Esu 23 metų mergina ir jau iki dabar aplankiusi daugiau nei 30 pasaulio šalių. Gyvenau Pietų Korėjoje, Turkijoje ir Gruzijoje, tačiau niekaip negaliu prisiversti gyventi vienoje vietoje ilgesnį laiką ir su įsipareigojimais. Prieš šimtą metų, tai buvo laikoma liga, šiandien psichologai tai vadina „subjektyvios realybės ieškojimu – vieni skaito knygas, kiti vartoja alkoholį, o treti keliauja“, patiems keliautojams, tai tiesiog kitokia ne įprastai gyvenimo mokykla.
Kelionių priklausomybė – noras klajoti
Terminas dromomanija kilęs iš graikų kalbos: dromo reiškia bėgti, manija – liguistas potraukis. Gryniausia prasme tai būsena, aprašyta ir medicinos enciklopedijoje, naudojama apibūdinti asmenims, kuriems pasireiškia nenugalimi impulsai klajoti. Tai žmonės, turintys stiprų emocinį arba fizinį poreikį nuolat keliauti, patirti naujų įspūdžių bei išbandyti naujas tapatybes. Dromomanija lengvai tampa priklausomybės forma, dažniausiai keliautojų šeimos ir draugų sąskaita.
 |
| 123rf.com nuotr./Kelionės |
Tokį žmogų be jokios priežasties apima nerimas, jis tampa suirzęs, dirglus, jam staiga kyla nenugalimas noras keliauti. Jis, visai nesvarstydamas, net neįspėjęs aplinkinių, išvyksta neaišku kur, nei ko, be pinigų, dokumentų. Keliaudamas jis šiek tiek nurimsta, atslūgsta vidinė įtampa, tačiau išbadėjęs, neišsimiegojęs ir nešvarus keliautojas visgi namo grįžta pats, kai pagerėja jo būsena. Toks žmogus gerai prisimena kelionėje patirtus įspūdžius, kritiškai vertina savo poelgį, smerkia save už artimiesiems suteiktus rūpesčius, bet, kilus potraukiui, vėl staiga iškeliauja.
Naujų laikų psichinė būsena
Kanados filosofas Yan Hackingas pastebi, kad dromomanija pasižymi labai keistais simptomais, kadangi jiems atsirasti reikalingos tam tikros socialinės sąlygos. Galima pastebėti kaip šiuolaikinėje visuomenėje dromomanijos atvejų daugėja. Be išimties ir Lietuvoje.
Šiuolaikinės technologijos ir medijos pakeičia žmonių realybės suvokimą. Keičiasi mūsų erdvės, laiko, greičio suvokimas ir taip vystosi dromomanija. Tikėtina, kad kai kurios tautos yra labiau linkusios turėti šio sutrikimo genetinių požymių, dėl susiklosčiusios tam tikros istorijos, geografinės padėties ir kultūros.
 |
| Be sienų/Stambule: Turkija yra didesnė, gražesnė ir draugiškesnė nei įsivaizduojate |
„Po kiekvienu liguistu potraukiu dažniausiai slypi nepatenkinti poreikiai. Viskas ateina iš aplinkos ir vaikystės. Todėl tam tikra prasme kelionės yra neperskaitytos pasakos vaikystėje. Reikia atsakyti į klausimą, ko visgi trūksta mūsų gyvenime“, – teigia psichologė Rasa Slonskienė.
Anot psichologės, ne veltui yra toks posakis „Laimingas, kol nepamatė kito pasaulio“. Gydytoja išaiškina dromomanijos esmę. „Prie gero greitai priprantama. Prie įspūdžių ir naujų potyrių taip pat, tad be jų vėliau sunku būti laimingam 100 procentų. Daugelis mūsų yra neprisivalgę gyvenimo epizodų, todėl vieni skaito knygas, kiti vartoja alkoholį, o treti keliauja.“
Visgi visiems susirgti šia liga tikrai negresia. „Vienų genuose užkoduoti kolumbai ir piratai. Tačiau yra žmonių, kurie niekada neišdrįs išvykti iš savo namų ar miesto“, – teigia R.Slonskienė.
Pasak psichologės, kelionė yra puikus laisvalaikio pasirinkimas ir netgi gali tapti gyvenimo būdu, tačiau tol, kol žmogaus neapriboja, neatima maisto, stogo virš galvos ir neišardo šeimos. „Asmeniškai aš važiuoju į kelionę su intencija pasisemti gerumo ir šilumos. Patenkinu nuoširdumo poreikį ir taip užpildau jo trūkumą Lietuvoje“, – išsidavė gydytoja.
Jauno žmogaus mokykla
Kūrybiški ir romantiški jaunuoliai leidžiasi ieškoti nuotykių, kiti nuolat svajoja apie „gypsyqeen“ gyvenimą ir paklūsta klajokliškam instinktui miegoti po atviru dangumi, kada tik randa progą. Bet kokiam išvykimui į užsienį jie atras pateisinimą, kuriuo tvirtai tikės. Visuomenėje jie dažnai vadinami „valkatomis“, klajūnais, vis dažniau prilimpa ir kuprinėtojo epitetas.
„Tai labai normalus dalykas, jauno žmogaus identifikacijos procesas, tapatumo ieškojimas. Jei jauni žmonės keliauja – nuostabu. Nes jei vien tik klausytumėme tėvų patarimų, vis dar tupėtumėme urvuose“, – įsitikinusi psichologė.
Tituluotas Lietuvos Magelanas keliautojas, tikrąją to žodžio prasme apkeliavęs pusę pasaulio, žurnalistas Dainius Kinderis vis dar labai gerai prisimena savo pirmąją kelionę: „Kelionė autostopu į Italiją 1999-aisiais buvo tikras valkatavimas. Mažai pinigų, mažai patirties, daug naivumo ir labai daug noro. Norėjau patenkinti smalsumą ir daugiau sužinoti apie labai didelį pasaulį, kurio nebuvau matęs. Buvo hipiška, gal kiek nepasverta, bet labai įdomu. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakoja Dainius.
Tačiau užkietėjęs keliautojas prisipažįsta, kad ne visada klajojimas yra lengvas. Pavyzdžiui, ilgą Afrikos kelionę turėjo baigti dėl sveikatos priežasčių ir net per pačias ekstramaliausias keliones būdavo epizodų, kai apimdavo apatija, nusibosdavo viskas. „Tokiu atveju yra vaistas – grįžimas namo.“
 |
| D.Kinderio nuotr./Dainius Kinderis Maroke |
Neseniai Dainius sukūrė šeimą ir mano, kad tai naujo gyvenimo etapo pradžia. Nors ir dabar dirba kelionių versle, tačiau nepamatuotai drąsias keliones kuriam laikui teko apriboti. D.Kinderis ateityje tikisi keliausiąs ne tik su žmona, bet ir su vaikais. Be to, tai bus gera proga aplankyti šalis, į kurias nuvykti svajojęs jau senai – Madagaskaras, Brazilija, Japonija ir Islandija. „Sėsliam gyvenimui žmogus turi pribręsti“, – įsitikinęs Lietuvos Magelanas ir pataria brandą kaupti būtent kelionėse.
Laiku suvokti savo vidinius poreikius – džiaugsmas
 |
| Nuotrauka iš asmeninio arch./Marius Abramavičius prie Šauki kalno |
Menininkas keliautojas Marius Abramavičius, dar žinomas kaip Neboisia, mano, kad keliavimas tiesiog kiek kitoks gyvenimo būdas. Jis nėra visuomenėje labai paplitęs. Nes jei tai būtų vyraujantis gyvenimo būdas, turėtume diagnozuoti ir sėslumo maniją, kuri Lietuvoje gal ir dar labiau jaučiama.
„Laiku suvokti savo vidinius poreikius – džiaugsmas, – sako menininkas. – O tai gali praleist visą gyvenimą ne savo rogėse – gyvendamas ne savo gyvenimą, o tiesiog mėgdžiodamas tuo metu populiarų gyvenimo būdą.“
Marius teigia save atradęs 1999-ais Tibete, o dabar „tiesiog keliauju, kai šalys pašaukia…“ Pašaukia jos skirtingai ir priešistorė kiekvienos šalies labai skirtinga. Pirmi kartai, kaip pirma pažintis, kartais tai perauga į „rimtesnius santykius“.
 |
| R.Dikčiaus nuotr./Lietuvio kelionė po atokiausius Tibeto regionus |
„Kai esi gyvas, jauti pasaulį, jauti, kaip nežinomybė kvėpuoja tau į veidą su kiekviena akimirka. Pažiūrėk, ar tai tave įkvepia ar gąsdina. Kur jautiesi geriausiai? Ką veiktum, jei neprivalėtum veikt to, ką dabar veiki? Ką veiktum, jei nereiktų galvoti apie išgyvenimą? Ar turi laiko sau? Ar turi laiko kitiems? O kam turi laiko?” – retorinius klausimus priverčiančius susimąstyti užduoda menininkas.
Nevalingas noras keliauti XIX a. pabaigoje buvo pripažintas liga
Pirmą kartą dromomanija buvo diagnozuota vieną 1887-ųjų dieną Prancūzijoje, Saint Artre ligoninėje. Pirmasis pacientas istorijoje buvo Albertas Dadas (1860-1907), kuris niekaip negalėjęs sustoti keliauti. Šia individo būsena susidomėjo vienas iš prancūzų psichiatrijos legendų Jeanas Charcot (1825-1893) ir žmones su šiuo sutrikimu pavadino „pataloginiais turistais“.
A.Dadas buvo 12 metų, kada pirmą kartą paliko namus. Jis dingęs iš namų nueidavo 70 km per dieną arba sėsdavo į traukinį be jokio konkretaus tikslo. Sulaukęs 26 metų jaunuolis tiesiog vieną dieną nepasirodė darbe Bordo gamykloje. Metus pėsčiomis jis klajojo po Europą, kol juo pradėjo domėtis gydytojai. Policija jį laikė potencialiai pavojingu, tačiau gydytojai diagnozavo „pataloginį bėgimą“ ir vadino tai isteriniu potraukiu keliauti. Per 35 metus jis aplankė daugybę miestų: Prahą, Vieną, Maskvą, Berlyną, Stambulą ir kt..
