Kalėdinio siautulio epicentras Neapolyje – San Gregorio Armeno ir gretimose – Tribunolų, Nilo gatvėse. Pirmąsyk čia atsidūręs turistas ne išsyk susigaudo, kur pakliuvęs: didžiuliame kalėdinių prakartėlių fabrike ar menkaverčių suvenyrų turguje? O gal – prabangių meno kūrinių gatvėje?
Tačiau labiausiai glumina ne tiek formos, kiek turinio prieštaros. Impozantiškos terakotinės Marijos, Juozapo, Trijų karalių skulptūros galėtų papuošti bet kurią Europos meno galeriją. O kas ten – prie įėjimo į garsiausio Neapolio prakartėlių meistro Marco Ferrigno butiką? Ten, greta kūdikėlio Jėzaus – „Napoli“ klubo futbolininkai, Berlusconis ir nedorai apsinuoginęs vienuolis.
Netoliese – didinga popiežiaus Pranciškaus skulptūra, o visai šalia, blausiai apšviestoje prakartėlėje – mėsos valgytojų susirinkimas. Lenkų turistai apstulbę rodo pirštais į šią kalėdinę „nedorybę“.
Toks ir yra Neapolis: beprotiškai pamaldus – pakaks žvilgtelėti, kiek žmonių meldžiasi „Gesu‘ Nuovo“ bažnyčioje. Ir tuo pat metu – arogantiškas ir pasaulietiškas, kupinas aitrios ironijos, kuri liejasi San Gregorio Armeno gatvės prakartėlėse. Tokia yra šio didžiulio miesto požiūrio į gyvenimą formulė: „sacro e profano“. Pirmasis žodis reiškia – šventa. Antrasis – žemiška, pasaulietiška. Neapolyje į vieną nedalomą emocinę būseną susilieja tai, kas šventa, ir tai, kas žemiška. Kartais – netgi labai žemiška.
Greta šventųjų – siautulinga kasdienybė
Pirmąją istorijoje prakartėlę prieš 794 metus sudėliojo šv. Pranciškus Asyžietis Grečio (Greccio) miestuke netoli Romos. Neapolio karalystėje pirmosios rašytinės žinios apie prakartėlę (it. presepe) – šiek tiek vėlesnės: 1324 metais karalienė Sancia Aragonietė rašo dovanojimo laišką seserų klarisiečių bažnyčiai. Karalienės dovanotoje prakartėlėje – didelės, medinės „Famiglia Sacra“ – šventosios šeimos skulptūros.
XVII amžiuje prakartėlės personažai pradedami gaminti iš terakotos. Keletas senųjų meistrų dinastijos atstovų šios technikos laikosi iki šiol: 30–40 cm aukščio figūros aprengiamos rankomis siūtais drabužiais. Maždaug prieš tris šimtmečius į Neapolio šventųjų pasaulį pradėjo brautis kasdienybė: greta piemenėlių prakartėlėse atsirado įvairių žemiškų profesijų atstovai: duonos kepėjai, barzdaskučiai, skalbėjos, siuvėjos.
Paskutinis Neapolio prakartėlių istorijos skirsnis prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje ir tęsiasi iki šiol: žinomų ir nežinomų realaus gyvenimo personažų statulėlės statomos greta Marijos, Juozapo, Trijų karalių ir piemenėlių. Jėzaus gimimo scena papildoma tuo, kas dedasi pasaulyje ir Neapolyje.
Kas tik nevyksta prakartėlėse: čia mezgama, siuvama, kerpamos avys, raunami dantys, gimdomi vaikai, lošiama kortomis, geriamas vynas, valgomos picos. Siautulingas ir kandžiai ironiškas neapoliečių požiūris į kasdienybę su visomis jos apraiškomis tarsi šmaikštaus režisieriaus susuktas dokumentinis filmas atsiveria užsukusiems į San Gregorio Armeno gatvę.
Kai kas stebisi, kai kas žavisi, bet yra ir tokių, kurie piktinasi, išvydę su kalėdine rimtimi nelabai susijusius dalykus.
Prakartėlių spinduliuojamą gyvenimo džiaugsmą geriausiai perpranta vaikai. Arba tie suaugusieji, kurie dar moka nustebti ir sugrįžti į vaikystės pasaulį. Stebėtis čia yra kuo: Neapolio prakartėlėse viskas juda, sukasi, šokinėja, mirga, šviečia. Mažoji rankų darbo prakartėlių meistrų inžinerija žavi neįtikėtino kruopštumo miniatiūromis ir mechanizacijos stebuklais.
Ką greta Marijos veikia D.Trumpas?
Tokį klausimą užduoda ne vienas užsienio turistas šįmet apsilankęs San Gregorio Armeno gatvėje. JAV prezidentas Neapolyje – lygiai toks, koks pasirodo televizorių ekranuose: išdidžiai išpūtęs krūtinę, pasipuošęs raudonu kaklaraiščiu.
O kas tas vaikinas šalia jo – toks apvalaus veido, uniformuotas, kvailoka šypsena? Ir ką jis ten laiko? Ar tik nebus šis infantilus storulis Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas? O tas daiktas jo glėbyje – ar tik nebus Donaldą ir Ameriką nervinanti balistinė raketa?
Neapolio prakartėlėse visada atsiranda vietos „geriečiams“ ir „blogiečiams“. Teisiems ir neteisiems. Laimėtojams ir pralaimėtojams. Prakartėlių strategai savaip mato pasaulį, savaip vaizduoja politikos skersvėjus ir jų personažus.
Sunku įsivaizduoti JAV prezidentą greta Šiaurės Korėjos lyderio? Neapolyje tai įmanoma. Šizofreniškos raudonos spalvos kostiumėliu pasipuošusi Angela Merkel atsidūrė greta vylingai išsišiepusio Silvio Berlusconi. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas panašus į berniūkštį, jo vieta – šalia neseniai mirusio Kubos lyderio Fidelio Castro. Visą šią fantasmagorišką politikos vyrų ir moterų procesiją rūsčiu žvilgsniu stebi popiežius Pranciškus: jo skulptūra – pati didžiausia.
Kalėdos po Velykų? Kodėl gi ne...
Lietuviškos politinės aktualijos Neapolio prakartėlių kol kas nepasiekė. Nesimato ir Rusijos prezidento V.Putino. „Ar jis toks nesvarbus, kad nesimato greta kitų pasaulio galingųjų?“ – teiraujuosi prakartėlių meistro San Gregorio Armeno gatvėje. „Kiekvienam savo vieta“, – burbteli neapolietis ir mostu parodo į keistų dalykų ekspoziciją.
Žvalgausi: čia galima nusipirkti neapolietišką fortūnos ir seksualinės energijos simbolį – raudonąjį ragelį, „tikrą“ Stradivarijaus smuiką ir dar keletą suvenyrų. Tarkime, politizuotų unitazų kolekciją pavadintą „cessi del mondo“ – pasaulio tupyklos.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių nekenčiate Vokietijos kanclerės – galite nusipirkti miniatiūrinį tualetą su A.Merkel veidu ant vidinės dangčio dalies. Rusijos lyderis – ant tualetinio popieriaus ritinėlio. Čia pat – D.Trumpas ir Kim Jong Unas su savo raketa ir užrašu „susikišk savo raketą subinėn“. Vaizduoti valstybių vadovus ant tualetinio popieriaus – politiškai nekorektiška? Be jokių abejonių. Bet Neapolis yra Neapolis. Čia viskas galima, įskaitant ir tai, kas uždrausta.
Neapolio prakartėlių gatvėse šiomis dienomis – katastrofiška pirkėjų ir lankytojų grūstis. Meistrai kreipėsi į merą prašydami įvesti „numero chiuso“ – lankytojų skaičiaus ribojimą, ne daugiau kaip penki tūkstančiai vienam kartui. Bet neapoliečiai netiki, kad miesto galva pasiryžtų reguliuoti žavų kalėdinį chaosą. Čia taip buvo šimtmečiais, matyt, ir toliau taip bus.
Na, o tiems, kurie nori šventos ramybės ir susikaupimo neapolietiškų prakartėlių pasaulyje galiu patarti: atvažiuokite po Velykų. Arba vasarą, per Žolinę. San Gregorio Armeno gatvėje jūsų lauks kūdikėlis Jėzus, Marija ir pasaulio politikos skersvėjai. Neapolis – arogantiškas, į kalendorių nesidairantis miestas. Čia – amžinos Kalėdos.
