„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Pasaulį išmaišęs keliautojas Mykolas Zvėga: „Įdomiau nežinoti, kas bus rytoj“

Mykolas Zvėga – jaunas keliautojas, spėjęs išmaišyti jau ne vieną žemyną. Jo gimtinė – Vilnius, bet namai – ištisas pasaulis. Baigęs Didžiosios Britanijos universitetą, Mykolas ilgai nesvarstė, kur žengti toliau – savo gyvenimą jis paskyrė pažinimui ir vis naujiems iššūkiams. Nors kaip pats teigia, iššūkius kuriame patys, nepriklausomai nuo vietos, kurioje gyvename.
Mykolo Zvėgos asmeninio archyvo nuotr.
Mykolo Zvėgos asmeninio archyvo nuotr.

– Kada įvyko vidinis lūžis, kai supratai, jog vienoje vietoje ilgai gyventi nebegali?

– Pirmoji kelionių „degustacija“ įvyko iškart po pirmojo kurso, 2009-ųjų vasarą. Buvęs klasės draugas, taip pat Mykolas, sugalvojo autostopu nukeliauti iš Vilniaus į Barseloną ir pasiteiravo, ar nenorėčiau prisidėti.

Iki tada mano didžiausias atstumas, įveiktas autostopu, buvo kelias Vilnius–Trakai, todėl tokia avantiūra pasirodė išties nemenkas iššūkis. Tačiau pagalvojau: „O kodėl ne?“ Į kelią nutarėme leistis šešiese.

Per išties neilgą laiką mums pavyko aplankyti ne vieną šalį – Čekiją, Italiją, Monaką ir Ispaniją. Kelionė buvo trumpa, vos trys savaitės, bet tuo metu atrodė, kad darom kažką nepaprasto.

Mykolo Zvėgos asmeninio archyvo nuotr.
Mykolo Zvėgos asmeninio archyvo nuotr.

Po poros metų, kai jau buvau baigęs universitetą, galvojau: o kas toliau? Supratau tik tiek, jog tuo metu nenorėjau imtis nieko rimto, ir vieną vakarą internete susiradau programą, kuri siunčia savanorius į Afriką.

Šis pasiūlymas patraukė mano dėmesį dar ir todėl, jog programa apmoka visas kelionės ir pragyvenimo išlaidas. Nusiunčiau jiems savanorio paraišką, dalyvavau apklausoje ir pradėjau krautis lagaminą į tolimąją Ugandą.

Praėjus keliems mėnesiams, mano viešnagė Ugandoje baigėsi, ir aš jau kroviausi daiktus kelionei į Indiją

Su Mykolu nepalaikėme jokio ryšio maždaug pusę metų. Vieną vakarą gavau iš jo žinutę. Žinutėje buvo vienas paprastas sakinys su klausimu, ar norėčiau drauge „tranzuoti“ į Indiją.

Žinoma, ilgai svarstyti pasiūlymo neteko, vos po kelių akimirkų tarėmės, kaip ir kada vyks mūsų kelionė. Taigi viskas buvo išties paprasta: praėjus keliems mėnesiams, mano viešnagė Ugandoje baigėsi, ir aš jau kroviausi daiktus kelionei į Indiją.

Tuo metu giliai širdyje jau kirbėjo mintis, jog kelionės manęs taip paprastai nebepaleis. Grįždamas iš Afrikos supratau, kad tai bus svarbiausias dalykas mano gyvenime.

Mykolo Zvėgos asmeninio archyvo nuotr.
Mykolo Zvėgos asmeninio archyvo nuotr.

– Paprastai keliauji vienas, ar taip yra dėl to, kad nenori būti priklausomas nuo kito asmens?

– Pirmosios mano kelionės buvo su draugais. Taip leistis į kelią atrodė smagiau, saugiau, o ir tėvams buvo ramiau, žinant, jog esu ne vienas. Bet po kurio laiko supratau, kad keliauti vienam yra daug maloniau.

Daugiausia netikėtų nuotykių nutinka būtent tuo metu, kai esi vienas pasaulio pakrašty

Kelionės man yra laisvė, noriu būti visiškai nepriklausomas ir nevaržomas kito asmens. Žinoma, malonu susitikti su draugais ar pažįstamais, jeigu jie keliauja tuo pačiu metu.

Šie susitikimai tampa kelionės dalimi, tačiau kur kas įdomiau nežinoti, kas laukia rytoj. Daugiausia netikėtų nuotykių nutinka būtent tuo metu, kai esi vienas pasaulio pakrašty.

– Ar užmegztos pažintys kelionėse išlieka kaip malonus prisiminimas, ar su sutiktais žmonėmis palaikai ryšius ir vėliau?

– Yra keli žmonės, kuriuos labai norėčiau sutikti ir vėl. Ir neabejoju, kad anksčiau ar vėliau mūsų keliai susikirs. Smagiausia, kai su seniai nematytu bičiuliu susitinki visai neplanuotai kokiame pasaulio krašte. Tuo metu supranti, jog tie keliai tarp žmonių susikerta ne be reikalo.

Visa kita yra tik malonūs prisiminimai. Esu išgyvenęs nemažai malonių akimirkų su atsitiktinai sutiktais žmonėmis, bet mane visgi labiau intriguoja, kas įvyks ateityje, o ne bandymai pakartoti tai, kas jau buvo.

Mykolo Zvėgos asmeninio archyvo nuotr.
Mykolo Zvėgos asmeninio archyvo nuotr.

– Su kokiais iššūkiais susiduri keliaudamas?

– Viskas priklauso nuo kelionės. Pirmosios kelionės, kurios trukdavo vos tris ar keturis mėnesius, buvo labai minimalaus biudžeto. Visus savo turimus pinigus išleisdavom vos per pirmus du mėnesius.

Smagiausia, kai su seniai nematytu bičiuliu susitinki visai neplanuotai kokiame pasaulio krašte

Tuo metu didžiausi iššūkiai buvo: „Ką valgysim, kur miegosim, už ką pirksim alaus?“ Baigėsi tuo, kad gyvendavome iš žmonių malonės ir Mykolo žongliravimo gatvėse.

Nuvažiuodavom į didesnį miestą, nueidavome į judriausią gatvę, padėdavome kuprines ant žemės ir imdavome žongliruoti.

Žmonės išties dosniai paaukodavo pinigų maistui, kartais vietiniai gyventojai pasiūlydavo nakvynę ir šiltą dušą. Per du mėnesius be pinigų nė karto nebuvom nepavalgę ar be vandens.

Žinoma, pasirinkus tokį gyvenimo būdą, neretai tenka miegoti laukuose, prie kelio, patiltėse, paplūdimiuose ar ant gyvenamųjų namų stogų. Kai sugebi užmigti ir jaustis patogiai tokiose vietose, visi kiti iššūkiai pradeda atrodyti kaip smulkmenos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs