Sicilija yra gausiai lankoma turistų. Neapolis taip pat turi tiesioginį skrydį į Lietuvą. O Kalabrija kaip ir pamiršta, kaip ir dar neatrasta.
Tikriausiai tuo ir žavi, kad, palyginti su kaimyniniais regionais, į Kalabriją turizmas dar tik sparčiai skinasi kelią, todėl yra galimybė suspėti aplankyti dar nesugriautą, tikrą, realų, išlaikiusį savo savitumą kraštą.
Tai nėra dievų užmiršta žemė, bet nerasite ištisai palei jūrą, kiek akys užmato, einančios virtinės prabangių viešbučių. Ši vieta atgaiva keliautojams, pavargusiems nuo miesto triukšmo ir pasiilgusiems tikros, nenuniokotos gamtos.
Pasiekti Kalabriją šiuo metu tiesioginiais skrydžiais iš Lietuvos dar nėra galimybės. Tačiau ne mažiau įspūdžių paliks keliavimas į Kalabriją iš Romos. Daugelyje šalių važiuojant greitkeliu apima nuobodulys, o lekiant per Pietų Italiją – tik spėk mėgautis atsiveriančiais vaizdais. Iš visų pusių supa Apeninų kalnai, jaukūs maži miesteliai.
Bet ko vertas ir pats greitkelis! Tai keliavimas padangėse. Kadangi Kalabrija yra labai kalnuota, tai autostrada nutiesta tilto principu, vingiuojanti tarp kalnų.
Kai kur greitkelio aukštis siekia kelis šimtus metrų ir kelią užkloja debesys. Tiesa, autostrados statybos tikriausiai turėtų būti įrašytos į Guinnesso rekordų knygą, kaip viena ilgiausiai ir brangiausiai statytų magistralių. O pradėta ji statyti juokingai seniai – 1961 metais. Galima būtų daug diskutuoti dėl tokių amžinų statybų, kas dėl to kaltas: ar karštas klimatas ir pietiečių niekur neskubėjimas, ar mafijos įtaka. Tačiau autostrados ir landšafto sudėtingumas kažkiek įtikina, kad tai turėjo būti sudėtinga.
Todėl kelionė nuo Romos oro uosto iki Kalabrijos miestelio Vatikano kyšulys (it. Capo Vaticano), kuriame apsistosime, nepastebimai pralekia, nors tenka nuvažiuoti apie 650 km. Į viešbutį „A Turri“ atvykstame jau vėlokai, bet gyvenimas jame dar tik prasideda. Viešbutis nėra prabangus, bet ne todėl čia renkasi turistai.
„A Turri“ garsus savo maistu, Kalabrijos virtuve, šeimininkų svetingumu. Todėl čia kiekvieną vakarą pilna svečių iš aplinkinių viešbučių, kurie sugrįžta dar ir dar. Sėdint viešbučio restorane kiekvieną vakarą jauti, kad čia vyrauja maisto kultas, stalai nukraunami vis naujais patiekalais, kurių visų neišragausi.
Kadangi kelionės tikslas susipažinti ne tik su kraštu, bet ir su Kalabrijos virtuve, tai visos kelionės metu stengiamės išragauti pagal galimybes viešbučio restorane. Tuo labiau kad kiekvienas Italijos regionas turi savo maisto tradicijas ir patiekalus. Ir tai nebūtinai atitinka mūsų įsivaizdavimus, kai kalbama apie Italijos virtuvę bendrai.
Jau patį pirmąjį vakarą tenka susipažinti su Kalabrijos įžymybe – Nduja paštetu. Tai žalios kiaulienos mėsos, lašinių ir aitrios paprikos – peperoncino – mišinys. Konkrečiau? Į kiaulės skrandį dedamos apie 3 dalys kiaulienos, apie 3 dalys kiaulės lašinių, pažandės, papilvės riebalų ir apie 3 dalys aitrios paprikos. Viskas brandinama kelis mėnesius, karštai parūkoma. Bet iš esmės mėsa valgoma žalia.
Pradžioje kiek kėlė abejonių jos ragavimas, bet vėliau galiu sakyti, kad aš įsimylėjau Ndują. Valgoma ji visokiais įmanomais variantais – tepama ant duonos, dedama į salotas, į sriubas. O makaronai su Ndujos paštetu – pasakiški.
Kitą dieną prasidėjo pažintis su Kalabrija. Nuvykome į Tropėją, ji nutolusi apie 30 km nuo Vatikano kyšulio. Savo populiarumu ir turistiniu gyvenimu tikriausiai mažai kuo skiriasi nuo San Tropezo, Ibisos. Čia pilna atsipalaidavusių turistų ir naktimis verda gyvenimas. Tropėja garsi savo architektūriniu savitumu, kadangi XVII a. miestas buvo pastatytas ant stačių tufo akmens uolų.
Stovint apačioje pakrantėje ir žiūrint į viršų net sunku pamatyti liniją, kur baigiasi aukštos uolos, o kur prasideda namai – jie susilieja į vieną visumą.
Jie yra taip įsilieję į gamtovaizdį, kad net nesupranti, kur baigiasi uola, o kur prasideda statinys. Miestas atrodo labai įspūdingai. Mieste pilna panoraminių apžvalginių aikštelių. Nuo jų galima pasigrožėti ir nuostabia bažnyčia Santa Maria dell‘Isola. Ji stūkso ant kalno, įsiterpusio į jūrą. Tas kalnas kažkada buvo nedidelė salelė prie kranto. Tačiau po keleto žemės drebėjimų ši salelė prisijungė prie žemyno. Dabar nuostabiai puošia kraštovaizdį.
Apžvalginės aikštelės ypač populiarios leidžiantis saulei. Įspūdingiausia tai, kad horizonte matosi Strombolio sala – ugnikalnis, leisdamasi saulė ties sala baigia savo dienos kelią.
Be pačios Tropėjos lankymo, čia turime dar svarbų tikslą – paragauti įžymiųjų Kalabrijos ledų. Ledai yra rankų darbo ir vadinasi tartufo di Pizzo. Pirma, nuo mums įprastų ledų jie skiriasi savo forma. Itališkai „tartufo“ reiškia triufelis, trumas. Ne, jie nėra su trumais, bet jie panašūs į trumus savo rutuliška forma. Kita jų savybė – kad ledų viduryje yra įdaras, dažniausiai skystos formos, kuris bevalgant ledus ir pasiekus vidurį, išteka. Ledų būna įvairių skonių, kaip ir įvairių tekančių įdarų, priderintų prie ledų skonio. Viena tokių ledų porcija kainuoja 5 Eur, bet norint ją įveikti reikia pasistengti.
Po duoklės skrandžiui belieka atiduoti duoklę akims. Palydėti saulėlydį Tropėjoje viena iš pačių nuostabiausių akimirkų. Vienoje iš panoraminių aikštelių, aukštai ant uolos, stebime kerintį vaizdą į Strombolio ugnikalnį ir paveikslo vertą spalvingą saulėlydį.
Daugiau apie keliones skaitykite www.wayway.lt
