nebegali įgelti ir sunkiai skrenda.
Iš drevių pavyksta išimti vos kelis kilogramus, tačiau ir jų gali nebūti, jei prasti metai. O šie metai bitėms iš tiesų nekokie – gausus lietus nuplovė žiedadulkes ir nektarą.
Romas aprodo, kokių avilių būta. Akivaizdu, kad ankstyviausia bitininkystė – drevinė. Eini į mišką, lipi į medi ir kopinėji lyg meškinas.
Po to žmogus susivokė, kad drevę galima parsinešti namo. Tereikia nupjauti medį. Dar paprasčiau būtų pačiam išsiskuobti rąstą, prapjauti landą, sumeistrauti dangtį ir laukti, kol bitės pačios arčiau namų apsigyvens.
Viskas lyg ir paprasta, tačiau kaip pasiekti drevę? Romas užsimeta ant peties vytų lininių virvių ryšulį. Vedasi prie drevių, esančių jau už keliuko, pačiame miške.
Prie pirmosios drevės galima užlipti specialiai tam atremtu šakotu stuobriu. Bitės dūzgia iš visų jėgų, tačiau jų mažai. Bitininkas, iš pradžių pamanė, kad kelmas stiprus, tačiau pasirodė atvirkščiai – dūzgia tik iš savisaugos.
Bitininkas atskleidė paslaptį – šalia šio avilio yra paslėptas lobis. Netikras, tačiau labai ieškomas. Aiškiau tariant – po kelmu samanomis užklotas „geocachingo“ mėgėjų dėžutė su įvairiais niekučiais.
Toks su koriais sumaltas medus yra puikus – dar trejus metus po išėmimo jo savybės gerėja
Kita drevė atrodo kiek stipresnė ir siuva korius vieną po kito. Netrukus priėjome prie dar vienos drevės į kurią teko lipti virvėmis.
Romas per keletą minučių virvės ir mazgų pagalba užlipo iki drevės. Ten dar kažkaip supančiojo virves – dabar jau galima lengvai save pakelti ir nuleisti iki drevės.
Visi pabandė save pakelti – nesunku. Tačiau kaip tuos mazgus raišioti, kad vėliau, keliais lengvais judesiais ji nukristu nuo kamieno vidurio? Romui tai pavyksta lengvai.
Vėliau visi paragavo ir medaus – visai nesukto, o sumalto su visais koriais. Dėl tokios skonio, kai burnoje medus maišosi su bičių duonele, iš tiesų verta išmokti rišti bet kokius mazgus. Galima ir meška pasiversti.
„Nesuku medaus iš korių, nes tai jau nebus senovinė bitininkystė. O ir reikalo nematau. Štai toks su koriais sumaltas medus yra puikus – dar trejus metus po išėmimo jo savybės gerėja“, – paaiškina bitininkas.
Štai jums mūsų kelionės maršutas. Žymėkite ir jūs savo keliones idomiausiosvietos.lt, taip padėsite atrasti Lietuvos paveldo lobius kitiems.
Projekto partneriai: VšĮ „Paveldo projektai“ ir Europos socialinio verslumo ugdymo ir inovatyvių studijų institutas
