Centrinėje Meksikoje pavasarį panirsite į drugelių jūrą
Vasario bei kovo mėnesiais Centrinėje Meksikoje galima pamatyti neįtikėtiną reginį – milijonus laisvai skraidančių ryškiaspalvių monarchų drugelių. Jų patelės yra tikros keliautojos. Sąvaržėlės dydžio, pusę gramo sveriantis padarėlis per savo gyvenimą nuskrenda apie 5000 kilometrų – nuo Kanados iki Meksikos ir pusę kelio atgal. Prie Didžiųjų ežerų vasarojantys drugeliai rudenį, vėstant orams, traukia į pietus. Per dieną jie nuskrenda apie 100 km. Tokio efektyvumo paslaptis – išnaudoti palankias oro sroves taip, kad būtų galima sklęsti pavėjui. Monarchai orientuojasi erdvėje pagal saulę. Savo antenose jie turi natūralų „laikrodį“, pasufleruojantį, kelinta dabar valanda, ir pagal saulės kryptį nustato reikiamą skrydžio kampą. Tuo tarpu debesuotomis dienomis įsijungia „atsarginė“ orientacijos sistema, kuomet skrydžio kryptis nustatoma pagal žemės magnetinį lauką – tokiu pačiu „GPS“ naudojasi paukščiai bei jūros vėžliai.
Skrendant pro Meksikos Šiaurę, dėl aukštų kalnų ir karšto dykumos klimato oro srovės žemėja. Drugeliams tenka skristi itin žemai. Čia daugybė jų žūsta dėl pravažiuojančių automobilių. Šiaurinėse Meksikos valstijose migracijos sezono metu kelio ženklais nustatomi griežtesni greičio limitai tam, kad būtų galima apsaugoti drugelius.
Kasmet vis nauja drugelių kartą atskrenda žiemoti į tuose pačius kelis hektarus tropinių eglių miško ties Mechiko ir Mičoakano valstijų riba. Nėra tiksliai žinoma, kodėl drugeliai kaskart grįžta į tą pačią vietą. Vieni mokslininkai teigia, kad ši informacija užkoduota jų genuose, kiti – kad juos traukia nugaišusių protėvių kūnų skleidžiami feromonai. Dėl to iš rezervatų griežtai draudžiama išsivežti tiek gyvus, tiek negyvus drugelius. Į Meksiką drugeliai atskrenda spalio pabaigoje, kuomet vietiniai gyventojai ruošiasi vienai svarbiausių metų švenčių – mirusiųjų dienai. Ryškiai oranžinė jų spalva dera prie serenčių žiedų, kuriais vietiniai puošia savo artimųjų kapus, namų altorėlius bei nubarsto kelią iš kapinių į namus. Mums tai atrodo kaip sutapimas, tačiau indėnai tiki, kad tai jų protėvių vėlės sugrįžta į žemę drugelių pavidalu.
Susiglaudę tankiomis kolonijomis ant plačių eglių šakų drugeliai žiemoja. Vasario mėnesį, šylant orams, jie bunda ir pradeda skraidyti. Būtent tada yra geriausias laikas aplankyti rezervatus. Saulėtą ir šiltą dieną pateksite į tikrą drugelių jūrą. Kopiant aukštyn į kalną link jų kolonijų, drugelių vis daugėja. Reginys ir pojūčiai sunkiai telpa į žodžius ir nuotraukas. Tyloje galima išgirsti jų sparnelių plazdėjimą, o praskrendantis drugelis sparnu švelniai vis pakutena skruostą. Kovo mėnesį, prasidėjus karščiams, drugeliai vėl migruoja į šiaurę. Nuskridusios maždaug iki Teksaso valstijos, patelės padeda kiaušinėlius ir baigia savo gyvenimo ciklą, o norintiems pamatyti drugelius tenka laukti kito pavasario.
Vėlinės linksmai arba gyvųjų šokis su mirtimi
Kitas nuostabus sezonas aplankyti Meksiką yra spalio pabaigoje, artėjant Vėlinėms – vienai svarbiausių metų švenčių. Jos minimos, kaip ir pas mus, spalio 31 – lapkričio 2 dienomis, kaip nustatyta Romos katalikų liturginiame kalendoriuje. Tačiau Meksikoje nesitikėkite nei lietuviškosios vėlyvo rudens kapinių rimties, nei anglosaksiškojo Helovyno šmėklų. Čia pakliūsite į triukšmingą ir spalvingą Dia de los Muertos (iš. Isp. k. mirusiųjų dienos) fiestą, kur priešispaninio laikotarpio indėnų tikėjimai susipina su katalikiškomis tradicijomis. Likus kelioms savaitėms iki šventės, parduotuvių ir restoranų vitrinos, biurai, mokyklos, valstybės institucijos ir net bažnyčių altoriai pasipuošia skeletais, atrodančiais taip, lyg gyventų savo pilnavertį gyvenimą, – šokančiais, besilinksminančiais vakarėlyje, demonstruojančiais madas, apsiperkančiais, važiuojančiais dviračiu ir pan. Skeletų „mados“ kinta, atsižvelgiant į metų aktualijas. Pavyzdžiui, praėjusiais metais vienos iš sostinės bažnyčių altoriuje įrengta teminė dekoracija – padengtas paskutinės vakarienės stalas, nukrautas valgiais, alaus ir vyno buteliais. Prie stalo sėdėjo neseniai Anapilin išėjusią Anglijos karalienę vaizduojantis skeletas.
Dar geriau nei dekoracijos meksikiečių linksmą būdą bei pomėgį švęsti kiekvieną progą atskleidžia jau keletą dienų prieš Vėlines kiekviename miestelyje prasidedantys visuotiniai persirengėlių paradai. Susidaro įspūdis, kad juose dalyvauja visi – verslo organizacijų, įstaigų kolektyvai, ugniagesių ar gydytojų draugijos, moksleiviai bei studentai.
Kone kiekvienuose namuose šventės išvakarėse statomi altorėliai, puošiami serenčių žiedais, žvakėmis, statomos šeimos mirusiųjų nuotraukos, o šalia jų – šviežiai paruošti patiekalai, kuriuos mėgo mirusysis. Jei šis mėgo išgerti ar parūkyti, prie jo nuotraukos būtinai atsidurs ir tauraus gėrimo stiklas ar pakelis cigarečių. Įprasta tomis dienomis visuotinai lankyti ir kapines. Prie mirusiųjų kapų kviečiami muzikantai, dalijamasi valgiais ir gėrimais. Taigi, apsilankymas kapinėse neretai pavirsta ir visą naktį trunkančiu pasilinksminimu. Packuaro ežero regione nuo senų laikų gyvuoja tradicija valtimis plaukti į Chanicio saloje įsikūrusias kapines naktiniam budėjimui. Nuo kranto galima stebėti nepaprastą reginį. Sutemus, po ežerą pasklinda daugybė valtelių, apšviestų senoviniais deglais.
Meksikoje persirengėlių kostiumai, skirtingai nei anglosaksiškos tradicijos šalyse, nėra skirti išgąsdinti ar atbaidyti piktąsias dvasias. Priešingai, linksmi skeletai simbolizuoja, kad gyvenimas ir mirtis visuomet keliauja išvien. Vakarų Europoje įprasta neigti mirtį, vengti kalbų apie ją, o meksikiečiai savo šventinėmis tradicijomis parodo, jog mirtis yra neatskiriama gyvenimo palydovė. Jeigu šiaip ar taip kiekvienam teks vieną dieną mirti, tai kodėl gi jau dabar nepakvietus mirties siautulingam šokiui?
Ši draugystės su mirtimi idėja ateina iš senųjų laikų, kuomet ispanų užkariautojai dar nebuvo įkėlę kojos į Amerikos žemyną. Pagal majų, actekų ir kitų Mezoamerikos kultūrų pasaulio supratimą, perdėtai ilgai ir stipriai gedėti, su liūdesiu prisiminti mirusįjį laikoma nepagarbos ženklu. Juolab – per Vėlines. Indėnai tiki, jog Vėlinių dienomis vėlės iš mirusiųjų karalystės trumpam sugrįžta pas gyvuosius aplankyti artimųjų. Jos laikomos svečiais. Juk svečią sutikti nukabinus nosį, ašarotomis akimis yra nemandagu. Todėl šiuo laikotarpiu visoje šalyje, ruošiantis pasitikti grįžtančias vėles, juntama pakili nuotaika. Keliautojams tai proga paganyti akis į spalvingas dekoracijas, persirengėlių karnavalus ir kitas mums neįprastas tradicijas.
Čiapaso valstija: kanjonai, majai ir bažnyčioje aukojamos vištos
Viena iš įdomiausių vietų Meksikoje atvykėliui visais metų laikais – Čiapaso valstija. Tai – pati piečiausia šalies valstija, labiausiai nutolusi nuo sostinės ir besiribojanti su Gvatemala. Čia akį džiugina gamtos peizažų įvairovė – aukšti kalnai, besileidžiantys į vešlias džiungles, sraunus kalnų upės kanjonas, knibždantis krokodilų, beždžionių, kitų egzotiškų gyvūnų bei paukščių, žydro vandens kriokliai.
Šio regiono kalnuose, 2200 m aukštyje, pasislėpęs vienas dailiausių ir jaukiausių šalies kolinijinių miestelių – San Kristobalis. Šio miestelio istorinis centras išlaikė XVI a. dvasią: taisyklingos, 90 laipsnių kampu susikertančio gatvės, grėstos akmenimis, nedideli 1 – 2 aukštų nameliai su dailiais vidiniais kiemeliais, raudoni čerpiniai stogai ir gausybė bažnyčių. Jaukiose gatvelėse išsibarsčiusios kavinės ir restoranai, sklinda gyva muzika, o gatvės prekeiviai bando įsiūlyti savo rankų darbo žaislus, papuošalus ar šiltus šalius, kuriais norisi apsigaubti vėsiais vakarais. Prekiautojai, siekdami užsidirbti, kasdien atvyksta į miestelį iš gretimų kaimelių, kuriuose gyvenimas gerokai skiriasi nuo mums įprasto.
Vos 20 min kelio automobiliu nuo San Kristobalio įsikūrusios kelios indėnų bendruomenės, turinčios savitas archaiškas tradicijas. Įdomu tai, kad kaimyniniai kaimeliai gyvena pagal skirtingas taisykles. Tai matyti ir iš pirmo žvilgsnio, pažvelgus į žmonių aprangą. Pavyzdžiui, Zinakantano kaimelyje moterys ir vyrai dėvi gėlių motyvais rankomis siuvinėtus drabužius. Moterys apsisiautusios trumpa, tik pečius dengiančia skraiste. Siuvinėtais raštais išreiškiama pagarba pagrindiniam kaimelio gyventojų pragyvenimo šaltiniui – jie šiltnamiuose dideliais kiekiais augina gėles ir juos parduoda. Trumpa skraistė simbolizuoja jų galios gyvūno, globėjo šikšnosparnio sparnus. Kaimelio pavadinimas „Zinacantan“ vietine majų cocil kalba reiškia „šikšnosparnių vieta“.
Gretimame San Chuan Čiamulos kaimelyje žmonės apsirengę visai kitaip, o ir jų veiduose nuotaika – gerokai rimtesnė nei kaimynų. Moterys čia bet kokiu oru vaikšto apsijuosusios ilgais juodo avies kailio sijonais. Avis vietinių laikoma šventu gyvūnu, nenaudojama maistui. Šiame kaimelyje atvykėlius šokiruoja keistos gyduolių praktikos. Miestelio bažnyčioje kasdien renkasi sergantieji, lydimi šeimos narių. Šamanai jiems atlieka sveikatinimo ritualus, trunkančius po kelias valandas. Jų metu meldžiamasi katalikų šventiesiems, po sergančiojo kūną vedžiojami nevirti kiaušiniai ir čia pat, ant katalikų bažnyčios grindinio, aukojamos vištos. Katalikų kunigai, negalėdami pakeisti vietinių tradicijų ir negebėdami toleruoti tokių praktikų, paliko bendruomenę. Dabar jie čia užsuka laikyti šv.mišių tik kaip svečiai, kas kelias savaites. Tokios praktikos vadinamos religiniu sinkretizmu – įvairių tikėjimų, religijų samplaika. Sinkretizmo apraiškų galima aptikti ir lietuviškose tradicijose. Pavyzdžiui, kiaušinių marginimas per šv. Velykas, Kūčių nakties burtai. Visgi majų praktikos stebina labiau. Tiesa, bažnyčioje lankytojams griežtai draudžiama fotografuoti ir filmuoti, todėl reginį verta nuvykti pamatyti savomis akimis.
Jukatano pusiasalis ir Karibų jūra
Jukatano pusiasalis neabejotinai yra lankomiausia turistų vieta Meksikoje. Pernai vien Kintana Roo (isp.k. Quintana Roo) valstiją aplankė beveik 20 mln. turistų. Didžioji dauguma jų apsistoja Majų rivjeroje – apie 130 km ilgio Karibų pakrantės ruože, užstatytame „viskas įskaičiuota“ tipo viešbučiais, bei pakrantės miestuose – Kankūne, Plajoje del Karmen bei Tulume. Čia juos traukia visus metus besitęsianti vasara, balto smėlio paplūdimiai ir Karibų jūros žydrynė.
Keletą dienų paplūdimio malonumams kelionės pabaigoje tikrai verta pasilikti, kad pajustumėte tikras atostogas. Visgi Karibų pakrantėje bei Jukatano pusiasalio gilumoje apstu veiklos ir reginių, ieškantiems aktyvaus poilsio. Besidominčių istorija ir archeologija laukia gausybė senovinių majų miestų griuvėsių. Pagrindiniai ir dažniausiai rodomi „National Geographic“ ekranuose – Čičen Ica ir Tulumas, tačiau netoliese rasite ir mažiau žinomų, bet įspūdingų archeologinių zonų. Pavyzdžiui, Koba – apie 70 kv.km teritoriją užimantis senovės majų miestas didžiuojasi išlikusia aukščiausia pusiasalyje (42 m aukščio) piramidės formos šventykla, į kurios viršunę vis dar leidžiama užpilti ir pasigėrėti džiunglių vaizdais. Ek Balamo archeologinėje zonoje archeologai atrado jaukų ir nedidelį buvusio miesto centrą, kurio rūmų fasadą puošią valdovo kapavietė, kurios įėjimas dekoruotas kaip jaguaro nasrai – tam, kad atbaidytų vagis ir vandalus.
Vandens ir aktyvaus sporto mėgėjai čia taip pat ras pramogų. Giluminio bei paviršinio nardymo mylėtojus džiugina antras pagal ilgį pasaulyje koralinis rifas, ištįsęs nuo Meksikos per visą Centrinę Ameriką iki pat Kosta Rikos. Visas Jukatano pusiasalis nusėtas tūkstančiais požeminių urvų, užpildytų vandeniu. Maudynės krištoliniuose jų vandenyse tampa tikra atgaiva, vaduojantis nuo vidurdienio kaitros. Majams šie urvai turi gilesnę reikšmę. Nuo seno paplitęs tikėjimas, kad jie yra vartai, jungiantys žemę su požeminiu pasauliu, į kurį iškeliauja mirusieji. Kai kuriuose kaimuose buvo įprastai laidoti mirusiuosius urvų dugne, o pusiasalio bendruomenių šamanai būtent ten atlieka mirusiųjų dienos ritualus.
* * *
Meksikoje kiekviename regione rasite skirtingų gamtos bei kultūros įdomybių, kurie dar ir keičiasi, priklausomai nuo metų laikų. Karibų pakrantė yra puiki vieta pabėgti nuo žiemos speigų. Tačiau, norint pažinti bent dalelę tikrosios Meksikos, tiesiog būtina aplankyti ir nuo Karibų nutolusius jos regionus, pavyzdžiui, centrinę dalį aplink sostinę Mechiką arba pietinę Čiapaso valstiją.
