Mes taip pat svajojome ir taip pat nusprendėme pasivaikščioti kitoje Žemės rutulio pusėje. Dabar, jau nusistovėjus kelionės įspūdžiams, labiau prisimenu ne nuostabios gamtos kampelius, švelnų klimatą ar rūkstančių ugnikalnių kvapą, bet saugumo pojūtį ir atsipalaidavimą. O svarbiausia – užmiršau, kad esu rytų europietis, su kuo visi mes susiduriame keliaudami po vakarietiškas šalis. Vienu metu net pajutau, kad mes esame kažkuo ypatingi.
Tai nutiko prie pusryčių stalo viename viešbutyje, kai mus užkalbino pagyvenusio amžiaus moterėlė. Sužinojusi, kad mes esame lietuviai, paklausė, ar esame girdėję apie „Beautifull Balts“ (liet. Gražieji baltai). Ji net užrašė dokumentinio filmo pavadinimą apie tuos gražiuosius baltus, kad galėtume pasižiūrėti. Grįžę po kelionės, susiradome dokumentinį filmą apie Australijos imigrantus ir sužinojome negirdėtų faktų. Pasirodo, po Antrojo pasaulinio karo australai vykdė baltos rasės politiką. Baltai buvo laikomi tinkamiausia rase, o jų pirmasis imigrantų laivas buvo pasitiktas su fanfaromis. Istorija apie baltus prasideda nuo 21 minutės, bet, norint labiau suprasti, teks žiūrėti nuo pradžių:
Grįžkime atgal į Naująją Zelandiją, kur praleidome visas dvi savaites. Tačiau laiko neužteko net vienai salai apžiūrėti, dėl to teko atsirinkti pačius lankomiausius ir pagrindinius Šiaurinės salos objektus. Girdėjau pasakojimų, kad per porą savaičių galima pamatyti abi Naujosios Zelandijos salas, bet tai greičiau pliusiukų susidėliojimas ar trupinėlių susirinkimas nei keliavimas. Mano manymu, kelionei po vieną salą reiktų mėnesio.
Taigi, po ilgos ir varginančios kelionės lėktuvu nusprendėme atsipūsti prie jūros ir apsistojome Piha paplūdimyje, esančiame į vakarus nuo Oklando. Tik valanda kelio nuo oro uosto – ir tu atsiduri laukiniame paplūdimyje, apsuptame subtropikų miškų ir stačių uolų.
Tai ne vienintelis paplūdimys šioje salos pusėje. Smėlėta pakrantė tęsiasi į šiaurę, kur smėlis vis baltesnis, o paplūdimiai vis platesni, kartais virstantys kopomis. O pačiame šiauriausiame Šiaurinės salos taške stūkso įspūdingas Reginos iškyšulio švyturys, iš jo galima stebėti, kaip audringai maišosi Ramusis vandenynas ir Tasmanijos jūra.
Pats Piha miestelis yra labiausiai turistinis, labai mėgstamas banglentininkų ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjų. Iš čia galima leistis į žygius miškų takeliais iki tokių krioklių, kaip Karekare arba Kitekite. Neužmirškite maudymosi aprangos, nes krioklių baseinėliuose čia galima išsimaudyti.
Buvo nuostabu pasivaikščioti pakrantės uolomis, kai viskas žydi, kvepia, o akys dar netiki spalvomis. Nepakartojamas jausmas iš žiemos įšokti į patį tikriausią pavasarį. Jei jau atvykote į Piha, būtinai užlipkite į legendomis apipintą uolą, kuri vadinasi Lion Rock, bet būkite atidūs, nes yra pora stačių vietų.
Pailsėjus, galima judėti toliau. Kertame gana siaurą salos dalį ir atsiduriame rytinėje jos pakrantėje, kurioje jūra kiek ramesnė, dėl to nelabai mėgstama banglentininkų. Šioje vietoje mane vėl domina paplūdimiai, o vienas iš jų yra labai ypatingas. Jau apsistoję viešbutyje pastebėjime ant sienos iškabintus kastuvėlius. Atrodo neįprasta, bet jų prireikia beveik kiekvienam čia atvykusiam keliautojui. Pliaže vaizdas taip pat keistas – vieni kasa, kiti gulinėja po purviną smėlį. Vaizdas tikrai nekoks, bet visi atvyksta pasimaudyti karšto vandens paplūdimyje.
Visoje Zelandijoje yra ne viena tokia vieta, bet ši populiariausia. Čia iš žemės gelmių veržiasi karšto vandens srovė, kuri pripildo žmonių iškastus baseinėlius. Dėl tos priežasties šiame pliaže galima gulinėti netgi žiemą ar per audras. Tik yra vienas „bet“ – potvyniai ir atoslūgiai čia būna gana dideli, tad reikėtų atvykti būtent per atoslūgį, kada karštoji srovė yra atsidengusi. Gavom rekomendaciją čia atvykti žiemą, kai siaučia audra, arba naktį. Tada visai nebūna turistų, ir nereikia stovėti su kastuvu eilėje, kas vasaros metu čia būna įprasta.
Ši vieta nebuvo mūsų pagrindinis tikslas. Vykstame į Cathedral Cove – vieną iš populiariausių vietų visoje saloje. Tai didžiulė uola, kuria galima pereiti iš vieno paplūdimio į kitą. Balto smėlio salelės tarp stačių uolų traukia daugybę turistų. Kasmet čia jų atvyksta vis daugiau, sezono metu čia net uždaroma automobilių stovėjimo aikštelė, tad iki jos tenka važiuoti viešuoju transportu. O nuo pačios aikštelės yra gera atkarpa ėjimo, kuris neprailgsta su atsiveriančiomis panoramomis ir spalvinga augmenija.
Nemėgstantiems turistų ar net norintiems pabūti pliaže vieniems galima susirasti ir privatų, atokesnį paplūdimiuką. Mes susiradome vieną pavadinimu Lonely Bay. Saulėtekiui stebėti siūlyčiau užkopti į nediduką buvusį ugnikalnį (dabar – kalvelę), kuris vadinasi Mount Paku Summit. Iš jo atsiveria nuostabūs vandenyno ir Tairua miesto vaizdai. Dar gražesne panorama būsite apdovanoti užlipę ant Maunt Maunganujaus, esančio šalia Taurangos miestelio, pakeliui link dar vieno Naujosios Zelandijos pasididžiavimo – Rotorua regiono.
Pasaulyje yra gal kelios vietos, kur geologinis aktyvumas yra toks didelis kaip Naujosios Zelandijos Šiaurinėje saloje. Visa ta požeminė jėga tiesiog kunkuliuoja po Rotorua regionu, dažniausiai prasiverždama karšto vandens srovėmis ir garais iš po žemės, bet pasitaiko ir rimtesnių ugnikalnių išsiveržimų. Pavyzdžiui, daugiau kaip prieš 100 metų šiame regione buvo aštuntasis pasaulio stebuklas – rožinės ir baltos Rotomahana ežero terasos, kurios buvo sunaikintos galingam ugnikalniui išsiveržus. Neseniai dalis šių terasų buvo aptikta po pelenais.
Pats Rotorua miestelis yra labai turistinis. Ir čia visur tas pats sugedusio kiaušinio kvapas, kuris iš pradžių nemalonus, bet prie jo greitai priprantama. Šio kvapo šaltinio ilgai ieškoti nereikia, nes tiek pačiame miestelyje, tiek aplinkui jį iš žemės veržiasi garai. Čia esantys geizeriai formuoja dramatišką geoterminį gamtovaizdį su kunkuliuojančiomis kalderomis ir koroziniais ežerais, juose – verdantis vanduo. Kai kur jis labai rūgštingas, net uolienas paverčia skysta mineralų mase. Taip susidaro kunkuliuojančio purvo telkiniai.
Regione pilna ežerų, kurių spalvos – nuo salotinės iki raudonos, o vienas iš jų toks karštas, kad net jame būtų galima lėtai išvirti. Tokią šilumą mėgsta uodai, kurių čia gausybė. Laimė, kad neteko būti sukandžiotiems, nors ir praėjome pro nemažus uodų spiečių debesis. O kur uodai, ten ir paukščiai. Jų mėgėjams čia tikrai būtų ką veikti. Pirmieji saloje apsigyveno maoriai, atkeliavę iš kitų Ramiojo vandenyno salų. Čia įsikūrę, jie puikiai prisitaikė prie esamų sąlygų . Jie dar ir dabar maistą gamina naudodami geoterminę šilumą ir maudosi karšto vandens baseinuose.
Tiesa, visos maorių gyvenvietės pritaikytos turistams, nors jose žmonės dar tebegyvena kaip senovėje. Šiame regione norint viską pamatyti turbūt reikėtų kokios savaitės. Atvykus trumpam, būtinai rekomenduočiau aplankyti šiuos objektus: Pohutu geizerį, Te Puia maorių miestelį, Wai O Tapu rezervatą, Frying Pan Lake (Keptuvės ežeras).
Toliau judame į patį salos vidurį, kur turistų vis mažiau, ir oras darosi vėsesnis. Pakeliui aplankome vieną iš labiausiai nustebinusių šio regiono vietų – Orakei Korako geoterminį parką. Pats parkas iš paukščio skrydžio atrodo lyg dailininko paletė, visokių spalvų maišalynė. Turint tik pusdienį, praktiškai būtų galima visą jį praleisti Rotorua, nes viską galima pamatyti čia, o turistų tik keletas.
Tikrasis mūsų tikslas yra Tongaryro perėja, kuri turi vieną iš populiariausių žygių trasų pasaulyje. Būtent čia buvo filmuojamos kai kurios scenos iš garsiojo „Žiedų valdovo“.
Trasa nebuvo nei sudėtinga, nei pavojinga, nors ir užtrukome visą pusdienį. Tai buvo nuostabi diena su nepakartojamais vaizdais nuo ugnikalnio keteros, spalvingais ežeriukais ir snieguotomis ugnikalnių viršūnėmis. Per tą laiką pajutome ir pavasarį, ir rudenį, ir šaltoką žiemą. Prieš lipant būtinai perskaitykite rekomendacijas ir apie tai, kokių saugumo priemonių reikia imtis. Matėme einant ir su paprastais sportiniais bateliais, ir su šortais, ir tiesiog su marškinėliais, nors minusinė temperatūra laikėsi porą valandų. Dauguma sako, kad tai viena iš gražiausių žygių po kalnus trasų pasaulyje, tad nepraleiskite progos, jei jau čia atsidūrėte. Man asmeniškai ji nebuvo gražiausia, bet buvo verta.
Viena iš tų vietų, kuriose norėjau pabūti, tai Taranakio regionas. Jo pagrindinis objektas – aktyvus, bet ramus ugnikalnis, kuris taip ir vadinasi – Taranakio kalnas. Labiausiai domino žygių trasos ir gamtovaizdžiai šiame regione, tačiau per suplanuotas 2 dienas kalną matėme tik kartą. Paaiškėjo, kad visą kalną pamatyti yra labai sunku, dažniausiai jis būna apgaubtas debesimis. Taranakio ugnikalnis laikomas vienu iš gražiausiu ugnikalnių dėl simetriškos kūgio formos. Jis, galima sakyti, yra Fudžio kalno Japonijoje dubleris, nes dauguma filmų apie Japoniją filmuojami būtent čia.
Po šio kalno grįžkime į vakarinę salos pakrantę, kur rasime juodo smėlio pliažus ir įspūdingus uolų darinius. Motina gamta – pati didžiausia menininkė, tik ji gali išskaptuoti dramblio formos uolą arba žmogaus formos uolas, pramintas „Trimis seserimis“. O kur dar didžiuliai, lygiai nugludinti rieduliai, iki pusės panirę į smėlį. Vėlgi – reikėtų pasidomėti atoslūgiais, nes per potvynį viskas bus po vandeniu. Visa tai rasite pakrantėje, pakeliui link garsiųjų Vaitomo urvų.
Niekada nemėgau tamsių ir drėgnų urvų. Man užteko poros kartų pamatyti stalaktitus ir stalagmitus, o po to visus tokius turistinius urvus aplenkdavau. Bet Vaitomo urvai mane traukė visai dėl kitos priežasties – tik čia galima pamatyti ryškiai mėlynai šviečiančius vabalėlius. Lietuviškoje literatūroje jie vadinami jonvabaliais, o, verčiant anglišką pavadinimą, reikštų švytinčius kirminus. Iš tikrųjų, tai tokių vabzdžių lervos, kurios šviečia lyg žvaigždės ant sienų bei lubų. Tai lyg spąstai kitiems skraidantiems vabzdžiams, ieškantiems išėjimo iš tamsaus urvo. Čia taip pat rasite gan įspūdingų stalaktitų ir stalagmitų. Regione urvų daugybė, bet pagrindiniai yra penki, o populiariausi du – tai Vaitomo jonvabalių urvai ir Ruacuri urvas.
Porą savaičių pasivažinėjus po apylinkes, smagu sugrįžti į miestą. Oklandas – stilingas ir jaukus miestas su draugiškais gyventojais, kuriems pradėjau pavydėti tik čia apsilankęs. Gyventojai čia neturi šaltų žiemų, o vasaros taip pat ne per karštos. Aplinkui miestą pilna paplūdimių, jei nori ramumos. 1–2 valandos kelio automobiliu, ir tu jau laukiniame pliaže. Atsibodo aplinkiniai pliažai ir ugnikalniai? Tada galima išplaukti į jūrą savo nuosava jachta, kurių čia labai daug. Tai lyg burių miestas. Mieste užregistruota daugiausiai jachtų, tenkančių vienam gyventojui pasaulyje.
Manoma, kad Oklandas yra vienas iš idealiausių miestų gyventi. Pastebėjau, kad, nors mieste ir gyvena apie 1,4 milijonų žmonių, niekas niekur neskuba, tiesiog visi atsipalaidavę. O turistams čia taip pat yra ką veikti. Galima tiesiog pasivaikščioti po senamiestį, kuris nėra didelis, apeinamas pėsčiomis. Čia ir istoriniai pastatai, tiltai, galerijos bei muziejai. Kiek tolėliau nuo centro yra zoologijos sodas, yra keletas užgesusių nedidukų ugnikalnių, nuo kurių atsiveria puikus miesto vaizdas.
Galima persikelti keltu į šalia esančias salas, iš jų kai kurios – taip pat buvę ugnikalniai. Dauguma miesto gyventojų gimę ne Zelandijoje, čia sutikome ir matėme nemažai ten gyvenančių lietuvių. Jiems baltai pavydime. Jaučiame, kad teks dar grįžti į šį nuostabų žemės kampelį, nes liko neaplankyta Pietinė sala, kuri, girdėjome, yra dar įspūdingesnė.
