„Žmonėms reikia laipioti“
„Smagiausias užsiėmimas – sėdėti ant suoliuko ir matyti, kad džiaugiasi žmonės. Daugiau nieko nereikia“, – tikina po penkerių metų darbo muziejų atidaręs I.Mekas.
Gerų emocijų, jis tiki, Molėtų technikos muziejuje gali būti daugiau nei kitose panašiose vietose. Ten dažniausiai nieko liesti negalima, o čia niekas nedraudžia laipioti į lauke stovinčius automobilius, sėsti prie vairo. „Vakare randu ir ant krano užsilipusių žmonių“, – šypsosi I.Mekas.
Muziejaus įkūrėjas norėjo lankytojams ne tik parodyti savo sukauptus eksponatus, bet ir duoti jais pasidžiaugti. Tik angare išrikiuotų lengvųjų automobilių ir motociklų liesti negalima, o į lauke stovinčius jis net pats ragina lipti.
„Ir čia prasideda smagumas. Supratome, ko [žmonėms] reikia – fotografuotis, laužyti ir laipioti. Tai ir viskas, tą ir daro. O sulaužyti nėra čia ką“, – sako I.Mekas. Kartais pasitaiko muziejuje įžūlesnių lankytojų, kurie lenda ir po variklių dangčiais, bet dauguma – tikrai mandagūs.
Tiesa, ko negali lankytojai – tai kurti variklio ir pasivažinėti kelių dešimtmečių senumo transporto priemonėmis, nors beveik visos jos važiuoja. I.Mekas dar svarsto, kaip tai suorganizuoti, nes žmonės tikrai to nori. Dabar pats kolekcininkas išimtiniais atvejais pats sėda prie vairo ir praveža kaimo keliukais, tačiau pripažįsta, kad tai būna labai retai.
I.Mekas supranta, kad gal ne visi senosios technikos entuziastai supranta jo nustatytas liberalias taisykles – kituose panašiuose muziejuose net ir Lietuvoje į eksponatus galima žiūrėti, bet į juos ropštis – šiukštu. „Ir restauratoriai įsivaizduoja kitaip – jiems atrodo, kad turi būti viskas rimta. Neturi. Neįdomu bus žmonėms, bus įdomu 5 procentams. Turi plačiau į visa tai žiūrėti“, – aiškina jis.
Dėl to muziejuje yra ne tik transporto priemonių, bet ir, pavyzdžiui, asilas Gučis, taip pat senųjų atrakcionų, išgelbėtų iš Kauno Vytauto parko. I.Mekas apgailestauja, kad nepavyko į savo kolekciją įtraukti Elektrėnų parko atrakcionų. Nors taip buvo sutarta su savivaldybe, tačiau atsakingi asmenys pavėlavo I.Mekui pranešti, kada jie bus pjaustomi. Pats sužinojęs jis nudūmė į Elektrėnus, bet jau buvo vėlu.
„Černobylio“ žvaigždės
Muziejus atsidarė gegužės mėnesio pabaigoje, kai visas pasaulis buvo apimtas „Černobylio“ serialo manijos. Lietuva – ypač, nes dauguma scenų buvo nufilmuota būtent pas mus. O dauguma seriale matomų automobilių – būtent iš I.Meko kolekcijos.
Dabar lankytojai patys gali apžiūrėti automobilius, kurie Fabijoniškėse prisidėjo prie Pripetės įvaizdžio kūrimo. Galima įlipti į sunkvežimį, kuriuo pirmoje serijoje buvo laužiami vartai. Autobusą, kuriuo buvo vežiojami šachtininkai, ar gaisrinę su užrašu „Pripetė“. „Ką matote seriale – beveik viskas mano“, – atskleidžia I.Mekas.
Kolekcionierius technikos parengimo serialui darbų ėmėsi dar prieš trejus metus, kai tik sužinojo, kad Lietuvoje bus filmuojamas „Černobylis“. Nebuvo aišku, kiek ir kokių automobilių reikės, tad daug buvo kliaujamasi nuojauta. „Darėm aklai, – restauracijos darbus prisimena jis. – [Serialo kūrėjai] tada susirado mus, pradėjo derintis. Baigėsi tuo, kad padarytu darbu buvo visi ypatingai patenkinti.“
Visas darbas buvo iššūkis, pripažįsta pašnekovas. „Jiems už mėnesio reikia autobuso, o jis gal 20 metų yra stovėjęs. Per mėnesį reikia paruošti, nudažyti, sutvarkyti. Krūva žmonių dirbo. Bet natūralu – kai yra biudžetas, gali dirbti“, – pasakoja I.Mekas.
Jo eksponatai filmavosi ir kituose serialuose, dabar kai kurie vyks į „Comic Con“ renginius. Lankytojus irgi masina tai, kad transporto priemonės buvo atsidūrusios itin populiariame seriale. Nors kai kuriuos ne tik vilioja, bet ir gąsdina. I.Mekas su šypsena prisimena skambutį, kai iš muziejaus išvykę lankytojai sunerimę paskambino pasiteirauti – ar tikrai tos mašinos buvo Černobylyje? Ar nereikia nerimauti dėl radiacijos?
„Nusipirkau vaikystę“
Pasitaiko ir tokių juokų, bet muziejaus įkūrėjui širdį labiausiai glosto girdint, kaip vyresnio amžiaus lankytojas savo anūkams pasakoja, kad ir jis kadaise turėjo štai tokį patį automobilį. Ir pats I.Mekas savo kolekciją prieš penkerius metus pradėjo kurti vedamas nostalgijos.
„Nusipirkau vaikystę“, – savo maždaug 150 eksponatų kolekciją apibūdina I.Mekas. Kai įsigijo pirmą seną „Audi“, jis pats įtarė – gali baigtis blogai. Kilo noras nusipirkti viską, apie ką svajojo būdamas vaikas. „Taip ir įvyko“, – šypsosi jis. Dauguma eksponatų – iš 8–9 praėjusio amžiaus dešimtmečių, o pats seniausias – 1955 m. gamybos.
I.Mekui augant, šeima neturėjo automobilio, tad svajota buvo apie viską – mopedus, motociklus, „zaporožiečius“ ar „moskvičius“. Bet labiausiai – apie autobusus. Dėl to jų muziejuje ir yra net pora dešimčių. Būdamas vaikas svajojo pats sėsti prie autobuso vairo, tad tą dabar gali daryti kad ir kasdien.
Jis pripažįsta, kad iš pradžių pirko kone viską iš eilės – tai, ką prisiminė iš vaikystės. „Dabar jau stengiuosi nieko nepirkti – gal jau gana. Nebeužteks gyvenimui“, – atvirauja jis.
Pirkinių istorijų yra įvairių – pavyzdžiui, vieną I.Mekas pastebėjo iš oro. Jis yra lakūnas, ir seną troleibusą pamatė skraidydamas. Susiradus savininką paaiškėjo, kad bitininkas ketino iš jo padaryti avilius, tačiau būtent tas modelis netiko. „Tai nusipirkau ir parsitempiau su traktoriumi“, – prisimena muziejaus įkūrėjas.
Kolekcionierius tikina, kad nusipirkti yra smulkmena – daugiau jėgų atsieina tuos automobilius restauruoti. Tam I.Mekas turi restauratorių. „Šitų mašinų tėtis“, – apibūdina jį. Bet ir pats pašnekovas prie kiekvienos mašinos prideda savo ranką.
Atskleisti, kiek atsiėjo visa kolekcija, I.Mekas nenori. Tačiau nesidomi ir gautais pasiūlymais parduoti kurį nors eksponatą – tikina, kad jei kas ir siūlytų 10 tūkst. Eur už kurį „zaporožietį“, nesutiktų. „Nereaguoju į tokius klausimus, neįdomu“, – atvirauja jis.
O ir seni automobiliai yra nebloga investicija, aiškina I.Mekas. „Laikas yra draugas. Visada jie brangsta. Kai restauruoji, gal kiek per didelė išeina savikaina, bet tiek to – praeina 5 metai, ir viskas, vėl gerai“, – sako jis.
Nors parduotų automobilių iš kolekcijos yra – bet tik tokių, kur pats I.Mekas nusprendė, kad jų vienodų jau gal per daug susikaupė. Kai vietos namie visai augančiai kolekcijai nebeliko, I.Mekas pradėjo ieškoti vietos jai, ir rado sklypą šalia aerodromo – abi vyro aistros atsirado viena šalia kitos.
Kol kas muziejus dirba tik šeštadieniais, ir tik sezono metu. Duris lankytojams planuojama užverti spalio pabaigoje, vėl atsidaryti – gegužės mėnesį.
Žurnalistų turą po Aukštaitiją organizavo Lietuvos turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi
