Jau taip esame įpratę po Europos Sąjungos šalis judėti be kontrolės, kad net neįprasta tapo, kai Vengrijos-Rumunijos pasienyje įlipęs tarnautojas ėmė tikrinti pasus. Ach, tiesa, juk Rumunija kol kas nepriklauso Šengeno zonai! Šių metų kovą Briuselyje buvo svarstytas klausimas dėl Rumunijos prisijungimo prie sutarties ir nutarta jos kol kas neįlieti į Šengeno erdvę. Šiuo klausimu griežtai pasisakė Suomija ir Vokietija, pabrėžusios, jog šioje šalyje nepakankamai kovojama su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Prieš laisvesnį judėjimą Rumunijoje taip pat nubalsavo ir Didžioji Britanija. Taigi kol kas rumunams teks palūkėti, kol minėtas klausimas išsispręs.
---
Rumunų tauta turėjo protėvius – dakų gentis, kurios pirmajame mūsų eros amžiuje buvo nukariautos romėnų ir priverstos savo pagrindine kalba laikyti šnekamąją lotynų kalbą. Romėnai valdė Dakiją maždaug pusantro šimtmečio ir per tą laiką dakų gentys pradėjo save vadinti rumunais (žodis kilęs iš termino „romėnai“). Šių dienų rumunai kiekvienu patogiu atveju svetimšaliams primena, jog yra kilę iš tų pačių išdidžių romėnų. Ir beveik kiekviename didesniame šios šalies mieste galima išvysti paminklą su Romos vilke, maitinančia Romulą ir Remą. O jau suvenyrai su jų atvaizdais – patys populiariausi. Jeigu pabandysite paklausti rumuno apie jo tautos kilmę, neabejotinai išgirsite daug įdomių istorijų.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Įprastas paminklas Rumunijos miestuose |
---
Karpatų kalnai Rumunijos teritorijoje – pasakiško grožio. Ypač – Bikazo tarpeklis, pats giliausias ir ilgiausias šalyje.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Žvilgsnis į Karpatų kalnus |
---
Daug kas žvelgia į Rumuniją kaip į čigonų šalį. Taip, jų ten daug, tačiau manyti, kad jie – vos ne pagrindiniai šios šalies gyventojai – didelė klaida. Čigonai pradėjo plūsti į Rumuniją viduramžiais iš tų pasaulio šalių, kuriose jie buvo laikomi vos ne vergais ir visokeriopai engiami.
Privažiavo jų tiek, kad valstybė įgavo vos ne čigoniškos žemės statusą. Iš tikrųjų čia čigonai gyvena taip, kaip ir visur; čia taip pat yra socialinis sluoksnis gerai aprūpintų, gyvenančių dideliuose namuose čigonų, o esama ir vargingų, besiglaudžiančių lūšnelėse. Tačiau jei daug kur Vakarų Europoje jie – asocialūs sunkiai visuomenėje pritampantys asmenys, tai čia daugelis čigonų gyvena įprastų piliečių gyvenimus, turi pastovius užsiėmimus ir legalų finansų šaltinį.
Važiuojant po šalį, teko matyti jų spalvingais rūbais vilkinčias moteriškes, vedančias būrelius vaikų, nustebino riedantys vežimai – „kibitkos“, kokius tik filmuose esame matę. Tačiau teko regėti ir prašmatnius čigoniškus namus, kuriuos galima būtų pilaitėmis ar dvarais pavadinti. Gal tai čigonų elito – baronų ar į juos panašių namai, tačiau nuo aplinkinių pastatų jie tikrai skiriasi savo pompastiškumu, dydžiu ir architektūra. Tipinis turtingo čigono namo stogas gal kiek panašūs į maskvietišką Kazanės ar Jaroslavlio stoties stogą: jį dabina įmantrūs metaliniai papuošimai. Kartais šie stogai esti dvišlaičiai ar trišlaičiai, nelyginant kinų pagodų. Lietui lyjant, vanduo jais tikriausiai teka, kaip šampanas per taurių piramidę. Tokį namą būtinai juosia gražiai nukaldinta metalinė tvora su vartais.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Ši pilaitė – privatus namas |
Čigonai buvo tarp pirmųjų, išvykusių uždarbiauti į kitas šalis (pirmiausia į Prancūziją), kai tik Rumunija įstojo į Europos Sąjungą. Legaliai ar nelegaliai jie ten įsitvirtina – kitas klausimas, tačiau pinigų tėvynėje likusiems giminaičiams atsiunčia.
Tiesa, pedagogai su mažaisiais čigoniukais, ateinančiais į pirmąją klasę, gerokai vargsta. Mat daugelis jų nemoka rumunų kalbos. Dabar, pasitelkus finansavimą iš ES fondų, pradėti organizuoti rumunų kalbos kursai šios etninės grupės darželinukams.
---
Rumunijos Maramurešo sritis, esanti šalies šiaurėje ir besiribojanti su Ukraina, nuo seno laikoma medžio meistrystės centru. Milžiniški raižytiniai vartai – vizitinė šios srities kortelė. Šimtus metų jie laikomi prabangos simboliu. Kuo turtingesnis sodybos šeimininkas, tuo didesni ir prašmatnesni vartai. Tvora, juosianti kiemą, paprastai nedaroma aukšta – tegu visi pamato, kaip pasiturinčiai gyvenama.
Senovinis vartų meistrystės menas dabar klestėte klesti: raižytinius medžio šedevrus įsigyja sparčiai augančių namų šeimininkai, taigi vartus gaminantiems meistrams darbo iki soties. Beje, žmonių, sugebančių kurti šiuos dailius dirbinius, ne tiek jau daug ir likę.
Vartų drožiniai turi savus simbolius. Norint sukurti šį gaminį, pora meistrų turi darbuotis trejetą mėnesių, nuo ankstyvo ryto iki sutemų. Neveltui prašmatnių vartų su aštuoniais stulpais kaina gali siekti iki 22 tūkst. eurų. Vartų drožiniuose paprastai pavaizduotas Gyvenimo medis, apačioje simbolizuojantis praeitį, centre – dabartį, o viršuje – ateitį, Saulė – visos gyvybės nešėja, Duonos kepalas – sotumo simbolis. Vartus turi ir cerkvės, tik juos jau puošia religinė simbolika.
---
Būnant Rumunijoje, galima išgirsti minint Moldavijos vardą. Tai – vienas iš šios šalies regionų (jo nederėtų painioti Moldovos respublika). Mat Rumunija susidarė, susivienijus trims stambioms kunigaikštystėms – Moldavijai, Valachijai ir Transilvanijai. Šios sritys nepanašios viena į kitą. Valachijoje ir Moldavijoje daugiau tautybių, čia labiau susimaišiusios įvairios kultūros, tuo tarpu Transilvanijoje iki šiol tebegyvena daugiau vokiečių ir vengrų, kraštas šis turtingesnis ir teritorija daug tvarkingesnė ir europietiškesnė.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Transilvanijos miestas Brašovas |
Neveltui Transilvanijos miestas Sibiu 2007 metais buvo išrinktas Europos kultūros sostine. Teko jame apsilankyti. Įspūdingas senamiestis, tvarkingi namai, gausybė paminklų. Ir gyventojai – gražiai apsirengę, malonūs ir paslaugūs. Tikri Europos sąjungos piliečiai.
---
Susidomėjimą kelia rumunų pinigai – lėjos, pagamintos ypatingu būdu. Šiuos popierinius pinigus gana sunku suglamžyti, beveik neįmanoma suplėšyti, juos galima išskalbti skalbimo mašinoje ir jiems nieko nenutiks. Štai kokią medžiagą banknotams sukūrė išradėjai! Lėjos atspausdintos ant ypatingo popieriaus, kiekviena kupiūra turi persišviečiantį langelį. Kai banknotai išimami iš apyvartos, yra perdirbami į specialias plastikines granules, kurios vėliau panaudojamos šiuolaikinėms gražioms ir lengvoms šiukšlinėms gaminti.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Lėjos |
---
Rumunija dabar išgyvena statybų bumą. Ypač daug statoma kalnuotose šalies teritorijose. Autobusui sunkiai ropščiantis kalnų keliais ir pravažiuojant gyvenvietes, regėjome, kiek daug naujų namų jose kyla. Ką ten namų – sprendžiant pagal dydį, jas reikėtų pilimis vadinti. Dviejų, trijų aukštų statiniai, kiekvienas vis kitoks, savito stiliaus, priklausančio tiek nuo savininko kišenės, tiek nuo jo skonio.
Ne vienas – atvirai kičinis, su gausybe bokštų bokštelių, kolonų, išraitytų laiptų, balkonų, terasų... Kambarių tokiuose namuose turėtų būti begalės. Spėliojome, kiek šeimų juose gyvens. Ir kas, pagaliau, yra šių statinių šeimininkai, kokiose srityse jie dirba, kad gali sau tokią prabangą leisti.
Gidas paaiškino, jog tai yra arba „naujųjų rumunų“, ne visai teisėtais būdais praturtėjusių, namai, arba emigrantų investuojamos lėšos. Daugiausia – pastarųjų, nes ne vienas milijonas rumunų yra iškeliavęs svetur laimės ieškoti. Daugeliui pavyko visai gerai įsitaisyti ir solidžiai uždirbti. Beje, emigracijos srautas vis didėja. Kaip prognozuoja sociologai, iki 2050 metų šalies gyventojų skaičius sumažės net 15 procentų.
---
Kas mėnesį šalyje kyla ir nauji religinių kultų pastatai – cerkvės ir bažnyčios. Bukarešte statomas naujas Nacijos gelbėjimo soboras. Planuojama, kad jis bus aukščiausiais maldos namais Pietryčių Europoje ir nustelbs netgi kaimyninį parlamento pastatą.
 |
| Ritos Pilipavičiūtės nuotr./Savi maldos namai – kiekviename kaime |
Važiuodami per šalį, maldos namų regėjome visur. Didesnių ir mažesnių, senovinių ir naujų, su variniais ir čerpių stogais, su įspūdingais kupolais ir spalvingomis freskomis. Kiekvienas toks pastatas savaip mielas, skleidžiantis gerą energetiką.
Po 1989 metų revoliucijos rumunų pravoslavų cerkvė labai sustiprino savo pozicijas. Dauguma šalies gyventojų – pravoslavai, nors vokiečių ir vengrų gyvenamosiose teritorijose pilna bažnyčių. N. Ceausescu režimui žlugus, dvasininkai labai pasinaudojo savo įtaka visuomenėje. Religinės apeigos ir šventės dabar yra neatsiejama kiekvieno šalies gyventojų būties dalimi.
Tačiau vis dažniau kyla klausimas: iš kur imami pinigai naujų kulto pastatų statyboms? Juk parapijiečiai negali suaukoti tiek, kad per trumpa laiką iškiltų nauja cerkvė ar bažnyčia. Pasirodo, kad didžioji dalis lėšų išskiriama ir iš be to kuklaus valstybės biudžeto. Taigi, nors rumunai ir labai religingi žmonės, daugelis jų įsitikinę, jog šiomis vargingomis sąlygomis cerkvių statybas vis dėlto reiktų apmažinti.
---
Nei XX amžiaus pradžioje prasidėjusi rumunų urbanizacija, nei politinių kursų bei valdžios pasikeitimai negalėjo nuslopinti rumunų pomėgio svaigiesiems gėrimams. Štai Transilvanijos gyventojai laikomi dideliais meistrais – iš vynuogių gamina brendžius. Visoje šalyje labai paplitusi palinka ir rakija, išgaunamos iš slyvų, kriaušių ir obuolių. Šie gėrimai saugomi, laikantis ypatingų sąlygų, daugiausia iš ąžuolo, tutmedžio ir akacijos pagamintose statinėse. Šioje taroje laikomi gėrimai įgauna ypatingą skonį, kurio su niekuo nesupainiosi.
