Praėjusioje dalyje pasakojau, kaip ankstyvą rytą, vos prašvitus, naktiniu traukiniu atvykę į antrąjį pagal dydį Baltarusijos miestą Gomelį, apie pietus jau buvome pristigę veiklos jame ir ėmėme veikti beleką. Pavyzdžiui, pagalvojome, kad jei jau keliaujame sovietiniais plackartais, tai papietaukime ne restorane, o kokioje nors sovietinės gamyklos valgykloje.
Tokią radome kažkokiame mėsos kombinate, esančiame centriniame miesto rajone. Prisiminėme visus to laikotarpio atributus, pavyzdžiui, tokius, kaip aliumininiai indai, šniceliai, kiaušiniai su majonezu, kompotai ir apkūnios nuo mėsos pardavėjos su pageltonavusiomis nuo senumo kepuraitėmis. Nebuvo kosmiškai pigu – pietūs kainavo apie penkis eurus, bet bent jau sovietinėje autentikoje pabuvome. Ir kompoto atsigėrėme, nes kur šiais laikais gausi normalaus kompoto?
Tada ir nusprendėme, kad prasmės ilgiau likti šiame mieste nėra, todėl tiesiog nuvykome į stotį. Kur važiuoti? Tuo metu dar nežinojome, bet galvojome, kad stotyje nuspręsime.
