Ir priešingai: Neapolį tikrai įsimylės visi, kuriems keliaujant patinka jaustis atradėjais. Nes kur jau kur, bet šiame Pietų Italijos mieste, pasikliauti instinktais tikrai teks. Ypač, jei nemokate italų kalbos.
„I don't speak english“
Nepaisant to, kad Neapolis – uostamiestis, didmiestis ir net šalies regiono Kampanijos sostinė, užsienio kalboms vietiniai negaišta laiko. Net ir viešbutyje, kuriame apsistojome, dirbantys darbuotojai atvirai sakė nekalbantys angliškai. Tad ieškant jų rekomenduotos picerijos, kurioje turėtume rasti skaniausią neapolietišką picą, labiau teko pasikliauti moteriška nuojauta, nes paaiškinimas skambėjo maždaug taip: „Go right, then again right“.
Piceriją radome ir, turiu pasakyti, kad pica buvo dieviška. Tačiau ir čia susikalbėti labiau pavyko ženklais, o ne anglų kalba. Nors meniu gavome anglišką.
Šioje vietoje privalau apdainuoti tai, dėl ko į Neapolį grįžčiau 100 tūkstančių kartų – picą. Slapta tikėjausi, kad išgirtasis neapolietiškos picos skonis man tikrai patiks. Vis dėlto tik paragavusi tiesiai iš krosnies prie mūsų akių ištrauktos picos galėjau paliudyti: taip, pica čia dieviško skonio. Ant jos sūrio, pomidorų, kumpio (ar kitos mėsos, priklausomai nuo to, kokią picą pasirinksite iš nuolatinio meniu) ir žalumynų tiek, kiek reikia. O dydis toks, kad alkanas ir piktas turistas tikrai išeis sotus ir linksmas. Desertas man jau netilpo. Kainos, sakyčiau, lietuviškos.
Vis dėlto smagiausia tokiose vietose man stebėti vietinius lankytojus, kurių ir buvo daugiausia (kadangi ant picerijos durų nesimatė akiniuoto „TripAdvisor“ ženkliuko, matyt, čia turistų nebūna daug. O be reikalo). Skirtingai nei su turistais (t.y. mumis) su nuolatiniais klientais picerijos „šeima“ bendrauja daug ir nuoširdžiai.
Kai kuriems jau iš karto, dar belaukiant picos ant stalo padeda jų mėgstamų gėrimų: alaus, vyno ar „Pepsi“. Taip, paprašiusi „Coca Colos“ sulaukiau klausimo, ar tiks „Pepsi“. Atvirai pasakius, nepamenu, kada paskutinį kartą jos buvau ragavusi, tad įvertinau tai, kaip dar vieną Neapolio įdomybę. Pica su „Pepsi“. Įdomus variantas.
Kainos, kurių nėra
Neapolyje lankėmės rudenį, tačiau net ir tuomet miestas alsavo karščiu – vidurdienį temperatūra pakildavo gerokai virš 25 laipsnių šilumos. Kadangi daug vaikščiojome, teko ne kartą užsukti į kavines ir ieškoti kuo atsigaivinti. Arba priešingai – įkrauti energijos, tikros išgėrus itališkos kavos puodelį. Tačiau jau pirmoje kavinėje supratome, kad net užsisakę kavos nelabai žinome, kiek už ją mokėsime.
Viskas vyksta maždaug taip: užeini į kavinę arba prisėdi lauke ir sulauki padavėjo. Jei esi viduje, akimis natūraliai ieškai meniu ar ant sienos užrašytų kainų. Tačiau jų nėra. Gerai, galvoji, pasakys, kiek kainuos, kai užsisakysi. Bet ne: užsakymą priima, o apie sumokėjimą – nė žodžio. Sėdi sau, geri kavą (valgai ledus) ir svarstai, įtraukti bus arbatpinigiai į sumą ar ne. Nes jų politika visoje Italijoje baisiai komplikuota. Iš tiesų pasakyti, kiek kava kainuoja Neapolyje net negaliu, nes jos kaina svyruoja nuo 3,5 Eur iki 5 Eur (su įtrauktais arbatpinigiais. Juos įskaičiuoja nepriklausomai nuo sumokėtos sumos – taigi, ar valgei, ar vienu gurkšniu išmaukei espreso kavą – turi sumokėti už aptarnavimą).
Moterys: sultingos ir ryškios
Į Neapolį atvažiavau iš Romos, tad galvodama apie šiuos du miestus beveik iš karto pradedu lyginti jame esančias moteris. Juolab kad jų skirtumai tokie ryškūs, jog banaliausias palyginimas būtų – skiriasi kaip diena ir naktis.
Romoje – nesvarbu savaitgalis, darbo diena, vasara ar žiema, visada išvysi šaligatviu aukštakulniais kaukšinčią, ryškiai lūpas išsidažiusią ir dažniausiai elegantiškai (dažniausiai juodai) apsirengusią moterį, tačiau Neapolyje tokių viso buvimo metu nemačiau nė vienos. Moterys čia visiškai kitokios ir pirmiausia žemesnės, apkūnesnės, o gal greičiau sultingesnės.
Dauguma „įšokusios“ į paprastus, kasdienius rūbus: nesu stiliaus žinovė, bet panašu, kad 2016 m. rudenį Neapolyje buvo labai populiarios tamprės – jomis apsirengusių neapoliečių mačiau daug. Taip pat dauguma jų mėgsta didelius papuošalus: jei auskarai tabaluoja ausyse, tai jie matosi iš tolo, jei ant kaklo yra vėrinys – tai jis greičiausiai toks, jog jauti jo svorį.
Kita vertus, būtent neapolietės įkvėpė paskutinę „Dolce & Gabbana“ dueto kolekciją.
Iš prigimties ryškios neapolietės kur kas mažiau dažosi, yra pietietiškesnės. Dauguma primena ispanes, portugales ar romes. Ypač dėl pamėgto plaukų šviesinimo sruogomis.
Dauguma, matyt, anksti išteka arba bent jau tampa mamomis: atvėsus orui pavakare išsiruošusias į miestą moteris dažniausiai lydėdavo mažiausiai du bambliai, trečias paprastai gulėjo vežimėlyje.
Tatuiruotės, kurių prasmę galima tik nuspėti
Kaip ir moterys, vyrai Kampanijos sostinėje, atrodo daug paprastesni nei Romoje. Kita vertus, dauguma jų panašūs apranga ir tatuiruotėmis. Beveik kiekvienas jaunesnis neapolietis jų turi.
Tiesa, kai kurių pasirinkimas, švelniai tariant, keistas. Štai, pavyzdžiui, važiuojant traukiniu iš Neapolio atgal į Romą priešais sėdėję du draugai neapoliečiai buvo išsitatuiravę rankas. Ant vieno buvo užrašas italų kalba, ginklas, rožė, geometrinis piešinys. Jo draugo ranką puošė dar įdomesnis tatuiruočių „derinys“: be ginklo, gėlės, buvo futbolo kamuolys, kauliukas. Visi šie piešiniai buvo ištatuiruoti atskirai – tarsi nelabai susijusios detalės.
Nors įdėmiai apžiūrinėjau visą kelią, paklausti tatuiruočių prasmės ir pasirinkimo neišdrįsau. Vėliau paklaususi pažįstamos, kurios antroji pusė – iš Neapolio kilęs italas, sužinojau, kad dauguma dabartinių neapoliečių tatuiruojasi dėl mados. Tačiau tatuiruočių salonuose paslaugų kaina nemaža, tad piešinius kartais pigiau padaro draugai. O jie piešia, ką moka. Taip, matyt, ir atsiranda ant vienos rankos – ir kauliukas, ir futbolo kamuolys, ir eilėraštis apie meilę mamai...
Kalėdų gatvė – muziejus po atviru dangumi
Neapolis viena iš tų vietų, kur galima rasti Kalėdas visus metus. Kalbu apie San Gregorio Armeno gatvėje žiemą-vasarą žibančias Kalėdų prakartėles.
Ši gatvė, esanti istoriniame miesto centre, ne veltui vadinama Kalėdų gatve – būtent čia yra įsikūrusios vietinių dirbtuvės, kuriose ir gimsta neapoliečių ir kitų šiame regione gyvenančių žmonių mėgstamos prakartėlės. O jos kiek kitokios nei mums įprastos – didesnės, tiksliau – su daugiau „dalyvių“, ne tik šventąja šeimyna ir kūdikėliu Jėzumi ir gyvuliais, Trimis karaliais. Įsigyti čia galima ne tik pačias prakartėles, kuriomis vėliau puošiami privatūs namai ir viešbučiai – vieną tokią pamatėme vos atvykę į Neapolį – savo viešbučio vestibiulyje. Ji buvo panaši į šią:
Nusipirkti siūloma ir pavienių skulptūrėlių – nuo šv. Mergelės Marijos, Popiežiaus Pranciškaus, iki populiarių Italijos ir pasaulio žvaigždžių – futbolininkų, dainininkų, rašytojų, aktorių.
Įspūdis šioje vietoje dvejopas: viena vertus, tai tarsi nemokamas ir visus metus veikiantis muziejus po atviru dangumi. Kita vertus, liesti „eksponatų“ nelabai galima, jei neketini nors vieno jų pirkti: visus smalsuolius iš dirbtuvėlių-gamyklėlių gilumos atidžiai seka dažniausiai senyvo amžiaus meistro akys.
Rūškaną miną jų veide į šypseną pakeičia tik tie, kurie pasisveikina itališkai ir supranta šia kalba bent jau pardavėjo pasakomą sumą. Kitiems paaiškinti galima ir nesilabinus, o tiesiog parodžius pirštu į kasos aparate išmuštą čekį.
Ispaniškasis kvartalas
Iš amžinų Kalėdų gatvės jūs greičiausiai anksčiau ar vėliau atsidursite viename garsiausių Neapolio taškų – Ispaniškame kvartale. Kelionių vadovai ir anksčiau čia lankęsi draugai greičiausiai patars šios miesto dalies vengti vakare – gatvių raizgalynėje įsikūrę vietiniai greit „nuskenuoja“ turistus ir žioplesnius netrunka apsukti. Tačiau dieną čia net ramiau, nei galima tikėtis.
Vaikštinėdami po siaurutėles ir dažniausiai turinčias nemažą nuolydį gatveles garsiai svarstėme, kada ir kaip vietiniai išmoksta jomis laviruoti su motoroleriais? Juolab kad ant dažno jų paprastai važiuoja visa šeima. Arba bent jau mama su vaikais, kuriuos pasiima po pamokų.
Panoramos
Neapolis ne veltui vadinamas gražiausių panoramų miestu. Jame daugybė vietų, iš kurių galite apžvelgti skirtingas miesto dalis iš aukštai. Miesto statytojai pasirūpino, kad ant skardingų uolų įsikūręs miestas būtų pastatytas milžiniško amfiteatro principu – net 70 proc. pastatų langų žvelgia į Neapolio įlanką! Tad tereikia susirasti geriausią vietą ir pradėti pozuoti.
Subjektyvios rekomendacijos visiems, kurių keliai pasuks į Neapolį:
- Jei į šį miestą vyksite iš Romos, kaip kad dariau aš, geriausia tai darykite traukiniu. Bilietų kainos įvairios: regioninių reisų, kurie atstumą nuo Romos iki Neapolio įveikia kiek daugiau nei per 2 val., bilieto į vieną pusę kaina paprastai yra nuo 8–11 iki 20–24 eurų. Greitieji traukiniai nuvažiuoja beveik dukart greičiau, bet bilieto į vieną pusę kaina dažnai siekia 40 ir daugiau eurų. Tad, jei neskubate, rinkitės ilgesnę ir pigesnę kelionę. Juolab, kad važiuojant ir ausyse klausant audio knygos arba mėgstamos muzikos galėsite mėgautis nuostabiais vaizdais: kalnais, pajūrio miesteliais ir pačia jūra.
- Pica. Primygtinai rekomenduoju rinktis tą piceriją, į kurią renkasi vietiniai. Galbūt ten jausitės truputį nesavas (ir nesusikalbėsite), bet tikrai gausite gardžiausią patiekalą.
- Saugumas. Čia labiausiai tinka močiučių dažnai kartojamas posakis: „Saugokis ir Dievas padės“. Iš tiesų dieną Neapolyje jaustis saugiai nesunku – svarbiausiai neužsižiopsoti ir nepapulti po neapolietiškai važiuojamų motorolerių ratais. O norintys pasimėgauti naktiniu gyvenimu, turėtų tiesiog vengti tų vietų, kurios bet kuriame kelionių vadove pažymėtos raudonai. Tarp jų – ir stoties rajonas, kuriame mes buvome apsigyvenę. Sutemus teko ten truputį pavaikščioti – jausmas ne per geriausias, bet nieko blogo mums neatsitiko. Jei atvirai, baisiau man buvo dieną, kada ieškodami vietos pusryčiams apėjome kvartalą lydimi daugybės neaišku ką ir neaišku kodėl veikiančių imigrantų akių.
- Automobilis. Kadangi Neapolyje neužsibuvome ir neturėjome progos šįkart apsilankyti toli už jo ribų, automobilio nenuomojome. Apeiti miestą ir svarbiausius taškus tikrai užtenka savų kojų. Juolab kad ir kelionių organizatoriai Lietuvoje sako, jog Neapolis – ne tas miestas, kuriame jie rekomenduotų turistams nuomotis automobilius ar motorolerius. Pasiekti Pompėją ir pajūrio miestelius, esančius netoli, labai patogu traukiniu. Apie tai pasakojo nuolatinis „Pasaulis kišenėje“ autorius Vaidas Mikaitis.
- Kodėl verta važiuoti į Neapolį? Dėl to, kad viską pamatytumėte savo akimis. O tada jau spręstumėte – šis miestas jums tinka ar ne. Prieš vykstant dar galite paskaityti šį tekstą – Paulius Jurkevičius tikrai moka sudėlioti akcentus.
