„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Musulmoniškoji Ispanija: Kordoba, Sevilija ir Granada

Musulmoniškas ir krikščioniškas pasaulis ne visuomet buvo nutolę vienas nuo kito. 711 metais musulmonų kariauna iš dabartinio Maroko teritorijos persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį ir vos per kelis metus užkariavo beveik visą dabartinės Ispanijos ir Portugalijos teritoriją. Priešingai nei daugelis mano, naujieji užkariautojai nebuvo žiaurūs galvažudžiai šlavę ir deginę viską savo kelyje ir per prievartą skleidę islamą.
Kordoba, Sevilija ir Granada, Ispanija
Kordoba, Sevilija ir Granada, Ispanija / Shutterstock nuotr.

Tuo metu islamas buvo dar jaunas ir labai tolerantiškas tikėjimas, o musulmonų visuomenė, palyginus su europiečiais (nepamirškime, kad tuo metu Europoje buvo tamsieji viduramžiai), buvo smalsūs ir progresyvūs estetai vertinę mokslą ir siekę naujų žinių. Žinoma, juos domino ir teritorijų plėtimas bei islamo skleidimas, bet tuo pačiu buvo vadovaujamasi ir pranašo Mahometo žodžiais – „mokslininko rašalas vertingesnis už kankinio kraują“.

Tuometinėje musulmoniškoje visuomenėje raštingumas ir dvasinis pažinimas buvo neatsiejami dalykai – juk viena iš musulmonų prievolių yra kasmet perskaityti Koraną, šventąją musulmonų knygą. Tuo metu kai daugelyje Europos valstybių rašyti ir skaityti mokėjo tik dvasininkai (ir net ne visi valdovai), musulmoniškuose kraštuose visi vaikai nuo mažumės lankė prie mečečių įkurtas mokyklas – medreses.

Jau pirmaisiais Islamiškos imperijos gyvavimo metais musulmonai pradėjo kaupti ir vystyti tas žinias, kurias Europa dar ilgus amžius laikė fantastika ir antimokslu. Imperijai priklausė Senovės Egiptas, Mesopotamija, Persija, Indija, dalis Kinijos, Senovės Graikijos ir Romos teritorijos. Iš šių šalių jie ne tik perimdavo žinias, bet ir tobulindavo jas. Senoviniai tekstai buvo verčiami į arabų kalbą, mokslininkai darydavo eksperimentus, tobulino instrumentus, remdamiesi turimais duomenimis darė naujus atradimus bei noriai dalijosi žiniomis.

Tuo metu Europoje antikinių knygų nagrinėjimas buvo laikomas šventvagyste, juk krikščionybė dar aktyviai kovojo su pagoniais, tad Bažnyčia su dideliu įtarimu žiūrėjo į Senovės graikų ir romėnų tekstus bei mokslinius veikalus.

Shutterstock nuotr./Sevilija, Ispanija
Shutterstock nuotr./Sevilija, Ispanija

Kuomet musulmonai įsiveržė į Pirėnų pusiasalį, Europoje vyko daugybė karų, nė vienoje valstybėje nebuvo stipraus valdovo, gentys ar turtingi feodalai kariavo dėl žemių, valdžios ar turtų. Europa buvo silpna ir pažeidžiama, nustekenta karų, su vargstančiais žmonėmis.

Musulmonams atėjus į Ispaniją, daugelis ispanų protėvių net nesipriešino – vieni dėl to, kad nematė prasmės, kiti matė naujų užkariautojų pranašumą, o treti paprasčiausiai nejautė skirtumo, kam priklausyti ir mokėti mokesčius.

Musulmonai, Pirėnų pusiasalyje dažnai vadinami maurais, savo naujiems pavaldiniams garantavo tvarką ir laisvę mainais į islamo priėmimą. O judėjai ar krikščionys, kurie norėjo išlaikyti savo tikėjimą, tiesiog turėjo mokėti papildomus mokesčius. Užkariautos krikščioniškos žemės Pirėnų pusiasalyje plačiąja prasme buvo pavadintos Al Andalūzija (t.y. vandalų gyventos žemės), o kiek vėliau buvo įkurtas ir nepriklausomas Kordobos kalifatas.

Iš sausringų vietovių atėjusiems klajokliams musulmonams derlingos Europos žemės su daugybe šaltinių ir upių atrodė it rojus. Maurai ėmė vystyti čia žemdirbystę, iš Maroko atvežė apelsinus ir citrinas, iš Artimųjų Rytų granatmedžius ir figmedžius, buvo įrengti drėkinimo kanalai (technologija atkeliavusi iš Mesopotamijos), ant kalnų ėmė dygti vėjo malūnai (idėja pasisavinta iš Afganistano). Musulmonai ėmė plėtoti prekybą, o iš Kinijos atsigabeno ir popieriaus gamybos technologiją, kuri palengvino žinių perdavimo ir kaupimo procesą.

Shutterstock nuotr./Kordoba, Ispanija
Shutterstock nuotr./Kordoba, Ispanija

Kalifato sostinė Kordoba tapo visos Europos intelektualiniu centru, o arabų kalba tapo tarptautine. Daugelis europiečių atvažiuodavo į šį miestą semtis žinių, gauti išsilavinimą. Vietos gyventojai, net nebūdami musulmonais rengėsi ir kalbėjo kaip arabai – tokia buvo mada, tai reiškė priklausymą aukštesniam socialiniam ir intelektualiniam sluoksniui.

Tuo metu kai vienintelė Prancūzijos karališkoji biblioteka galėjo pasigirti 900 knygų, Kordobos kalifo asmeninėje bibliotekoje (vienoje iš 70 buvusių mieste) buvo priskaičiuojama apie 500 tūkstančių knygų, rankraščių ir pergamentų. Ispanijos teritorijoje valdę kalifai finansavo mokslininkus, nesvarbu kokios tautybės ar tikėjimo jie buvo, skatino ir apmokėjo įvairius tyrinėjimus ir eksperimentus, mokslinių veikalų rašymą.

Kordoboje klestėjo medicinos, filosofijos, vertėjų, astronomų ir fizikų mokyklos. Netgi pirmosios Oksfordo bibliotekos knygos buvo atvežtos iš musulmoniškosios Ispanijos. Maurų mokslininkų ir jų darbų dėka mes ir šiandien naudojame arabiškus skaitmenis ar daugybę terminų, pvz., algebra, alkoholis ir t.t.

X a. pabaigoje Kordoba buvo vienas didžiausių Europos miestų, kuriame gyveno apie pusę milijono žmonių, buvo beveik 700 mečečių ir daugiau nei 300 visuomeninių pirčių, o išlikęs unikalus senamiesčio gatvelių labirintas šiandien įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kartu su Kordobos mečete.

Shutterstock nuotr./Kordobos mečetės vidus, Kordoba, Ispanija
Shutterstock nuotr./Kordobos mečetės vidus, Kordoba, Ispanija

Didžioji Kordobos mečetė buvo pastatyta dar VIII a. Ji yra tikras architektūrinis šedevras, atimantis lankytojų žadą. XI a. krikščioniams atkariavus Kordobą ir iš dalies perstačius mečetę bei pavertus ją krikščioniška katedra su daugybę skulptūrų, freskų ir vitražų – gražiausios ir įspūdingiausios vietos taip ir liko maurų sukurtos, rodos, nesibaigiančios arkų eilės, raižyto tinko sienos ir auksu tviskantys skliautai.

Kitu, vienu svarbiausių, musulmoniškos kultūros centru tapo Sevilija, suklestėjusi po Kordobos kalifato žlugimo. Turbūt čia atsirado, o vėliau išplito ne tik po Pirėnų pusiasalį, bet ir po dabartinio Maroko teritoriją, vadinamasis mudejar architektūrinis stilius (gimęs iš ankstyvosios gotikos ir tradicinio islamiškojo meno), Šiaurės Afrikoje dažnai vadinamas tiesiog andalūzišku stiliumi.

XI–XIII a. Sevilijos taifos teritorija priklausė galingoms Almoravidų ir Almochadų dinastijoms, valdžiusioms iš dabartinio Maroko teritorijos. Norint simboliškai sujungti dviejuose žemynuose esančias valdas buvo nuspręsta pastatyti vienodus minaretus pagrindiniuose valstybių miestuose. Pirmasis išdygo sostinėje Marakeše – prie Kutubojos mečetės, antrasis buvo pradėtas statyti svarbiausiame uoste – Rabate (deja, taip ir nepabaigtas), iš kurio tuo metu maurai plaukdavo į Europą. Trečiasis minaretas išdygo Europinėje maurų sostinėje Sevilijoje. Dabar jis virto Sevilijos katedros varpine, labiau žinoma kaip Sevilijos Giralda.

Shutterstock nuotr./Marakešas, Marokas
Shutterstock nuotr./Marakešas, Marokas

Po to kai krikščionys XIII a. viduryje atvyko į Seviliją, buvę maurų valdovų rūmai buvo beveik sugriauti. Tačiau XIV Kastilijos karalius Pedro I, puikiai sutaręs su Granados emyru Muchamedu V, paprašė pastarojo atsiųsti savo geriausius architektus ir statybininkus, kad šie karaliui pastatytų tokius pat nuostabius ir prabangius rūmus, kaip Alhambra Granadoje.

Reales Alcazares rūmai, nors ir mažesni nei žymioji Alhambra, bet kur kas geriau išsilaikę. Be to, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kaip mauriškos architektūros šedevras. Kino režisieriai taip pat neliko abejingi šiems nepaprasto grožio rūmams, tad jų sales, prabangų interjerą ir sodus galime išvysti filme „Dangaus karalystė“ bei seriale „Sostų karai“, kuomet rodomas Dornas.

Krikščioniams užkariavus Seviliją, paskutine musulmoniška valstybe Europoje liko Granados Emyratas, egzistavęs iki 1492 metų. Granadoje esantys, XIV a. pastatyti, Alhambros rūmai yra labiausiai lankomas turistinis objektas Ispanijoje. Ir nors jie buvo perduoti Ispanijos karaliams taikiai, nebuvo nei apgriauti, nei suniokoti per karines kampanijas, vis dėlto mes nežinome, kaip čia gyveno musulmonų valdovai, nes visi rūmuose buvę dokumentai buvo sudeginti, o daiktai ir daugybė dekoratyvinių elementų buvo išvežti ar pavogti. Nuo XVIII a. rūmai apskritai buvo palikti likimo valiai, o juose kūrėsi ir gyveno kas tik norėjo – dažniausiai benamiai ar ispaniški čigonai.

Shutterstock nuotr./Alhambros tvirtovė, Granada, Ispanija
Shutterstock nuotr./Alhambros tvirtovė, Granada, Ispanija

Alhambros tvirtovė užima 14 hektarų ir tai ne vien rūmai, o visas didžiulis kompleksas su sodais, daržais, kareivinėmis, arklidėmis, pirtimis, kepyklomis, haremu, pagalbinių darbuotojų gyvenamais pastatais ir t.t. Nepaisant to, kad iš buvusios tvirtovės iki šių dienų išliko tik labai nedidelė dalis (didžioji dalis dekoratyvinių elementų buvo atkurti XX amžiuje) lankytojus pasitinkantys sodai, čiurlenantys fontanai, painūs kiemeliai, dekoruoti kupolai, spalvotos mozaikomis dengtos sienos, skaptuotas daugiasluoksnis tinkas palubyje ir šešėlių žaismas nepalieka abejingų.

Alcazaro tvirtovė Sevilijoje ir Alhambra rūmai Granadoje yra matematikos ir estetikos tobulumo įsikūnijimas. Net nežinodamas visų panaudotų geometrinių subtilybių, sudėtingų matematinių skaičiavimų ir proporcijų tikslumo jauti šių pastatų išskirtinumą ir čia vyraujančią harmoniją bei estetinį balansą. Einant iš salės į salę neapleidžia jausmas, kad kažkur už drožinėtų langinių suspindės gražuolės akys ar šmėkštelės kario kardas.

Turbūt ne veltui XIX a. Alhambroje apsilankęs ir net tris mėnesius joje pragyvenęs Washingtonas Irvingas parašė novelių, esė ir kelionių prisiminimų rinkinį „Alhambros pasakos“.

Po to kai Ispanijos karaliai užėmė Granadą jie vieną po kito ėmė naikinti musulmonų buvimo pėdsakus. Nepaisant to, kad karaliai buvo pažadėję neengti jų žemėse likusių musulmonų – jau XV a. pabaigoje visi nekrikštai privalėjo išvykti iš Ispanijos karalystės (tarp jų ir judėjai). Buvo perstatomos arba griaunamos mečetės, uždaromos pirtys, deginamos arabiškos knygos ir moksliniai veikalai. O už slaptai išpažįstama islamą grėsė mirtis ant inkvizicijos laužo, tad keli milijonai musulmonų, kurių protėviai gyveno Ispanijoje jau daugiau nei 7 amžius, buvo priversti bėgti į Šiaurės Afriką.

Shutterstock nuotr./Alcazar tvirtovė, Sevilija, Ispanija
Shutterstock nuotr./Alcazar tvirtovė, Sevilija, Ispanija

Ispanijos karaliai pasistengė, kad Rytai ir Vakarai butų atskirti amžiams, o arabiškai kultūrai ir civilizacijai Europoje ateitų pabaiga. Tačiau būtent islamiška kultūra, mokslas, žinios ir atradimai padėjo pamatus atsirasti Atgimimo epochai. Bet tai jau visai kita istorija...

Į Ispaniją keliaukite kartu su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“!
Artimiausia kelionė į musulmoniškąją Pietų Ispaniją ir ispaniškąjį Maroką, aplankant Gibraltarą – 2020 m. balandžio, birželio ir spalio mėnesiais.
Visas keliones į Ispaniją (lėktuvu, autobusu ir savaitgalio keliones lėktuvu) galite rasti ČIA.

Grūda
Grūda

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“