Pasak M.Tamkaus, mokytis ir atsiskaitinėti už darbus nuotoliniu būdu jam paprasčiau nei gyvai. „Man taip buvo lengviau, kildavo mažiau įtampos. Galbūt dėl to, kad atsiskaitymai vykdavo vidury nakties?“ – juokiasi jis.
SAF alumnas, baigęs darnių ir energetiškai efektyvių pastatų magistro programą, pabrėžia, kad įvairios kelionės studijų metu ne tik padeda praplėsti akiratį, susipažinti su kitokia kultūra, susirasti bendraminčių, bet ir gali tapti vienais geriausių nuotykių studijų metu.
– Kaip atsidūrėte Naujojoje Zelandijoje? Ar planavote ten likti taip ilgai, kad net spėjote baigti magistrantūros studijas?
– Nemažai draugų, kursiokų vasaros laikotarpiui išvykdavo į JAV su „Work And Travel“ programa, todėl ir pačiam kilo noras išbandyti ką nors panašaus. Tačiau norint išvykti į JAV, kelionę reikia planuoti gerokai anksčiau: dar būnant Lietuvoje svarbu susirasti darbą, keliauti į ambasadą ir t. t.
Taip pat buvo ir kita, ne ką mažiau viliojanti alternatyva – Naujoji Zelandija, kuri siūlo „Working Holiday“ vizą. Norint gauti ją, reikia virtualiai užpildyti vizos aplikacijos formą ir praeiti medicininę patikrą. Tiesa, gauti vizą nėra taip paprasta – kasmet „Working Holiday“ viza išduodama vos 100-ui lietuvių. Taigi, dar besibaigiant bakalauro studijomis, aplikavau vizai, bet likau už pirmo šimtuko.
Įstojęs į magistrantūros studijas, netrukus aplikavau vėl – šį kartą sėkmingai. Užbaigęs pirmuosius magistro studijų metus, nutariau pasiimti akademines atostogas ir išvykti į Naująją Zelandiją.
Vyliausi, jog išvykęs spalio mėnesį, grįšiu gegužę, praleisdamas šaltąjį Lietuvos laikotarpį. Tačiau tuomet prasidėjo globalinė pandemija, kuri gerokai pakoregavo planus: pirminis planas buvo grįžti gegužės mėnesį, bet viskas nusikėlė į rugsėjį, kai turėjau pratęsti studijas.
Artėjant rugsėjui ir matant, kad virusas niekur nesitraukia, situacija Lietuvoje išlieka panaši, universitetas linksta link nuotolinių paskaitų ir gynimų, o Naujoji Zelandija toliau gyvena įprastu, priešvirusiniu ritmu, tapo aišku, kad magistro studijas teks užbaigti nuotoliniu būdu.
– Kiek laiko taip mokėtės ir kokia patirtis, būnant kitoje pasaulio pusėje ir gyvenant 11 valandų skirtumu nuo Lietuvos?
– Rugsėjo mėnesį paskyriau kelionėms aplink vieną Naujosios Zelandijos regioną, todėl į studijas, turėdamas mėnesio „deficitą“, kibau nuo spalio mėnesio. Studijavau iki sausio vidurio ir tada gyniausi savo magistro darbą apie kompleksinį grindinio šildymo, mechaninio vėdinimo sistemų bei biuro įrangos poveikį lakiųjų organinių junginių sklaidai patalpose.
Mokslai nuotoliniu būdu nebuvo sudėtingi, kadangi eksperimentinius tyrimus buvau atlikęs dar prieš išvykstant. Jau būdamas kitoje pasaulio pusėje, turėjau tik susisteminti gautus duomenis ir papildyti juos skaitiniais tyrimais.
Norint tai pasiekti užteko konsultacijų su darbo vadove docente Laura Stasiuliene. Deja, neretai konsultacijos tapdavo iššūkiu, ieškant optimalaus laiko tarp ankstaus ryto arba vakaro. Nors gyvenant 11 valandų skirtumu ir turint omenyje, kad Naujoji Zelandija gyvena „ateityje“, tiesiog turėjau 11 valandų pranašumą savo tikslams pasiekti.
– Bakalauro studijas taip pat baigėte KTU SAF. Kaip palygintumėte nuotolinio ir gyvo mokymosi patirtis? Kas patiko, kas buvo sudėtinga?
– Sunku lyginti mokymosi patirtį nuotoliniu būdu, nes mano baigiamojo projekto stadijoje nebebuvo paskaitų, tad nuotoliniu būdu tik konsultavausi, dalyvavau tarpiniuose bei baigiamojo magistro darbo gynimuose.
Tačiau lyginant iš to, ką spėjau patirti, nuotoliniu būdu atsiskaityti man buvo lengviau. Tai sukeldavo mažiau įtampos. Galbūt ir dėl to, kad atsiskaitymai vykdavo viduryje nakties? Nors, be abejo, gyvas, socialinis ryšys yra visiškai kitoks, jis turi pastebimai didesnę emocinę vertę nei bendravimas virtualiai.
Pamenu, jog baigę bakalauro studijas, sulaukėme sveikinimo žodžių iš gynimo komisijos, paskui sekė tuo metu įprastas rankos paspaudimas. Tai gražus, pasididžiavimą sukeliantis gestas. Apsigynę darbą nuotoliniu būdu, taip pat sulaukėme sveikinimų, tačiau vietoj rankos paspaudimo teko pasitenkinti pamojavimu per ekraną.
– Kaip klostosi tavo asmeninė karjera ir darbas?
– Dar studijuojant bakalaurą, dėstytojas Juozas Vaičiūnas pasidalijo vienos inžinerinių sistemų projektavimo įmonės skelbimu, kuri ieškojo savo komandai pastiprinimo. Ši įmonė man pasiūlė dirbti laisvai samdomu darbuotoju (angl. freelancer).
Man tai buvo idealus variantas, nes galėjau derinti darbą su studijomis, kiekvieną dieną pasirinkdamas sau individualų laiką. Bendradarbiavimas su šia įmone išliko iki pat šiol, net būnant Naujoje Zelandijoje.
Tačiau būnant Naujojoje Zelandijoje, išbandžiau ir fizinio krūvio reikalaujančius darbus – tai darbai kivių, vynuogių laukuose. Darbas yra fiziškas, vasaros dienomis būna itin karšta. Tuomet supratau, kaip visgi gera turėti profesinį išsilavinimą ir grįžti prie inžinerinių sistemų projektavimo darbų.
– Kas paskatino rinktis statybos inžinerijos kryptį? Ar keistumėte savo pasirinkimą dabar?
– Rinkausi tarp informacinių technologijų ir statybos inžinerijos krypties studijų. Tačiau statybos kryptis paskutiniu pasirinkimo metu pasirodė patrauklesnė. Čia gali matyti apčiuopiamus dalykus: pastatai, jų architektūra, konstrukcijos, inžinerinės sistemos.
Nors čia, kaip ir IT srityje, daug laiko praleidi prie kompiuterio, atliekant projektavimo ir modeliavimo darbus, tačiau vėliau turi galimybę nuvykti į statybos objektą ir pamatyti, kaip tavo idėjos pavirsta realybe. Tai beprotiškai malonus jausmas, o jei toks darbas sukelia džiaugsmo, turbūt pasirinkimas buvo geras.
– Kas labiausiai įstrigo ir įsiminė iš studijų?
– Trečiame bakalauro kurse turėjome gaisrinės saugos modulį, kurio dėstytojas organizuodavo įvairias išvykas. Jų metų apžiūrėdavome gaisrines sistemas pastatuose. Kartu su visa grupe buvome „Kitron“ gamykloje, prekybos ir pramogų centre „Akropolis“.
Bet man kone įsimintiniausia buvo išvyka į Kauno „Žalgirio“ areną: sužinojome nemažai dalykų apie arenos „užkulisius“, apžiūrėjome tiek gaisrines, tiek vėdinimo sistemas. Taip pat vaikščiojome ten, kur eidami žiūrėti krepšinio rungtynių nepatektume. Tuo metu buvo sunku įsivaizduoti, jog kažkurią dieną pačiam teks prisiliesti prie panašaus masto inžinerinių sistemų projektavimo darbų.
Kitas svarbus studijų momentas buvo profesinės praktikos paieška. Dėl galimos praktikos atlikimo vietos kreipiausi į fakulteto studijų administratorę, kuri visiškai netikėtai užsiminė apie galimybę praktiką atlikti Stambule. Ilgai nedvejojęs, užpildžiau duomenis, ir su „Erasmus+“ programa vieną vasarą praleidau Turkijoje. Puikūs prisiminimai. Iki šiol, manau, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų gyvenime.
– Ką patartumėte būsimiems studentams, moksleiviams, kurie dar tik renkasi studijas?
– Sunku būti originaliam dalijant patarimus besirenkantiems studijas, tačiau, mano nuomone, svarbiausia yra išsirinkti sau artimas idėjas.
Be abejo, svarbu skirti laiko aukštųjų mokyklų dalykų analizei ir pasirinkti būtent tai, kas pačiam yra įdomu. Patarčiau nebijoti rinktis tai, kas nėra populiaru – tokiu atveju tiek studijos, tiek po to einanti profesinė veikla kels teigiamas emocijas.
Na, o tik pradėjusiems studijas studentams iš asmeninės patirties noriu pasakyti, kad su kiekvienu semestru studijos vis lengvėja, o keliamos problemos darosi aiškesnės, todėl sunkesnės pradžios nevertėtų išsigąsti. Norint, kad pradžia būtų lengvesnė, siūlyčiau kiekviename modulyje atrasti ką nors įdomaus ir naudingo ateities profesijai.
