Ir štai pagaliau vėl pavyko sugrįžti prie Drakulos temos: šešiose Transilvanijos vietovėse ES lėšomis jau realizuojamas tarptautinis projektas, oficialiai įtvirtinsiantis Drakulą pagrindiniu Rumunijos turizmo „prekiniu ženklu“.
Iki šiol šio prekės ženklo plėtotei trukdė ir gana nevienareikšmiškas vampyro prototipo Vlado Tepeso gyvenimo ir darbų vertinimas. Nepaisant to, kad V.Tepesas nužudė apie 80 tūkst. žmonių, neretai imdamasis tokių bausmės metodų, kaip ketvirčiavimas ar užmovimas ant kuolo, Rumunijoje jis laikomas drąsiu patriotu, atsidūrusiu sudėtingose sąlygose dėl savo kovos su užkariautojais. Todėl dalis gyventojų ir nenorėjo eskaluoti „kruvinosios temos“ turistams privilioti. Tačiau kitiems turistiniams projektams europinio finansavimo negavus, teko susitaikyti su mintimi, jog pagrindiniu šalies turizmo simboliu taps vampyras.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Freska „Drakulos“ restorane, vaizduojanti Vladą Tepesą |
Mistika dvelkiantis kraštas
Transilvanija – istorinė sritis Rumunijos šiaurės vakaruose. Vladas III Basarabas „Drakulos“ („Drakono sūnaus“ ar „Jaunesniojo drakono“) pravardę gavo savo tėvo garbei, mat jo tėvas priklausė elitiniam Drakono riterių ordinui, kurį buvo įsteigęs pats šalies imperatorius Sigismundas. Skirtingai nuo literatūrinio herojaus, grafas negėrė savo aukų kraujo, nors ir neatsisakydavo malonumo papietauti ant kuolo pasmeigtų žmonių draugijoje. Šio savo pomėgio garbei jis ir buvo pramintas Tepesu (išvertus iš rumunų kalbos – „sodintoju ant kuolo“).
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Piešinys, vaizduojantis Drakulos aukas, pasmeigtas ant kuolų |
Transilvanijos regionas neabejotinai pats populiariausias šalyje, o jame esanti Brano pilis – labiausiai žinoma už Rumunijos ribų kaip Drakulos buveinė. Iš tiesų garsiojo vampyro prototipas Vladas, Bramo Stokerio romano herojus, niekada Brano pilyje negyveno. Tiesa, įvairūs istoriniai šaltiniai tvirtina, kad jis galėjo būti čia trumpam apsistojęs, galėjo ir turkai jį įkalinti pilies požemiuose...
O tikrieji pilies savininkai nuolat keitėsi. Iš pradžių ji priklausė valdovui Mirčei Senajam, vėliau – Habsburgams, dar vėliau – Brašovo miesto gyventojams, o galiausiai – XX amžiaus pirmojoje pusėje – Rumunijos karalienei Marijai.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Brano pilis |
Socializmo laikais buvusi Rumunijos valstybės nuosavybe, 2006 metais Brano pilis vėl buvo sugrąžinta Habsburgų dinastijai. Mat jų advokatai įrodė, jog šiuo metu gyvenantys šios šeimos atstovai turi į ją visas nuosavybės teises.
Tai buvo tikrai saldus kąsnelis savo paveldą susigrąžinusiems žmonėms: pilis užima antrąją vietą paties brangiausio nekilnojamojo turto sąraše. Ją kasmet aplanko apie 500 tūkst. turistų. Pilis nuolat išnuomojama filmų kūrėjams, įvairių renginių organizatoriams, šventinėms iškilmėms ir vestuvėms. Be to, pilyje nuolat veikia Istorijos ir viduramžių meno muziejaus ekspozicija.
Teko skaityti, jog vien per praėjusius metus ji atnešė savininkams 1,2 mln. eurų pelno. Tiesa, iš pradžių pilies paveldėtojas Dominikas fon Habsburgas ketino paveldėtą pilį parduoti, o ją įsigyti norėjo garsusis rusų oligarchas Romanas Abramovičius. Visgi, vėliau šio sumanymo buvo atsisakyta.
Su Drakulos vardu susiję daugybė istorinių šalies vietovių
Transilvanijoje dabar yra iškilęs paminklas Bramui Stokeriui, sukūrusiam šiam Rumunijos regionui vampyriškos šlovės statusą. Nepaisant to, kad rašytojas Transilvanijoje niekada nebuvo apsilankęs, Brano apylinkių gyventojai labai myli šį kūrėją ir tokiu būdu išreiškė jam pagarbą.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Populiariausi suvenyrai – su Drakulos atvaizdu |
Rašytojo biustas pastatytas greta „Drakulos pilies“ viešbučio, šalia kurio yra įdomios kapinės – vietos gyventojų pasididžiavimo objektas. Viešbutis su tokiu „priedu“ Rumunijoje tik vienas.
Visų „vampyrų tėvas“ kuo toliau, tuo labiau tampa ne tik turistine, bet ir prekybine šalies marke. Neseniai parduotuvėse pasirodė apatinių drabužių kolekcija „Drakulina“, sukurta garsaus šalies modeliuotojo Oktaviano Plesos. Mitinio herojaus gerbėjos galėjo išsirinkti sau raudonus ir juodus rūbų komplektus, išsiuvinėtus vampyro iltimis. Visi modeliai buvo greitai išpirkti.
Į vieną ar kitą vaidmenį garsiojo V.Tepeso gyvenime pretenduoja vos ne ketvirtadalis istorinių Rumunijos vietovių. Realybėje XV amžiuje gyvenęs V.Tepesas – Drakula valdė Valachiją (sritį, kuri vėliau tapo Rumunijos pagrindu). Vaikystę jis praleido Osmanų imperijoje kaip politinis įkaitas, o visą jaunystę – Stambulo kalėjimuose. Po ilgų įkalinimo metų atsidūrė laisvėje ir užėmė Valachijos vaivados vietą.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Populiariausi suvenyrai – su Drakulos atvaizdu |
Grafas Vladas laikėsi nuomonės, kad tik tvirta ranka gali įvesti tvarką jo valdomose žemėse, todėl ir valdė Valachiją „kietai“. Savo pavaldinius jis žiauriai bausdavo už menkiausią prasižengimą. Ypač negailestingai elgdavosi su turkų kareiviais, pasmerkdamas juos ilgai ir kankinančiai mirčiai ant kuolo.
Vaivados Vlado tiesiogine prasme negalima vadinti vampyro Drakulos iš Stokerio romano prototipu, tačiau atskiri romano fragmentai vis dėlto liudija, jog vaivados-sadisto įvaizdžiu autorius pasinaudojo.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Namas, kuriame gimė Drakula |
O Brano pilis „Drakulos pilies“ pavadinimą gavo prieš 30 metų, kai Rumunijoje pradėta ieškoti „stokeriškojo“ Drakulos pėdsakų. Brano pilis pasirodė stebėtinai panaši į Drakulos pilį, aprašytą Stokerio romane. Būtent panašumas šiai piliai ir davė antrąjį pavadinimą.
Transilvanijoje kasmet organizuojamos „Drakulos lenktynės“. Į Turdos miestelį, esantį už 300 km į šiaurės vakarus nuo Bukarešto, suvažiuoja senovinių motociklų savininkai.
Transilvanijos širdis – Drakulos gimtasis miestas
Tačiau, žinoma, labiausiai su Drakulos vardu susijęs Sigišoaros miestas, kuriame jis gimė. Tą byloja memorialinė lenta ant jo namo, kuriame dabar veikia restoranas, ir paminklinis biustas vienoje iš miesto aikščių. Miestas vadinamas Transilvanijos širdimi. Jis tarsi sustingęs savo viduramžiškoje praeityje.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Brašovo miestas, kuriam kurį laiką priklausė Brano pilis |
Pasiekėme jį vėlų vakarą, taigi regėjome apšviestą gausybės žibintų. Klaidžiojome siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis, gėrėjomės nedidelėmis jaukiomis aikštėmis, išlikusiomis apsauginėmis sienomis ir bokštais. Miestas buvo įkurtas XII amžiuje vokiečių persikėlėlių, kuriuos pasikvietė vengrų karalius savo užgrobtos Transilvanijos teritorijos kolonizacijai. Šitaip atsirado ir kiti „vokiški“ Rumunijos miestai, pavyzdžiui, Brašovas, Sibiu.
Iš viso tokių miestų esama septynių, todėl Transilvanija dar vadinama Septynmiesčiu. Sigišoaroje vokiečių kolonistai (saksai) ant kalvos pastatė viduramžišką tvirtovę, keletą bažnyčių ir garsųjį Laikrodžio bokštą – miesto architektūrinį simbolį.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Garsusis Laikrodžio bokštas Sigišoaroje |
Šio laikrodžio mechanizmas laikomas Sigišoaros gyventojų pasididžiavimu. Laikrodyje yra septynios judančios medinės romėnų dievų statulėlės, iš kurių kiekviena atitinka savaitės dieną, o nišoje, greta laikrodžio, įkurdintos įvairios skulptūrinės figūros, simbolizuojančios Teisingumą, Naktį ir Dieną, Pasaulį ir Įstatymus ir t.t.
Iš pradžių Sigišoara buvo amatininkų miestas. Amatininkai priklausė gildijoms, ir kiekviena gildija turėjo savo dispozicijoje atitinkamą miesto gynybinės sienos dalį su bokštu ir požemiais gynybai bei priedangai. Požemiuose būta vandens šaltinių, reikalingų išgyventi, jei priešas laikytų apgulęs miestą ilgą laiką. Gildijų bokštai puikiai išsilaikę iki mūsų dienų ir yra turistų mielai lankomi. Iškalbingi jų pavadinimai – Batsiuvių, Siuvėjų, Audėjų, Virvių pynėjų.
Puikus vaizdas į naktinį miestą atsivėrė nuo Mokyklinės kalvos. Taip ji buvo pavadinta dar viduramžiais, mat čia tuomet veikė pirmoji vokiška miesto mokykla. Ir šiandien vietos mokiniai kasdien sukaria 175 laiptelius į mokyklą. Išties, nelengvas kelias žinių link. Čia esama XIV a. liuteroniškos bažnyčios ir senų liuteroniškų kapinių. Susidaro įspūdis, jog ant šios aukštos kalvos ne vėjas pučia, o alsuoja amžinybė!
