Dykumoje mes galime būti tik saulei kylant ir leidžiantis, o jau 11-ą ryto saulė kaitina iki 45 laipsnių (čia jei rastume pavėsį). Skrybėlė neleidžia galvai perkaisti, tačiau vis tiek atrodo, kad karštis tuojau prismeigs prie žemės ir išsilydisi į baltą molį, kuris čia jau kepa beveik 800 metų. Eini ir galvoji apie tai, kaip prie dykumos sąlygų čia prisitaikę gyventi ir gyvūnai, ir žmonės. Kad ir kaip būtų sunku, atrodo kad galėčiau čia eiti ir eiti, kad tik dar kartą pamatyčiau tą mėlyno dangaus, raudono smėlio, balto molio ir juodų medžių kamienų derinį. Mano bendrakeleiviai jau išpėdina atgal, o aš dar einu nuo medžio prie medžio mintyse įrėždama kiekviename ženklą, kad vėl grįšiu čia.
Kaip išgyventi dykumoje?
Rūkas, atslenkantis iš Atlanto vandenyno yra pagrindinė priežastis, kad Namibo dykumoje yra gyvybės – tai vienintelis vandens šaltinis mažiems driežiukams, gyvatėms, skorpionams ir chameleonams. Pastebėti daugelį jų galėsite tik su profesionaliu gidu, kuris iš apibyrėjusių smėlio smiltelių gali pasakyti, kas slepiasi po jomis. Tada nenustoji žavėtis gamtos gebėjimais.
O štai elegantiškieji oriksai su didžiuliais lenktais ragais keliaujantys nuo kopos prie kopos, nuo vieno mums nematomo maisto šaltinio prie kito, dykumoje išgyvena todėl, kad sugeba savo smegenų nenužudyti ir kraujo temperatūrai pakilus iki daugiau nei 40 laipsnių. Dykumų drambliai per tūkstančius evoliucijos metų išmoko gerti mažiau vandens. O kad viskas būtų taip paprasta!
Jei norisi pamatyti daugiau didesnių gyvūnų, geriausiai važiuoti į Etošos nacionalinį parką. Pusiau sausos savanos pievos ir dygliuoti krūmynai leidžia suprasti, kad šiame parke vandens yra labai mažai. Nenuostabu, kad ir pavadinimas Etoša reiškia „sauso vandens vieta“. Etošos ežeras yra labai druskingas ir dažniausiai išdžiūvęs, todėl parko gyventojai vandens keliauja prie vandens duobių. Tokių duobių parke yra apie 30 ir jos labai padidina tikimybę pamatyti norimus gyvūnus. Aišku, jei turėsite kantrybės. Laukinius gyvūnus galite stebėti turėdami dvi strategijas – aktyviems norisi važiuoti nuo vietos prie vietos, puikiai sužymėtais žvyro keliukais, o lėto stiliaus keliautojai tiesiog pasirenka vieną vietą ir laukia, kada gyvūnai patys iki jos ateis.
Visai neturintiems kantrybės vietinės fermos pasiūlys galimybę pamatyti gepardus. Gepardai – patys greičiausi žinduoliai žemėje, medžiojantys dienomis ir rečiau pamatomi įprasto safario metu. Vis dėlto reikia būti atsargiems ir nepatekti į vietinį zoologijos sodą. „Man pasisekė ir aš galėjau pamaitinti 15 gepardų!” džiaugėsi vienas iš tokių vietų lankytojas. Bet kai matai gepardą, ištreniruotą nuimti turistui kepurę nuo galvos, po pirminio džiaugsmo ir susižavėjimo apima liūdesys.
Geriau ieškokite tokių gamtosauginių projektų, kaip AfriCat. Okonjimos rezervate vykstanti leopardų stebėjimo patirtis leidžia pasijusti laukinėje gamtoje (ir nesvarbu, kad kai kada leopardus padeda surasti elektroninės apykaklės), o surinkti jų gyvenimo duomenys padeda mokslininkams geriau pažinti šiuos ypatingus gražuolius.
Žmonės dykumoje
Keliauti Namibijoje gana paprasta – ar vyksite su organizuota kelione, ar savarankiškai išsinuomosite automobilį. Tiesa, mėgstantiems visuomeninį transportą teks nusivilti. Kaip ir daugumoje Afrikos šalių, gamtos lobių taip nepasieksite. Viena iš istorijų, besikartojanti iš keliautojų lūpų, kad kelionė Namibijoje įsiamžina su bent vien kiaura padanga. Dėl neasfaltuotų kelių nežinai kada tau teks keisti ją. Bet jei keliai nekokie, tai pakelės ir pakelės sustojimo vietos stebina savo švara. Išlipi pramankštinti kojas, o ten net sugrėbstyta. Štai ir vėl vokiškos tvarkos įtaka.
Dar vienas užsienio kolonistų palikimas yra hererų moterų suknelės. Pirmą kartą tas puošnias matronas iš arti pamačiau miesto ligoninėje. Sunku buvo patikėti, kad visa tai kasdienė jų apranga: puošnios pūstos suknelės, perimtos XIX a. pab. – XX a. pradžios misionierių, nuspalvintos ryškiomis Afrikos spalvomis ir papildytos jaučių ragus primenančiomis kepurėmis. Hererų gentis yra gyvulių augintojai, tad tokia puošmena neatsitiktinė. Vyresnės moterys visos labai įspūdingų moteriškų formų. Sustojame pakalbinti jas pakelėje, kur su senomis Zingerio siuvimo mašinomis jos siuva save primenančias lėlytes. Suknelės, kurios iš tolo atrodo prabangiai, iš arti šiugžda pigia sintetika ir baisu darosi, kaip jaustis jose esant 40 laipsnių karščiui. Vis dėlto, puošnios suknios slepia itin tragišką hererų genties likimą, kai vokiečiai už nepaklusimą siekė visiškai išnaikinti visus hererus.
Visai kitaip karštam Namibijos orui yra prisitaikiusi himba gentis. Jų gimtoji teritorija - šalies šiaurinėje dalyje, kalnuotame Kaokoland regione šalia Kunene upės. Vis dėlto, pamatysite juos ir kitose vietose, kad ir sustoję netoli sostinės degalinėje. Pagrindinis šios genties užsiėmimas – gyvulininkystė, gentis visada buvo klajokliai, tačiau civilizacija pamažu keičia tokį gyvenimo būdą. Tie, kurie susiduria su turistais – visada pasinaudos galimybe uždirbti iš fotografijų. Pusnuogės moterys nesidrovi stovėti prie turistų ir žiūrėti ar joms patinka, kaip pačios atrodo nuotraukose.
Himbos genties gyvenamojoje vietoje beveik nėra vandens, todėl žmonėms jis yra be galo vertingas. Vietinės moterys nesiprausia (tai daro tik genties vyrai), o naudoja jų tradicinį tepalą, kuris suteikia jų odai rausvumo ir apsaugo nuo bakterijų, nemalonaus kvapo bei saulės spindulių. Moterų plaukai yra supinti ir ištepti moliu. Raudona spalva simbolizuoja žemės raudonumą ir kraujo arba gyvenimo spalvą.
Himba gentis palieka du skirtingus įspūdžius – unikali išvaizda, archaiškas gyvenimo būdas, bet įspūdį sugadina gana agresyvus komercijos kišimas „pirk pirk mano suvenyrą“. Himbų tarpe daugiau nei pusė žmonių serga AIDS ir skaičiuojama, kad pusė iš vaikų yra arba tuoj taps našlaičiais. AIDS vis dar didelė nelaimė visoje Afrikoje, nors kai kurios šalys yra suvaldžiusios ligą aktyviai šviesdamos žmones. Sunkiausia dalis yra įtikinti, kad ligą atneša ne blogosios dvasios, bet žmogus gali pats apsisaugoti. Atvykstantys žmonės dažnai atveža vietiniams lauktuvių - kukurūzų miltų, arbatos, cukraus ir kitų produktų, kurių jiems patiems yra sunku nusipirkti.
Namibijoje taip pat galite susipažinti su bušmenais, arba dar kitaip vadinamais sanais. Genetikos mokslas sako, kad būtent jie labiausiai primena pirmykščius žemės žmones. Tuos, kurie paliko piešinius uolose, leidžiančius pažinti mūsų seniausią istoriją. Vienas garsiausių tokių senųjų reliktų yra greta Brambergo kalno esantis Baltosios moters piešinys. Kaip ir daugelyje garsių istorinių atradimų, jie būna pavadinami remiantis klaidingomis prielaidomis ir istorijomis. Baltoji moteris iš tiesų yra šamanas, tikriausiai įėjęs į transo būseną ir išsitepęs baltu moliu, taip kviesdamas taip reikalingą lietų. Namibijos gentyse dar ir dabar gyvos šamaniškos ceremonijos ir ritualai, padėję joms išgyventi dykumoje.
Užtat dienos pabaigoje visai kitoje dykumos pusėje užsukus į vietinį Svakopmundo barą dažnai galima išgirsti vieną ar kitą vokišką žodį, pamatyti tos valstybės atributiką. Tai turėtų būti keista, nes Namibija buvo Vokietijos kolonija vos dvidešimt keturis metus. Per Pirmąjį pasaulinį karą pietų afrikiečių ir britų pajėgos išstūmė vokiečius iš Namibijos ir valdė ją iki 1990 metų. Pagrindinis vokiškos kultūros miestas Svakopmundas greičiau primena Vokietijos pakrantes, skalaujamas Šiaurės ir Baltijos jūrų. Net ir oras čia vėsus, rytai dažniausiai apgaubti rūko. Vis dėlto, dykuma yra čia. Ji ateina kada nori, užpusto geležinkelio bėgius ir koreguoja žmonių planus.
Patarimai keliaujantiems į Namibiją:
- Namibija yra šalis, kur saugiai ir lengvai galite keliauti nuomota mašina. Keliai tušti, GPS veda gerai. Tiesa, turite mėgti ilgas valanadas už vairo, tačiau ir bekraštės lygumos turi savo žavesio.
- Mūsų vasara yra pats populiariausias kelionėms į Namibiją, tačiau birželis - rugpjūtis yra žiema ten, tad oras yra vėsiausias. Tie, kurie keliauja karštesniu metu (spalis – balandis), kelionės metu tikrai pasvajoja apie vėsumą, tačiau turėkite omenyje, kad naktimis birželį - rugpjūtį gali būti ir minusas, o išvažiavus į safari gali peršalti.
- Būtinai rezervuokite nakvynes iš anksto – turizmas sugrįžo pilnu tempu, tad net ir likus 6 mėnesiams iki kelionės dažnai galite negauti norimos lodžijos.
- Jei norite maksimaliai išnaudoti laiką Namibo-Nauklufo parko viduje ir auksines fotografavimo valandas saulei kylant ir leidžiantis prie nuostabiųjų kopų – apsistokite parko viduje. Žinoma, nakvynė jums kainuos daugiau, ir ją planuoti reikės dar anksčiau. Tačiau turėkite omenyje, kad garsųjų Dedvlei slėnį patiems nebus taip lengva pasiekti, kol saulei patekėjus nepradės važinėti parko mašinos smėlio keliu. Jei vairuojate patys, ir tą atstumą norėsite įveikti savarankiškai, išleiskite šiek tiek oro iš padangų, kad neįstrigtumėte.
- Skrydis saulei kylant virš Namibo dykumos su oro balionu jums kainuos daugiau nei 500 eurų, skrydžiai su sraigtasparniais pastaruoju metu buvo sustabdyti, bet puiki alternatyva yra skrydžiai mažais lėktuvėliais iš Svakopmundo (kaina nuo 300 eur). Vaizdai ir įspūdžiai – nepakartojami.
- Kelionės metu aplankykite ne tik žymiausią ir didžiausią Etošos nacionalinį parką, bet ir vieną iš daugybės privačių rezervatų. Tik aplenkite tokias vietas, kuriose gyvūnai laikomi pramogai – pvz., gali pamaitinti ar pavedžioti nelaisvėje laikomus gepardus.
Daugiau informacijos apie keliones į Namibiją, individualios ir mažų grupių kelionės su kelionių vadovu – Travel Planet.
