Šiemet jau nėra taip paprasta. Skrydžiai į Varšuvą vykdomi kasdien, tačiau dabar jie brangesni, nes pernai žemų kaštų avialinijos, už 10 eurų iš Vilniaus skraidinusios į Lenkijos miestus, šiuos skrydžius nutraukė. Dabar teks naudotis tik tradicinių avialinijų paslaugomis. Na, bet pasirinkimas vis dėl to išlieka.
Nuskridus į Varšuvą, galima sėsti į greituosius traukinius ir patraukti į bet kurią Lenkijos vietą, nes šalies traukinių tinklas yra platus, traukiniai patogūs, o jų bilietų kainos yra netgi labai prieinamos. Rekomenduoju bilietais pasirūpinti iš anksto – mėnesį prieš kelionę, tada jie pigesni.
Greitasis traukinys iš Varšuvos į Gdanską nuveža per beveik tris valandas, o bilietas perkant iš anksto kainuoja apie 18 eurų. Į Gdanską, kaip ir į likusį Lenkijos pajūrį, galima nuvykti ir savo automobiliu iš Lietuvos. Kelionė truks apie aštuonias valandas ir greičiausiai kainuos pigiau nei lėktuvas plius traukinys, ypač jei važiuosite keliese. Mes dar prieš kelerius metus tyrinėti Šiaurės Lenkijos būtent taip ir vykome – važiavome penkiese, tai pasidalinus degalų išlaidas atrodė, kad jis apskritai buvo nemokamas.
Nesu ilgų kelionių automobiliu mėgėjas, man daug labiau patinka keliauti traukiniu, nes tada galiu sau ramiai ilsėtis, žiopsoti pro langą, naršyti internete, miegoti ar vaikščioti po vagoną, kai užpakalis nusisėdi. Kita vertus, pasirinkimas labai priklauso nuo jūsų kelionės tikslo. Jei jis yra tik Gdansko miestas kartu su Sopoto ar Gdynios paplūdimiais – automobilio šiam tikslui pasiekti nereikės, nes tarp šių miestų važiuoja patogūs traukinukai, ir paplūdimiai nuo stočių yra per daug nenutolę.
Tačiau jei bus poreikis lankytis atokesniuose paplūdimiuose ar kituose žymiose regiono vietovėse, tokiose kaip Vilko guolis, Štuthofo „Dievų miškas“ ar Malborko pilis, tuomet automobilis bus ne pramoga, o būtinybė. Žinoma, galima jį ir išsinuomoti, kaina neįkąs. Žodžiu, pasirinkimų yra, belieka tik susiruošti ir keliauti.
Šį kartą mūsų dėmesys yra skiriamas išimtinai Gdansko miestui. Ir tai yra ne veltui, nes mano įsitikinimu, Gdanskas yra vienas gražiausių ir geriausių Lenkijos epizodų. Kol nebuvau apsilankęs Krokuvoje, maniau, kad Gdanskas yra be konkurencijos gražiausias Lenkijos miestas, tačiau Krokuva taip maloniai nustebino, kad dabar toks tikras jau nesu.
Visgi lyginti šių miestų pagal grožį nelabai galima, nes jie yra per daug skirtingi. Krokuva yra gerokai didesnis, karališkasis Lenkijos miestas su mums reikšminga istorija ir architektūra, o Gdanskas yra uostamiestis, ilgą laiką buvęs net ne Lenkijos, o vokiškosios Prūsijos sudėtyje, todėl čia dominuoja vokiškoji architektūra. Jis yra mažesnis, tačiau turi jūrą. Sakykim, man jie yra kaip Kaunas ir Klaipėda. Abu faini, abu turi savo privalumų ir trūkumų, todėl labai sunku besti pirštu į išskirtinai vieną iš jų.
Ir iš tikrųjų senojo Gdansko dalis man iškart pasirodė padidintas Klaipėdos variantas. Raudoni senamiesčio pastatai, upės krantinė su jachtomis. Šių miestų istorijoje išties yra daug bendrų bruožų. Juos abu po I Pasaulinio karo prarado Vokietija. Skirtumas tik tas, kad viduramžiais Gdanskas tris šimtus metų buvo ne Vokietijos, o Lenkijos sudėtyje, kol žlugus Abiejų Tautų Respublikai jį perėmė Prūsija. Tarpukariu laisvojo miesto statusą turinčiame Gdanske, kaip ir Lietuvai priklausiusioje Klaipėdoje, dominavo vokiškai kalbantys gyventojai, kurie, remiami Trečiojo Reicho, be perstojo reikalavo abu miestus grąžinti Vokietijai.
Kaip žinia, lietuviai tada palūžo ir perleido miestą naciams, o lenkai tą padaryti atsisakė, todėl Vokietija netrukus paskelbė karą Lenkijai ir miestą užėmė per vieną dieną. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris, kaip žinia, susiklostė visai kitaip nei planavo rudieji naciai.
Karui baigiantis raudoniesiems artėjant prie miesto, o rudiesiems iš jo sprunkant, civiliai miesto gyventojai vokiečiai taip pat ėmė masiškai bėgti iš Gdansko. 1945 m. sausį Raudonoji armija subombardavo visą miestą. Gdansko centre sugriovimai siekė apie 70–80%.
Karui pasibaigus Rytų Prūsija buvo likviduota, o jos pietinė dalis su Gdansku buvo atiduota Lenkijai. Dauguma vokiečių jau buvo pabėgę, o likusius tiesiog deportavo. Gyventojų daugumą mieste sudarė lenkai, atvažiavę į Gdanską gyventi iš visos Lenkijos ir ypač iš buvusios Rytų Lenkijos, kurios teritoriją aneksavo Sovietų Sąjunga. Na o Klaipėdoje kūrėsi lietuviai iš didžiosios Lietuvos bei rusiškai kalbantys atvykėliai iš rytų. Štai jums bene didžiausias Gdansko panašumas su Klaipėda. Nė viename mieste nebėra senųjų gyventojų. Tai – suvežtiniai miestai.
Po karo Gdanskas buvo greitai atstatytas. Daug dėmesio skirta autentiškam senamiesčio atkūrimui. Tai pavyko, Gdansko senamiestis atrodo puikiai, ir nė pagalvoti negali, kad jis iš esmės neseniai perstatytas. Ir dabar palei Gdansko krantinę senamiesčio širdyje statomas naujas didelis namas, kurį pastačius visi galvos, kad jis statytas dar prie vokiečio. Šiokia tokia apgaulė, bet akiai gražu.
1980 m. Gdanske susikūrė nepriklausoma profsąjunga Solidarumas, kurios veikla vėliau sudarė sąlygas socialistinio valdymo režimo subyrėjimui. Iš Gdansko kilęs Solidarumo lyderis Lechas Valensa 1990 m. tapo pirmuoju nekomunistinės Lenkijos prezidentu.
Prie viso nudailinto senamiesčio Gdanske yra dar viena vieta, kurią stipriai rekomenduoju aplankyti. Tai garsioji Gdansko laivų statykla. Garsi ji ne vien tuo, kad stato laivus, bet ir faktu, kad sovietmečiu ji buvo tikra rakštis komunistinės Lenkijos struktūroms. Jos darbininkai nuolat streikavo, dėl ko vyko nuolatiniai susirėmimai su sovietine milicija. Buvo net žuvusių.
Galiausiai ši rakštis taip užpūliavo, kad sprogo „Solidarumo“ pavidalu, kurio įsikūrimas stipriai prisidėjo prie visos komunistinės imperijos žlugimo. Dabar šalia laivų statyklos įkurtas „Solidarumo“ centras, kuriame galima pažioplinėti.
Bet įdomiausia, kad dalis laivų statyklos teritorijos ir buvusių pastatų yra atiduota viešosioms reikmėms, ir joje yra įkurti barai ir naktiniai klubai. Gerą muziką leidžia užsienio didžėjai. Tai labai gerą aurą turinti hipsteriška vieta, į kurią rekomenduoju nueiti vakarais.
Gdansko senamiestis yra gražus visas – kaip ištisas muziejus. Gyvybė jame tiesiog pulsuoja. Galima čia tiesiog sėdėti bare ir žiopsoti į pulsuojanti gyvenimą arba bandyti kažkur vaikščioti. Pavyzdžiui, Karališkuoju keliu, kuris veda pro miesto vartų kompleksą, Dlugos gatve pasiekia centrinę miesto turgaus aikštę, kurioje išsidėstę renesanso stiliaus pastatai bei paminklai. Vienas tokių – centrinio miesto rotušė. Šiuo metu rotušėje įsikūręs Gdansko miesto istorijos muziejus. Daug vaikščioti nereikės, Gdansko senamiestis nėra didelis.
Ilgajame turguje stovintis XVIII a. Neptūno fontanas yra Gdansko miesto ir jungties su jūra simbolis, gražiausia miesto turgaus puošmena.
Gražių bažnyčių mylėtojams Gdanskas bus tiesiog jėga. Žinomiausia bažnyčia yra Olivos katedra, iki kurios reikės kelias stoteles pavažiuoti Trimiesčio traukiniu. Šalia jos yra gražus parkas.
Naktinis Gdanskas yra gražiai apšviestas, jaukus, judrus, tačiau, mano nuomone, jis nėra iš tų miestų, kurie gražesni naktį. Jis yra per gražus, kad savo veidą slėptų po tamsos kauke. Gdanską geriausia apžiūrinėti dieną. Naktį galima pramogauti, linksmintis, bendrauti, tačiau tyrinėti miestą geriau šviesoje.
Bet ką mes čia dabar apie visokias kultūras. Ne vieta ir ne laikas, juk dabar vasara – paplūdimių ir jūros malonumų metas. Apie Gdansko, Sopoto bei Gdynios paplūdimius bei pačius miestus, kainas Lenkijos pajūryje ir nakvynės galimybes – kitoje pasakojimo apie Lenkijos pajūrį dalyje.
