Tą kaitrią birželio dieną, kai iš Lugos oro uosto važiavome į Auros (Qawra) miestelį, plikomis, saulės nublukintomis gatvėmis riedėjo balionais apkaišyti sunkvežimiai, mikroautobusai, atidarytomis durimis, ir automobiliai, atvertomis bagažinėmis, o jose įsitaisę sėdėjo ir pagal techno ir house ritmus chaotiškai lingavo smagiai susispaudę šūkautojai.
Patyriau kelionę laiku – nusikėliau į sumažintą Berlyne vykdavusių Meilės paradų versiją. Bet juk Malta – kietų katalikiškų tradicijų kraštas.
Pirmalaikiai rinkimai – irgi džiaugsmas
Maltos bažnyčias ir katedras (jų čia esą yra tiek, kiek metuose dienų, ar truputį daugiau) puošia būtinai du dideli laikrodžiai: vienas rodo tikslų esamąjį laiką, o kitas – neteisingas valandas, kad taip suklaidintų velnią ir šis nesutrukdytų žmonėms būti arčiau Dievo.
Dar visai neseniai, vos prieš porą metų, maltiečiai negalėjo teisėtai išsiskirti. Dievobaimingas kraštas vis dar nepasiduoda ES spaudimui leisti moterims darytis abortus. O štai vienalytės santuokos jau įteisintos, ir homoseksualų poros gali įsivaikinti.
Gėjai maltiečiams šiurpo nekelia, priešingai nei tas velnias, apie kurį primena masyvių bažnyčių fasadų laikrodžiai. Tad ir erotinė fiesta su kokia nors pretenzija į lygią meilę visai darniai įsilietų į nepersitempusių, streso ir greitų tempų nemėgstančių, linksmybes vertinančių maltiečių gyvenimą.
Dar visai neseniai, vos prieš porą metų, maltiečiai negalėjo teisėtai išsiskirti. Dievobaimingas kraštas vis dar nepasiduoda ES spaudimui leisti moterims darytis abortus. O štai vienalytės santuokos jau įteisintos, ir homoseksualų poros gali įsivaikinti.
Vis dėlto šį sykį pataikėme į meilės politikai „paradą“. Tą sekmadienį jis nustelbė pasiturinčių vietinių pomėgį šventą dieną gatvėmis prasilėkti savo antikvariniais stilingais automobiliais.
Prasilenkiame su spygautojų prigrūstomis mašinomis, ant kurių kaip burės plevėsuoja vėliavos ir mylimų valdžios vyrų veidai.
Kelionių agentūros Maltoje vadovas Tomas Mikalauskas paaiškina: taip žmonės švenčia pirmalaikių Parlamento rinkimų pabaigą.
Laimėjo valdančioji Darbo partija, nepaisant to, kad ją driokstelėjo vadinamasis „Panamos popierių“ skandalas. Nutekinus dokumentus iš Panamos, partijos vadovo, ministro pirmininko Josepho Muscato žmona Michelle buvo apkaltinta šioje Centrinės Amerikos šalyje turėjusi ofšorinę kompaniją, kurią, kaip įtariama, naudojo maklėms su Azerbaidžanu.
Paaiškėjo, kad dar du vyriausybės pareigūnai nedeklaravo Panamoje registruotų bendrovių ir užsiėmė aferomis. Jų J.Muscatas neatleido, bet paskelbė naujus rinkimus.
Maltoje aštuonerius metus gyvenantis Tomas svarsto, kad greičiausiai lygiai tokios pačios šventinės nuotaikos gatves užplūstų, jei būtų laimėję pagrindiniai leiboristų varžovai – nacionalistai.
Maltiečiai tikisi, jog gyvenimas vis tiek eis tik geryn ir, kad ir kokios pakraipos būtų, net korupcijos šešėlių gaubiama valdžia ir toliau mažins mokesčius bei kels ekonomiką. Todėl rinkimų pabaiga – tai dar viena šventė, dar vienas pretekstas atsipūsti ir paūžti.
Ta proga pirmadienis po įtempto rinkimų savaitgalio buvo paskelbtas nedarbo diena.
Antradienį žmonės į biurus irgi neskubėjo, dauguma įstaigų nė nematė reikalo atverti durų, nes taip sutapo, kad rytojus, t.y. birželio 7-oji, paskelbta nacionalinė Sette Giugno šventė (ji primena vieną iš maltiečių pasipriešinimų britų kolonistams). Keltas ir vėl nedirbs. Iš Maltos teks išskristi taip ir neaplankius Sicilijos.
Salų pažinimo vingiai
Knieti piktintis nerūpestingu požiūriu į darbą ir organizuotumo stoka? Reikalauti iš anksto aiškiai užsienio turistus informuoti apie galimus nepatogumus? Verčiau pasimokyti: norint per vieną kelionę apžioti net dvi Pietų Europos šalis, reikia tam skirti tiek laiko, kad rezervui liktų bent kelios laisvos dienos.
Kita, ką reikėtų žinoti pirmą kartą vykstantiems pasišildyti į iš visų pusių Viduržemio jūros skalaujamą Maltą – kad joje nėra daug plačių smėlėtų paplūdimių, krantus daugiausia dengia plikos uolos, vietomis jos pereina į dramatiškus skardžius. Tačiau saulės nublukintose salose su vaizdingais pakrantės peizažais – gausu tūkstantmetės istorijos užuominų.
Maltoje aptikta pirmykščių urvų. Žmonės akmens šventyklas šio nedidelio krašto salose statė dar anksčiau, nei dygo Gizos piramidės Egipte ar Stounhendžas Anglijoje. Mažiausia ES šalis buvo paliesta finikiečių, graikų, vėliau – arabų ir osmanų, ilgai valdyta riterių ir iki šiol pertekusi krikščioniško meno ir muziejų.
Tik prieš keliaujant svarbu atkreipti dėmesį, kad jos „šukavimui“ viešasis transportas visai netinka, nebent reikėtų nusiteikti ilgiems laukimams. Mat autobusai važinėja pagal improvizuotą grafiką, punktualumas čia – jokia siekiamybė. Taksi paslaugos palyginti brangios.
Kalvotų, tankiai miestelių apstatytų ir vingiuotų kelių išraižytoms Maltos ir Gozo saloms įveikti reikalingas automobilis. Tik prieš planuojant jį išsinuomoti, reikia turėti omeny, kad šioje buvusioje Didžiosios Britanijos kolonijoje eismas vyksta kairiąja kelio puse.
Jei angliški vairavimo ypatumai svetimi, patogiausias ir greičiausias būdas apžiūrėti Maltą – per organizuojamas grupines ekskursijas. Tiesa, vietinių gyvenimą prie sutemų bet kokiu atveju teks pasilikti savarankiškam pažinimui.
Klubinėtojų masuotės
Rafinuotų ir brangesnių nuodėmių kokteilio reikėtų ieškoti uždaruose vakarėliuose vilose su baseinais ir kruizuose. Tiems, kas pagal savo galimybes masuočių nesibaido, prašmatnūs renginiai vyksta Slimoje – viename brangiausių Maltos rajonų, kur nekilnojamojo turto prisipirkę ir savo jachtas švartuoja Europos ir Rusijos milijonieriai.
O universaliausia naktinės Maltos kryptis – Pacevilis (Paceville). Ši naktinių klubų, barų ir restoranų sritis – triukšminga, užgrūsta studentų ir girtų britų. Tačiau jai netiktų palyginimas su Palangos J.Basanavičiaus gatve, kurį lietuviai mėgsta iš inercijos kabinti kone kiekvienam vidutinybių kurortui užsienyje.
Pacevilio gatvėse užsidegus naktinėms lempoms ir įsižiebus lazeriniams striptizo klubų pavadinimams, įsijungia muzikos garsų makalynė, tačiau kičo ir gašlumo energija čia – kitokia. Galbūt dėl to, kad vietinė publika – labai įvairi, be to, labiau pasiturinti. Juk Malta – turtinga ofšorinė šalis, svetinga tarptautinio biznio avantiūristams ir stambiems investuotojams.
Tame pačiame Sent Džuliano rajone yra ypač populiarus viename iš nedaugelio Maltos stiklinių gigantų įsikūręs naktinis klubas „Club Twenty Two“. Dvidešimt antro aukšto šokių aikštelė ir pritraukia garsius didžėjus, ir keri vaizdų aukštumomis, atsiveriančiomis pro vitrininius poilsio bei rūkalių zonos langus.
Ši pasilinksminimo vieta iš esmės atkartoja visų dangoraižių klubų formatą. Tik šiek tiek kitaip perstumdykite baldus, pakeiskite pagal asmeninį skonį už stiklo likusio miesto panoramą ir atsidursite, tarkim, Vilniaus „Radisson Blu“ (buvusiame „Lietuvos“) viešbutyje ar viename iš 20 Bankoko „dangaus“ barų.
Tobulos terasos tiems, kam per trisdešimt
Naktinėjanti Malta neturi moralinio amžiaus cenzo. Prie to paties baro sutinkame ir nesubrendėlius dvidešimtmečius, ir keturiasdešimtmečius, ir senjorus. Pas mus tie, kas jau nebe studentai, vyninės lankytojų minioje tarsi nevalingai ieško tokių pat kaip jie, kad jaustųsi drąsiau, o gal saugiau, ar gautų patvirtinimą iš šalies, kad jie čia ne vieninteliai tokie senukai. Maltoje tai išvis neaktualu. Vietinius klubinėtojus verčiau skirstyti ne pagal amžių, o pagal pasilinksminimo stilių ir muzikos skonį.
Iš jaudulio širdis suvirpa skambant „Tears for fears“ hitui „Woman in Chains“. Siela jaučiasi dar labiau išklausyta, kai muziką, kurią mes vadiname „kam per 30“, pakeičia „Café del Mar“ rinkinių tipo lounge'as.
Ne šiaip sau taip pavadinta ta erdvė, kurios baltos terasos, per kelis aukštus išsidėsčiusios ant jūros kranto ir palei baseiną, vakare tarnauja kaip puikus restoranas. Vietiniai jį svečiams rekomenduoja dėl sušių ir jūros gėrybių patiekalų.
Prie gardaus krevečių, austrių ir kalmarų troškinio atkeliauja orkaitėje keptų bulvių indelis. Bulvės – įprastas garnyras Maltoje. Ant lietuviškų vaišių stalo gurmanams jos varo kompleksą: per grubi, pernelyg prasčiokiška daržovė, kurios reikėtų vengti ar gėdytis, nebent būtų patiekta kaip nors įmantriai.
Maltiečiai, šiaip jau išprusę maisto kultūros mėgėjai, bulvėmis geba taip demonstratyviai didžiuotis, kaip ir savo nacionaliniu patiekalu – triušiena, Gozo sūriu, iš kaimynų italų virtuvės paveldėtais ravioliais, desertiniais pyragėliais su datulėmis imqaret ar vietiniu vynu.
Restoranų šeimininkai svečiams išdidžiai paaiškina, kad jų gimtinės bulvės pirmos iškeliauja į vėsesnius Europos kraštus. Vienas maltietis mums, lietuviams, netgi priminė, kad vietos verslininko Emmanuelio Bezzinos kompanija bulves eksportuoja ir į Lietuvą.
Po būtino gero maisto tradicijų šalyje ritualo – vakarienės – metas ir aktyvesniam poilsiui. Savaitgaliais, artėjant vidurnakčiui, „Café del Mar“ virsta naktiniu klubu. Čia užsuka žinomi Europos didžėjai. Iš smalsumo nagrinėju renginių kalendorių. Aptinku, kad liepos 30 d. koncertą surengs „Fatboy Slim“.
O kai paprastą (ne)darbo dieną „Café del Mar“ aptyla, panašiai palepinti gali ir „Hugo's terrace“. Šis baras neturi vaizdo į jūrą, jo erdvės – mažesnės, o didžėjui ar atlikėjams skirta scena kuklesnė, tačiau muzikos turiniu ir garso kokybe gali varžytis su „Café del Mar“ – nuo Sade dainų ar George'o Michaelo remiksų iki deep house su naujausių hitų priemaišomis, priklausomai nuo vakaro programos. Taigi, vakarėlis tęsiasi.
