Švietimo mainų paramos fondo (ŠMPF) duomenimis, per pastaruosius 20 metų tarptautinėse švietimo mainų programose sudalyvavo net 120 tūkst. Lietuvos gyventojų. „Erasmus+“ – viena populiariausių mainų programų, kurią kasmet renkasi vis daugiau studentų.
Kauno technologijos universitete (KTU) pramoninio dizaino inžineriją studijuojantys Goda Plytaitytė ir Vytautas Lukoševičius teigia, kad gauti laimingą „Erasmus+“ bilietą – visiškai paprasta. Svarbiausia – motyvacija ir noras save išbandyti studijuojant svetur, o susitvarkyti reikalingus dokumentus ir pasiruošti studijoms nėra sudėtinga.
„Iki paskutinės akimirkos dvejojau, ar važiuoti, bet nenorėjau vėliau gailėtis, kad nepabandžiau, ir tikrai nesuklydau“, – sako Vytautas. Jis ir Goda „Erasmus+“ studijoms pasirinko Limeriko universitetą Airijoje.
Nors šis universitetas – vienas jauniausių Airijoje, Godos teigimu, tai stiprus ir modernus tarptautinis universitetas, kuriame didelis dėmesys skiriamas ne tik akademinei, bet ir socialinei bei kultūrinei veiklai. Savo įspūdžius studentai dalinasi interviu.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai nuvykus į Airiją, Limeriką? Ar tokią šalį ir įsivaizdavote? – paklausėme studentų.
- G.Plytaitytė: Prieš išvykdamas į Airiją neturėjau daug išankstinių nusistatymų, tad tiesiog džiaugiausi nauja patirtimi. Kadangi vasarą buvau praleidęs Anglijoje, tokie dalykai, kaip priešinga eismo kryptis ar arbata su pienu, nestebino. Ši patirtis padėjo dar greičiau apsiprasti Airijoje bei perprasti vietinį akcentą, pačius airius.
Kadangi Limerike gyvena beveik dvigubai mažiau gyventojų nei Kaune, galvojau, kad tai bus niūresnis miestelis. Tačiau atradau čia labai daug kultūrinės veiklos, patį Limeriką galima pavadinti studentų miestu, kur spalvų ir sujudimo paprastą dieną žymiai daugiau nei Kaune šventiniu laikotarpiu. Ne veltui Limerikas turės Europos kultūros sostinės statusą 2020 metais.
- V.Lukoševičius: Pagalvojęs apie Airiją, pirmiausiai įsivaizdavau lietų, avis ir nykštukus gnomus, šokančius aplink aukso puodą. Tik atvykus į Airiją iš tikrųjų mane pasitiko lietus, nors gnomų taip ir neteko matyti. Tačiau ši šalis didžiuojasi savo keltiška istorija. Prie žmonių namų akmeninės samanotos tvoros puošiamos keltiškais simboliais, laukuose daug išlikusių ir apgriuvusių akmeninių pilių, kavinėse ir baruose dažnai skamba airių liaudies muzika.
Limerikas pasirodė labai išskirtinis miestas. Centras pakankamai judrus, jaukiose gatvelėse daug parduotuvių, kavinių, pub‘ų. Nors miesto centras pasirodė gana modernus, pakeliui į universitetą žvilgsniu palydėdavo šalia kelio laukuose besiganiusios karvės ir retkarčiais pralenkdavo arklio traukiami vežimai.
– Ar studijos užsienyje yra sunkios?
- G.P.: Studijų sudėtingumas labai priklauso nuo universiteto reitingų, šalies ir studijų programos. Be to, dėstytojai supranta „Erasmus+“ studentus ir jų norą pakeliauti, pažinti miestą, šalį ir kultūrą, tad kad ir kokio sudėtingumo bebūtų studijos, tarptautinių studentų krūvis bus šiek tiek mažesnis nei vietinių studentų. Jei krūvis nebus mažesnis, dėstytojai tikrai bus supratingesni.
Studijos Limerike nebuvo labai sunkios, tiesiog jos buvo kitokios ir, sakyčiau, labiau savarankiškos. Būdavo savaičių, kai visą savaitgalį prakeliaudavau, bet būdavo ir dienų, kai studijoje ar dirbtuvėse teko dirbti nuo devynių ryto iki devynių vakaro bei visą šeštadienį.
- V.L.: Studijuoti nebuvo sunkiau nei Lietuvoje, tik buvo reikalaujama didesnio savarankiškumo. Reikėjo gebėjimų pasiskirstyti laiką ir darbus. Teorinių paskaitų turėjome mažai, o ir jos dažniausiai vykdavo diskusijų forma. Projektų metu dirbdavome labai daug. Atlikinėdavome užduotis savarankiškai, o dėstytojai tik konsultuodavo ir nurodydavo, kuria linkme labiau vystyti projektą. Beveik neturėjome egzaminų, o mus vertino pagal mūsų atliktus projektus. Buvo smagu ir įdomu išbandyti tokį mokymosi procesą.
– Ar dėstytojų bendravimas su studentais Airijoje skiriasi nuo bendravimo Lietuvoje?
- V.L.: Manau, ir Lietuvoje, ir Airijoje yra įvairių dėstytojų. Bet Airijoje dauguma dėstytojų su studentais bendrauja laisviau, nevengia pašnekėti ir kasdieniniais reikalais ar pajuokauti.
– Ar pavyko susirasti vietinių draugų? Ką dažniausiai veikėte savaitgaliais ar po studijų?
- G.P.: Daugiau teko bendrauti su kitais „Erasmus+“ programos bei tarptautiniais studentais nei su vietiniais airiais. Turbūt dėl to, jog vieni kitus geriau supratome, nes visi atsidūrėme panašioje situacijoje – nauja vieta, nauja kultūra ir nauji žmonės.
Daugiausiai bendravau su kursiokais rumunais ir švedais, tačiau nemažai draugų susiradau tarptautinių studentų bendruomenėje („International society“) bei žygeivių klube („Outdoor pursuits club“), su kuriuo savaitgaliais vykdavome į įvairias keliones ir žygius po skirtingas Airijos vietas.
- V.L.: Nors didžiąją dalį draugų sudarė pagal „Erasmus+“ programą atvykę studentai, pavyko susirasti bičiulių ir tarp vietinių studentų. Studentai airiai visada labai noriai bendrauja, yra labai šnekūs ir šiltai priima į savo kompaniją. Dėstytojai taip pat padėjo įsilieti į kolektyvą.
Mokslo metų pradžioje vyksta šių bendruomenių mugė, kur kiekvienas gali atrasti, kas jam patinka.
Pirmojo projektinio darbo atlikimui studentai buvo suskirstyti į grupeles, kurios buvo sudarytos tiek iš vietinių studentų, tiek iš atvykusių pagal „Erasmus+“ programą. Tai tikrai buvo naudinga, nes net ir projektui pasibaigus gana artimai bendravome toliau.
Universiteto miestelis Limerike turi keletą barų, kuriuose airiai mielai bendrauja su užsieniečiais studentais. Labai nesunku gauti pakvietimų į vakarėlius, nes, manau, jiems ir patiems yra įdomu pabendrauti su užsieniečiais.
Universitetas taip pat turi begalę studentų bendruomenių, kuriose galima užsiiminėti įvairiausiomis veiklomis, pavyzdžiui, stalo ar kompiuteriniais žaidimais, plaukiojimu baseine, įvairių sporto šakomis, baidarėmis, kartingais ar net šuoliais su parašiutu.
Studentai netgi mėgsta sakyti: „Sugalvok bet kokį užsiėmimą ir tikrai rasi tokią bendruomenę Limeriko universitete“. Mokslo metų pradžioje vyksta šių bendruomenių mugė, kur kiekvienas gali atrasti, kas jam patinka. Aš pats priklausiau tarptautinių studentų bendruomenei, kuri organizuoja išvykas į įžymias šalies vietas ir „Outdoor Pursuits“ klubui, kuris turėjo savo laipiojimo uolomis užsiemimus, o savaitgaliais rengdavo žygius, kurių vienas buvo ir olose.
– Ar airių virtuvė labai skiriasi nuo lietuviškos?
- G.P.: Patys airiai pokštauja, jog pagrindinis ingredientas jų virtuvėje yra bulvės, ir tai yra labai didelė dalis tiesios. Tik bulvės ten dažniausiai naudojamos įvairiuose troškiniuose bei mėsos pyraguose, kurie yra gana populiarūs. Tačiau per visą laikotarpį Airijoje tradicinių patiekalų ragauti teko tik keletą kartų, bet bendrai galima teigti, jog airių virtuvė labai nesiskiria nuo lietuvių.
- V.L.: Nesu tikras, ar teko ragauti tikros airių virtuvės maisto, kurį jie valgo savo šeimose. Bare paprašius paragauti airiško patiekalo, siūlo airišką troškinį su aviena arba žuvį su bulvytėmis. O bulvytes airiai valgo beveik prie kiekvieno patiekalo. Buvo šiek tiek keista, kad bulvytes jie patiekia ir prie picos. Arbatą dauguma airių geria su pienu, o ant sumuštinių kartais deda bulvių traškučius. Mane tai nustebino.
– Kokius ryškiausius skirtumus tarp airių ir lietuvių įžvelgiate?
Mūsų saviraiška neretai tampa labiau komplikuota, bet gilesnė ir prasmingesnė.
- G.P.: Galbūt tokį įspūdį apie airius susidariau tik todėl, jog gyvenau studentų mieste ir mano kasdienė studijų aplinka buvo kaip vienas didelis „open space office“, kur dirbo visi – nuo „žalių“ pirmakursių iki bakalaurą rašančių ketvirtakursių, bet manau, jog airiai yra labiau pašėlę ir mažiau susikaustę nei lietuviai.
Žinoma, tai turi savų pliusų, pavyzdžiui, suteikia galimybę lengviau išreikšti save, po biurą važinėti paspirtukais bei riedlentėmis, lengviau priimti kritiką bei nekreipti dėmesio, ką apie tave pagalvos kiti. Tačiau dėl tų pačių savybių nebuvimo Lietuvoje mūsų didžioji dauguma studentų bei gyventojų nevaikšto kasdien su treningais, nes galbūt mums rūpi, kaip mes atrodome ir kokį įspūdį apie mus susidarys kiti. Mūsų saviraiška neretai tampa labiau komplikuota, bet gilesnė ir prasmingesnė.
- V.L.: Airiai mielai šnekučiuojasi ir su nepažįstamais žmonėmis. Buvau maloniai nustebintas, kad parduotuvės kasininkė prieš pradėdama skanuoti prekes visuomet paklausia, kaip sekasi. Vietinis airių studentas pasakojo, kad nuo seno Airijoje jokie reikalai nevyksta, kol iš pradžių nepasišnekučiuojama. Pašnekovą Airijoje labai lengvai galima rasti betkur. Tiesiog užkalbinus ir kažko paklausus vietinio gyventojo, paskui gali būti sunku jo atsikratyti.
Taip pat pastebėjau, kad airiai daug paslaugesni už lietuvius. Jei nerandi, kur eiti, ar kažko ieškai, patys prieis ir pasiteiraus, ar viskas gerai ir ar nereikia pagalbos. Vietiniai studentai mano grupėje buvo labiau motyvuoti mokytis nei studijuojantys Lietuvoje. Airijoje studentai praleidžia labai daug laiko universitete.
– Ką patartumėte studentams, dar tik galvojantiems apie „Erasmus+“ siūlomas galimybes?
- G.P.: Į „Erasmus+“ studijas išvykti tikrai verta. Jei nesijauti užtikrintas, bijai kai kurių dalykų ar situacijų – verta išvykti, kad įgytum drąsos ir susidorotum su iškylančiais iššūkiais. Jei manai, jog įsivaizduoji/žinai, kaip ir kas vyksta išvykus į tarptautines studijas, tuomet išvyk tam, jog sugriautum visus išankstinius nusistatymus ir atrastum „Erasmus+“ studijas kitu kampu – per savo individualią patirtį.
- V.L.: Tikrai verta pabandyti. Per „Erasmus+“ laikotarpį nuobodžiauti tikrai neteks. Visada įdomu pamatyti, kaip kitoje Europos šalyje studijuoja kiti, patirti jų studentišką gyvenimą, susipažinti su šalies kultūra ir sužinoti begalę iki tol nežinotų dalykų. Pavyzdžiui, niekada nemaniau, kad galėsiu iš airių kalbėjimo tarmės atspėti iš kokio airijos krašto kilęs žmogus. O norintiems „Erasmus+“ laikotarpiu išbandyti save ir susirasti daug bendraminčių, patarčiau būtinai prisijungti prie studentų klubo ar bendruomenės.
