Pusketvirto milijono gyventojų turinčiai Kenijos sostinei priklauso keletas lūšnynų.
Didžiausias ir žinomiausias – Kibera, laikomas dar ir vienu draugiškiausių, po kurį kartas nuo karto vaikštinėja ir bėdžių vargais baisisi turistai iš užsienio.
Į Hurumos lūšnyną, kuriame lankėsi 15min žurnalistė, taip lengvai nepateksi.
Tiksliau, atvykti niekas nedraudžia, bet tai – labai pavojinga. Ypač, jei esi baltaodis: ne kartą teko įsitikinti, jog nemažai kenijiečių įsivaizduoja, kad balta oda signalizuoja apie didelius turtus ir įrodinėti priešingai yra beprasmiška.
Šis lūšnynas tapo namais tūkstančiams iš kaimų į sostinę geresnio gyvenimo ieškoti atvykusių žmonių.
Huruma garsėja narkomanija, alkoholizmu, prostitucija ir smurtu, čia gyvenimas teka pagal savas taisykles, nes policija lūšnyną aplenkia lankstu, kadangi pasitaikė atvejų, kai pareigūnai buvo apiplėšti vidury baltos dienos ir neteko ginklų.
Plėšimai ir net prievartavimai čia vyksta tiesiog gatvėje visiems matant, ir niekam nepasiskųsi.
Ir žinoma – skurdas.
Mums skurdas – kai pensininkai parduotuvėje ieško nukainotų prekių arba vieniša trijų vaikų mama rašo piktą laišką naujienų portalui, nes mažos išmokos už vaikus, o vyras pasislėpė užsienyje ir nemoka alimentų.
Tačiau šiame Dievo pamirštame užkampyje žodis „skurdas“ turi kitą prasmę, čia nėra nei prekybos centro su nuolaidomis, nei pensijos, nei išmokos už vaikus – net skundų knygos nėra.
Yra tik plytintys kalnai šiukšlių, siaubinga smulkučių srutų upelių, kurie apraizgę visą lūšnyną, smarvė, kelių kvadratinių metrų lūšnos iš skardos, greta kurių patys mokosi vaikščioti visai mažučiai pypliai, ir vaiduoklius primenantys baugūs daugiaaukščiai, tik jie vieni težinantys, kada nugrius. Balandį Hurumoje sugriuvus daugiaaukščiui žuvo 52 žmonės.
Gatvėse ilsisi vaisių, daržovių ar rakandų prekeiviai. Klaikus tvaikas sklinda nuo pardavinėjamų mažų žuvyčių, kurios, užmetus akį, tarsi juda, tačiau geriau įsižiūrėjus tampa aišku, kad tai – ant žuvų nutūpęs būrys riebių, blizgančių musių.
Įėjus į mažų, po kelis kvadratinius metus užimančių iš skardos lakštų ir medžio suręstų trobelių raizgalynę, bijai kur nors statyti koją – vien šiukšlės ir atliekos, po kurias vaikštinėja purvini vaikai, o katę ar šunį pamatysi retai. Žmonėms patiems trūksta maisto, todėl laikyti naminį gyvūną čia būtų didelė prabanga.
Svečius iš Lietuvos sutikusi įsileisti Hurumos lūšnyne gyvenanti Felista parodė savo būstą – kelių kvadratinių metrų saulės įkaitintą skardinę pašiūrę, kuri nušvito tik nuo fotografės Akvilės Norkutės fotoaparato blykstės.
Butelis, kuriame po blausia lemputės šviesa telpa lova ir keli rakandai, atsieina nepigiai – apie 25 eurus per mėnesį.
Tokia nuomos kaina už graudžios išvaizdos pašiūrę, kurioje liūčių metu vanduo teka tiesiai ant galvos, stebinti neturėtų, nes Nairobyje nekilnojamasis turtas yra pasakiškai brangus. Negana to, lūšnynas įsikūręs ant valstybinės žemės, jo gyventojai valdžiai – nelegalai, kurie bet kada gali būti iškraustyti.
Felistos, jos sesers ir keturių po skardiniu stogu gyvenančių vaikų kasdienę kovą už būvį nuo sienos stebi gailestinga Jėzaus iš paveikslėlio akis.
Tačiau Felistos gyvenimą lengvina ne tik tikėjimas Dievu ir geresniu rytojumi, bet ir likimo draugai – tose pat laukinėse gatvėse užaugę žmonės.
Felistos ir sesers atžalos lanko Hurumoje užaugusių vyrų įkurtą mokyklą, kuri pamažu augo ir išaugo į pelno nesiekiančią organizaciją „Furaha“, vykdančią kelias programas, kuriomis teikiama pagalba labiausiai pažeidžiamiems lūšnyno gyventojams.
Patekti į „Furaha“ bendruomenės fondo mokyklą prilygsta stebuklui. Kaip pasakojo vienas iš organizacijos įkūrėjų Kerry Owino, pernai į ją prašėsi per 150 vaikų, o jie tegalėjo priimti kelias dešimtis.
Į mokyklą veržiamasi ne tik dėl mokslo, ją lankantys vaikai gauna maitinimą, o tai užtikrinti gali ne visi tėvai.
Kaip viskas prasidėjo
K.Owino teigimu, baigęs aukštąjį mokslą jis sutiko taip pat mokslus pabaigusį Christopherį Okello ir jie kartu nusprendė padėti vaikams, nes puikiai žinojo, ką reiškia augti šiose gatvėse.
„Mes čia užaugome ir matėme daug dalykų. Matėme nušaunamus jaunus vaikinus, matėme berniukus, užsiimančius amoraliais dalykais. Ir matėme daug skurdo. Norime sukurti geresnę ateitį vaikams, nes be išsilavinimo negali sulaukti sėkmės, kad ir ką darytum“, – įsitikinęs K.Owino.
Jauni vyrai pradžioje tiesiog mokė vaikus, po poros metų įkūrė priešmokyklinę grupę, kurioje vienas mokytojas dirbo su dviem dešimtimis 3 – 3,5 metų vaikų.
Dabar mokykloje mokosi keli šimtai moksleivių. Nors klasės tamsios ir ankštos, niekas tuo nesiskundžia. Didžioji dalis vaikų yra našlaičiai, dalis – ŽIV nešiotojai, tačiau ši informacija nuo kitų vaikų slepiama, nes Kenijoje yra įprasta atstumti viruso nešiotojus.
Kenijos valdžia šiai organizacijai nepadeda. Kaip teigė Ch.Okello, šioje šalyje nėra lengva gauti pagalbą iš valdžios, nes labai daug biurokratijos.
Slepia vaikus nuo smurto
Vaikštinėti po Hurumą nebijojome dėl to, kad mus visur lydėjo „Furaha“ atstovai. Kai 15min lankėsi šioje mokykloje, kaip tik buvo pietų metas – būrys žalias uniformas vilkinčių vaikų mokyklos kieme laukė iš miltų, vandens ir cukraus gaminamos košės.
Organizacijai dirba ne tik mokytojai, bet ir sveikatos priežiūros specialistai bei socialiniai darbuotojai. Pasitaiko, kad vaikai į pamokas ateina sumušti, tada darbuotojai lanko šeimas, o ypatingais atvejais laikinai paima vaikus.
„Furaha“ turi įkūrusi vadinamuosius Saugius namus – vietas, kurioje priglaudžiami smurtą patyrę vaikai. Tuo metu, kai apžiūrinėjome Saugius namus, juose gyveno 12 vaikų.
Jų apgyvendinimui skirtos patalpos neprimena ankštų skardinių namelių: kambariai tvarkingi, vėsūs, juose stovi plačios dviaukštės lovos, yra vaikiškų knygų, žaislų.
„Viena didžiausių problemų yra smurtas namuose. Kartais tenka įsikišti ir mums, pačiais žiauriausiais atvejais, – pasakojo socialinė darbuotoja Josephine Naiyanoi. – Dažniausiai prieš vaikus smurtauja įtėviai. Būna, kad sunkiai suserga tėvai, o vaikai neina į mokyklą, nes juos slaugo. Tada mes pasirūpiname tėvais ir nuvežame į ligonines, kuriose nemokamas gydymas.“
Verslą augina paskolomis
Be kitų veiklų „Furaha“ dalija mažas paskolas mokyklą lankančių vaikų tėvams, kurie užsiima smulkiu verslu: pardavinėja vaisius ir daržoves, turi nedideles užkandines.
Paskolų dydis – nuo 5000 Kenijos šilingų (beveik 43 eurai) iki 30 tūkst. šilingų (264 eurai). Organizacija ima tik 9 proc. palūkanų, kai tuo metu bankų palūkanos siekia 24-26 proc.
Tokia paskola pasinaudojo ir vaistinę lūšnyne turinti Lucy, kuriai šis verslas padeda išlaikyti keturis vaikus.
Atidavusi 10 tūkst. šilingų (88 eurų) paskolą ji jau pasiprašė antros, didesnės – 30 tūkst. šilingų (265 eurų). Daugiausiai vaistais nuo maliarijos prekiaujanti Lucy sukūrė vieną darbo vietą.
„Mes turime labai daug sėkmės istorijų. Moksleiviai, su kuriais pradėjome, jau baigė mokslus, grįžo ir dabar atiduoda skolą bendruomenei – savanoriauja“, – džiaugėsi K.Owino.
Įsuko tualetų verslą
Kitame Nairobio lūšnyne – Kaloleni, veikia programa, skirta padėti į narkotikus įnikusiems arba šiaip gatvėje atsidūrusiems vaikinams.
Nairobio gatvėse surinkti benamiai jaunuoliai reabilituojami per futbolą, kurį žaidžia miesto stadione.
Organizaciją „Stadium Homeless Youth Rehabilitation“ (SHY) įkūręs 42 metų Alexas Mwangi pasakojo greta stadiono tiesiog gatvėje gyvenusiais vaikinais susidomėjęs prieš šešerius metus.
Jo paties gyvenimas anksčiau irgi nebuvo laimingas, jis vartojo narkotikus.
A.Mwangi pirma pasiūlė gatvės vaikinams pažaisti futbolą stadione, o ne prie žiedinės sankryžos, kur jie paprastai leido laiką. Vėliau visi susidraugavo ir A.Mwangi ėmė juos vesti į doros kelią.
Paprastai iš šiukšlių rinkimo pragyvenimui užsidirbdavę gatvės vaikinai sugalvojo verslą – iš pažįstamo žmogaus paėmę paskolą greta turgaus pastatė tualetą, ant kurio puikuojasi užrašas „SHY Toilet“.
Toks verslo planas neturėtų kelti šypsenos – lūšnynuose nėra kanalizacijos, todėl rasti, kur nusilengvinti, daugeliui nemenka problema – žmonės šlapinasi tiesiog lauke, o tuštinasi – į maišelį.
Vienas apsilankymas vaikinų pastatytame tualete kainuoja 10 šilingų (9 eurocentus), o verslas klesti. Iš vieno tualeto uždirbti pinigai leido pastatyti dar du.
Tualeto „direktoriumi“ prisistatęs jaunuolis Victoras bando atrodyti kaip verslininkas: kepurė su snapeliu pasukta į šoną, ant kaklo – kelios aukso spalvos grandinės ir keli mažyčiai plastiku aptraukti paveikslėliai, vaizduojantys JAV dolerių banknotus.
Per dieną jis teigė uždirbantis apie 1000 šilingų (beveik 9 eurus), didžiąją dalį atiduoda projektui, o kas lieka – dalijasi su motina.
A.Mwangi teigimu, pradžioje beveik visi jo suburti vaikinai ką nors vartojo – uostė klijus, kitas medžiagas.
„Pradžioje jie buvo konsultuojami. Po truputį vaikinai ėmė keistis. O tiems, kas nenorėjo keistis, pasakėme, kad jei nenustosi vartoti narkotikų, turėsi grįžti į gatvę. Buvome griežti jiems, bet geriau išgelbėti vieną, nei visiems nuolat tik kalbėti, kaip blogai yra narkotikai“, – pasakojo jis.
Kai kurie neatlaikė įtampos ir grįžo prie senų įpročių, o kiti pasikeitė ir dabar gyvena kaip viena didelė šeima: glaudžiasi po vienu stogu, kartu gaminasi maistą.
Gatvėje jauni žmonės atsiduria dėl įvairių priežasčių. Kaip pasakojo A.Mwangi, vieni atvyksta į sostinę ieškoti laimės, bet čia jų niekas išskėstomis rankomis nelaukia, todėl palūžta, kiti tiesiog pabėga, nes pasijunta nebereikalingi šeimoje: pavyzdžiui, po tėvų skyrybų į šeimą atėjusi pamotė arba patėvis nenori rūpintis svetimu vaiku.
A.Mwangi sako, kad į savo įkurtą organizaciją perkėlė tai, ką pats išmoko ieškodamas pagalbos. „Aš supratau tai, kad gatvės jaunimas gali tapti žmonėmis. Jei skirsi jiems laiko, jei klausysi jų ir rodysi, kaip galima gyventi“, – teigė organizacijos įkūrėjas.
Straipsnis parengtas remiantis medžiaga, surinkta pažintinės kelionės, organizuotos pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), metu. Projektą remia Europos Sąjunga.
