Kuris laikas vis dar esu apsvaigusi Balio salos burtais, per miegus mėginu pagauti nutolstančią smaragdinę vandenyno bangą. Iš galvos neišeina ir Sidnėjus, kuris šešiems mėnesiams buvo namais. Kursiokas Fabrizio užuodžia mano melancholiją, nors ir vynioju ją į Amsterdamo rūkus ir, rodos, niekad nesibaigsiančią dulksną. Bėgdama nuo darganos, mokausi italų kalbos. Fabris ima įkalbinėti aplankyti jo gimtąjį kraštą – Neapolį. Jaučiuosi it tikrų tikriausia Eat Pray Love herojė – pasiryžtu tikram itališkajam bolognese.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Didžiulė gatvė krantinėje skirta tik pramogoms |
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Neapolietiški skalbiniai |
Neapolis pasitinka kaitra – kitokia nei Kalifornijoje, kitokia nei Turkijoje. Siauros grįstos gatvelės, rodos, sulaiko oro judėjimą, sustingdo laiką karščiu alsuojančiuose viduramžiuose. Būtent todėl tokia nepamainoma tampa Fabrizio namų marmurinio grindinio vėsa – ji primena taip išsiilgtus Sirijos grindinius, o išplanavimas lenkia net pačius įmantriausius Amsterdamo butus-labirintus. Nuo daugiau kaip šimto kvadratinių metrų terasos iš vienos pusės grėsmingai žvelgia rūkuose boluojantis, įtampa alsuojantis Vezuvijus, o iš kitos – magiška ir jauki Castel Sant Elmo (Šv. Elmo) pilis.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Plebiscito aikštė Neapolio centre |
Čia – istoriją menanti Neapolio dalis, vos 400 metrų nuo jūros ir keli žingsniai nuo įspūdingos Plebiscito aikštės. Garbus neapolietis dėstytojas Gino (Fabrizio tėvas) pasakoja, kad Neapolio variacijas skiria vos pora šimtų metrų – greta prabangių senamiesčio apartamentų gali išvysti mažyčius Kamoros (Neapolio mafijos) afiliatų būstus (už kurių skurdaus fasado kruopščiai slepiamas ištaigingas gyvenimas), ispanų kvartalas glaudžiasi nugara su egiptiečių, ir tokių priešpriešų – tik spėk fiksuoti.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Jaukūs Neapolio kiemai |
Kaip aš įsivaizdavau šį miestą? Kaip ir dauguma R.Saviano/M.Garrone „Gomoros” skaitytojų – gergždžiantį keistu, švokščiančiu dialektu, purviną, garsų, pavojingą. Kokį jį patyriau? Juokauju, kad esu užgrūdinta pavojų – nuolat keliaujant tenka gerokai koreguoti komforto zonos matą, betgi Fabrizio vis dėlto prižiūri ne itin gausius mano grynųjų išteklius (šiukštu, nesinešti viso turto į pasivaikščiojimus, rankinę persimesti taip, kad ji kabėtų ne iš gatvės pusės, anglų kalba viešose vietose kalbėti įmanomai tyliai, o viešajame transporte būti itin budriai).
Visgi sykį teko akis į akį susidurti su tamsiąja Neapolio puse – į autobusą įsisuko vagys, tačiau mums pasisekė – akyla draugo akis padėjo išvengti nemalonumų. Nepaisant vagišių, Neapolis man prisistatė kaip neįtikėtinai ramus ir tylus miestas – turistų vos vienas kitas, o ir tie baikščiai tipena šaligatvio krašteliu lyg bijotų pabudinti kokią mitinę Neapolio dvasią. Niekas nedrįsta persekioti šviesiaplaukės vakarietės, kaip kokiame Egipte, Tunise ar Balyje – jei lydintysis asmuo italas, neapoliečiui šventas reikalas – net paauglys žino, kuo tai būtinai baigsis. Stebiuosi nesusidūrusi nei su legendiniu italų triukšmingumu, nei su išskirtiniu netvarkingumu (aišku, nelygu su kuo lyginsi – Singapūru ar Indija).
Šiuos ir daugybę kitų mano potyrių aptariame prie pietų stalo – tenka patikėti, kad šiukšlių skandalo banga Neapolyje jau atslūgusi. Pasirodo, šio miesto gyventojai už šiukšles moka vienus didžiausių mokesčių šalyje, tačiau nuolat atsiduria šiukšlių liūne – taip yra todėl, kad šiukšlės – politinio farso įrankis ir po visų rietenų galiausiai jos išvežamos perdirbti į Nyderlandų Karalystę. Dar daugiau, ,,teisuoliškoji” Italijos šiaurė (pietūs ir šiaurė – du beveik dėl visko konfliktuojantys šalies regionai) nuolat peikia Neapolį ir aplinkinius regionus dėl šios netvarkos, o galiausiai moka kamoristoms (mafijozams), kad šie priimtų jų nuodingąsias atliekas (oi, kiek šia tema ginčytasi su draugu iš Veneto!). Taigi uždaras ratas, tačiau tiesioginių šio ,,verslo“ padarinių nepatyriau ir tuo labai džiaugiuosi.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Neapolio požemia |
Užtat Neapolis man kvepia parmigiana di melanzane – tikruoju Neapolio virtuvės šedevru, sužavėjusiu nelyg tobuliausias alla Scala performancas. Fantastiškas pomidorų padažas, apglėbęs minkštai traškius mocarelos sesės, caciocavallo (kitaip – provola) sūrio gabalėlius, įsuptus į kone perregimus baklažano griežinėlius. Tikra skonio pojūčių ekstazė, tai, kas būdinga tik Italijai – Stendhalio sindromas garantuotas, jei parmigiana šakute kabini žvelgdamas nuo aukštos terasos į žiburiuojantį, senove ir grafičiais kvepiantį Neapolį. Dar užuodi tuno kepsnius, spaghetti alla vongoli, tirštą robustos espresso macchiato garą, apdžiūvusią sekmadienio duoną (italų pokštas – duona sekmadieniais visuomet traški), tešloje įsisupusias cukinijas ir moliūgus, picą su d.o.c. mozzarella ir sūrius, sūrelius, sūriukus...
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Garsioji Neapolio pic |
Tikrų tikriausia itališka krizė ištiko prie desertais nukrauto popiečio stalo – į mano mažytį, namuose gamintų jogurtinių ledų indelį per klaidą buvo įpiltas šlakelis kito, o ne saldaus desertinio vyno – kilo toks sujudimas, kuris vertė manyti, kad ledai tik ką buvo mirtinai užnuodyti. Nedelsiant buvo suskubta ,,sugadintus” ledus pakeisti, ir tik po gerų penkių minučių visi vėl galėjo ramiai atsikvėpti ir mėgautis fantastiško skonio namuose gamintais ledais. Dolce vita, ne kitaip.
Čia ragauju vietinio išskirtinio vyno – „Lacryma Christi” – Kristaus ašarų, kuriuo labai didžiuojasi Kampanijos regiono žmonės (šiuo vynu žavėjosi ir Italijos šiaurėje, Kome, sutikti italai). Apie vynus, maistą ir futbolą italai žino viską (ir „neduok die“ pabandysite atkreipti jų dėmesį į šio „universalaus žinojimo” spragas!).
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Futbolas - antroji Italų religija |
Žino ir apie stebuklus – Gino pasakoja, kad paauglystėje dirbęs bažnyčioje klapčiuku ir sava akimi regėjęs Šv. Januarijaus kraujo virsmą iš kieto būvio į skystą – ampulė su jo krauju laikoma Neapolio katedroje ir šis stebuklas nuo 1389-ųjų vyksta tris kartus per metus. Šis reiškinys tebėra didžiulė misterija mokslininkams, nes ampulės neįmanoma atidaryti jos nesudaužius. Gino pasakojant man šią istoriją, Fabrizio mama Anna nepasitenkinimą išreiškia išeidama į virtuvę, o F. po vakarienės pasakoja, kad jo šeimoje atsispindi ir Italijos visuomenės dichotomija – giliai tikintis Romos katalikas tėtis ir agnostikė mama.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Autorė Castel Sant'Elmo sode |
Kitąsyk pietaujant Fabrizio močiutė – aštuoniasdešimtmetį perkopusi dama, elegantiškai lakuotais nagais ir Gucci akinukais, pareiškia, kad Olimpinių žaidynių ceremonija jai kėlusi tokį nuobodulį, jog kelis kartus teko griebtis kompiuterinių žaidimų, o tiksliau – virtualaus futbolo, tam, kad neužmigtų. Jai patinka mano plaukų spalva, klausia, ar visos lietuvaitės – šviesiaplaukės.
Fabrizio mama, rodos, gyvena virtuvėje ir tikina, kad tai jai be galo patinka. Aš bijausi ir įžengti į jos valdas, kur vienu metu kaista šeši įvairaus dydžio puodai ir keptuvės – o iš tiesų vakarienė ruošiama vos keturiems žmonėms. Nors mano skonio receptoriai niekaip specialiai nėra lavinti, drįstu teigti, kad Anna nugesintų ne vieną Lietuvos restorano virtuvės šefą – siūlau jai mesti darbus komunikacijos srityje ir emigruoti į Lietuvą, o ji tik šypsosi, tačiau niekada nesugalvotų kuklintis – juk puikiai žino, kad puodai, keptuvės, galybė sūrių rūšių, daržovės ir jūros gėrybės jai paklūsta be išlygų ir kelis kartus per dieną po kelias valandas stebina ir džiugina ne tik vyrą, du sūnus, močiutes ir tetules, bet ir šeimos svečius.
Nepavydžiu būsimoms de Rosa šeimos marčioms! Be jokios abejonės turėdamas tokią užuovėją retas italas ir skuba tos marčios ieškoti – iki keturiasdešimties popintas mylinčios ir valdingos mamytės, ir vedęs, iki jai gyvai esant, lėks patarimo ir nuo vaikystės dievinamos virtuvės.
 |
| Medeinos Čijauskaitės nuotr./Vezuvijus Pompėjos griuvėsių fone |
Kita patvirtinta hipotezė – italus ir lietuvius sieja gal dar kunigaikštienės Bonos Sforzos (jausmas Castel Sforzesco Milane – visai kaip namie!) užkoduotas nenusakomas ryšys, kuris iki šių dienų mezgasi be jokių įmantrių pastangų, natūraliai ir be galo linksmai. Nesvarbu, kad niekas neskaičiavo, kiek lietuvaičių nutekėjo už komplimentais akis užberiančių italų. Džiaugiuosi, kad, prieš važiuojant į Italiją, draugai italai jau buvo mane ,,užgrūdinę” ir galėjau neblaškoma kiekvieno ,,Ciao, bella!” gerti kultūros ir istorijos gelmes. Daugiau – kitoje dalyje.
