Romintos girią prūsai laikė šventa, joje buvo atliekamos įvairios apeigos, degė amžinoji ugnis. Kraštą užvaldžius ordinui, čia medžiodavo ordino magistrai ir jų svečiai. Tad apie šią girią rašė kryžiuočių kronininkas P.Duisburgietis. Valdovų medžioklės plotai čia buvo ir vėliau, pradedant XVI a. Net buvo metas, kai giria buvo paskelbta valdovo nuosavybe, aptverta lentų tvora.
Kadangi čia buvo garbinami dievai, medžiodavo valdovai, giria savyje slėpė daug paslapčių, kurias eiliniam žmogui buvo sunku pažinti. Istorija lėmė, kad ir šiandien su Romintos girios įdomybėmis ir paslaptimis dėl geografinės padėties nelengva susipažinti.
Iš Rusijos pusės čia patekti misija tikriausiai yra neįmanoma, o iš Lenkijos pusės nelankome dėl nežinojimo, kas čia slepiasi. O slepiasi čia iš tiesų daug. Tad šį kartą noriu praskleisti šį paslapties šydą ir supažindinti su dviem įdomybėmis. Tai geležinkelio tiltai ir akmenys.
XX a. pradžioje ši teritorija buvo Prūsijos periferija, todėl Vokietija, siekdama atgaivinti šį Prūsijos pasienį, pritraukti naujų gyventojų, nusprendė čia nutiesti geležinkelį. Planai buvo ambicingi: per šią vietovę norėta nutiesti geležinkelį, kuris sujungtų dabartinį Lenkijos miestą Choinicę su Vilniumi.
Geležinkelio tiesimas Romintos girioje ir jos apylinkėse buvo nemažas iššūkis.
Deja, to įgyvendinti nepavyko, ir per Romintos girią nutiesta tik atkarpa Geldapė–Žydkiemis–Tolminkiemis–Gumbinė. Statyba pradėta 1907 m. atkarpoje Gumbinė–Žydkiemis.
Geležinkelio tiesimas Romintos girioje ir jos apylinkėse buvo nemažas iššūkis, nes čia sudėtingo reljefo vietovė, išvagota gilių Blendziankos (Romintos), Bludzios ir Jarkos upių slėnių, virš kurių turėjo būti pastatyti aukšti tiltai. Juos projektavo italų architektai ir inžinieriai. Tiltai buvo panašūs į senovinius romėnų akvedukus, todėl šiuos tiltus imta vadinti Šiaurės akvedukais.
Šiais bėgiais traukiniai važinėjo iki 1943 m. Geležinkelį išardė raudonoji armija pokario metais, bėgius išvežė Rusijon. Vietiniams gyventojams sakė, kad veža restauruoti… Dabar buvusį geležinkelį mena išlikusios pylimo atkarpos ir tiltai, o Žydkiemyje, kuris vadinamas Romintos girios vartais, išlikęs buvusios geležinkelio stoties pastatas. Šioje stotyje kas antrą naktį stovėdavo du traukiniai, kurie važiuodavo priešingomis kryptimis: į Geldapę ir Tolminkiemį.
Šiuos tiltus imta vadinti Šiaurės akvedukais.
Būtent šio geležinkelio tiltai šiandien ir vilioja turistus. Iš išlikusiųjų geriausiai žinomi Stančikų, kurie yra aukščiausi (36 m), įspūdingiausi ir geriausiai pasiekiami turistams – iki jų galima atvažiuoti ir autobusu.
Tačiau Romintos girioje ir šalia jos yra išlikę ir daugiau tiltų: Žydkiemio, Batkūnų, Keipočių. Pastarieji yra 2, o aš esu lankęs tik 1. Tad gražią rudenišką lapkričio pradžios dieną su savo nuolatiniu kelionių bičiuliu Vladu ir leidžiamės jų ieškoti. Vieno rankose automobilio vairas, kito – šturmano pareigos ir žemėlapiai. Mat nežinodami, ką girioje Rusijos pasienyje rodys navigacija, ar nepakliūsime į nedraugiškos šalies ryšio zoną, nusprendėme remtis popieriniu žemėlapiu ir „gyvai“ sekti keliukus…
Keipočių tiltą rodo informacinis ženklas prie kelio Žydkiemis– Geldapė. Pavažiavę žvyrkeliu apie 1 km, Keipočių kaimo teritorijoje randame 3 arkų 15 m aukščio tiltą. Jis yra virš keliuko, kuriuo važiuojame, tad surasti nesunku. Vis tik pastarąjį tiltą esame jau lankę, o mūsų tikslas – netoliese esantis dar vienas Keipočių tiltas. Tad užkopę į viršų, pylimu leidžiamės vakarų kryptimi į paieškas.
Toli eiti nereikia – maždaug už 300 metrų prieiname 15 m aukščio tiltą per Bludzios upelį. Jis yra ūkininko žemėje, aplink ganosi „piemeniu“ aptverti galvijai. Kadangi tiltas turizmui nepritaikytas, nėra jokių apsauginių tvorelių, nėra ir jokios informacijos. Tad naudojamės iš anksto atliktais namų darbais – informacija iš interneto, kuri sako, kad šioje vietoje esantis 5 arkų tiltas labai panašus į Stančikų, tik gerokai žemesnis. Pastatytas iš betono ir plytų, tačiau nebaigtas.
Tad kaip vyko eismas, jei tiltas nebaigtas? Visas įdomumas tame, kad čia per upę yra ne 1, o 2 vienas šalia kito esantys tiltai. Šiaurinis tiltas buvo baigtas prieš I-ąjį pasaulinį karą ir juo vyko eismas, o štai pietinis, kuris buvo statomas karo metais, taip ir liko nebaigtas.
Nejučiomis kyla klausimas, kokiu tikslu vienoje vietoje buvo statomi 2 tiltai. Prisimenu Stančikų versiją, kad antrasis tiltas buvo statomas kaip atsarginis. Jeigu vienas tiltas kokiu nors būdu būtų pažeistas, eismas galėtų vykti kitu. Nusprendžiame, kad ir čia buvo tas pats variantas.
Tačiau būtent nebaigtas tiltas šiandien atrodo dar įspūdingiau negu baigtasis. Perėję tiltu viršuje, leidžiamės žemyn. Čia upelį įveikiame per natūraliai atsiradusį tiltą – išvirtusį medį. Iš apačios vaizdas ne mažiau įspūdingas. Tada vėl kopiame pylimo šlaitu į viršų ir sukame atgal automobilio link. Nors mes iki šio tilto ėjome pėsčiomis buvusio geležinkelio pylimu, tačiau būdami prie tilto pastebėjome, kad iki čia galima atvažiuoti ir gana neblogu keliuku pro netoliese esančią ūkininko sodybą.
Keipočiuose prisimenu, kad tokių tiltų yra išlikę ir Karaliaučiaus srityje, nes vieną iš jų Tokarevkoje yra tekę lankyti. Daugumai gerai žinomas Tolminkiemis – su K.Donelaičiu susijęs miestelis. Jo apylinkėse esantis 5-ių arkų Tokarevkos tiltas taip pat be galo įspūdingas.
Suradę vieną įdomybę, leidžiamės ieškoti kitos. Šį kartą – paskutinio Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II akmenų. Ši užduotis sunkesnė, nes akmenys yra Romintos girioje. Tad sėdame į savo ratuotą žirgą ir tuo pačiu keliuku jį raginame judėti tolyn į Romintos girią.
Kaip minėjau, Romintos girioje nuo seno buvo medžiojama. XIX a. pab. čia medžiokles pamėgo ir paskutinis vokiečių imperatorius Vilhelmas II (1888–1918). Romintoje jis pirmą kartą apsilankė 1890 m. Miško aplinka jam patiko, tad čia buvo įsteigtas uždaras medžioklės dvaras, kuriame galėjo medžioti tik Vilhelmas II ir jo svečiai.
1891 m dabartinės Karaliaučiaus sr. teritorijoje (Radužnoje) Vilhelmui II buvo pastatyti iš Norvegijos atgabenti gražūs skandinaviško stiliaus mediniai rūmai, kuriuose jis apsistodavo medžioklės metu. 1892 m dailininkas J.Falatas nutapė Vilhelmą II, medžiojantį šiuose miškuose.
Sėkmingai Vilhelmo II medžioklei paminėti Romintos girioje ant akmenų buvo daromi įrašai vokiečių kalba. Taip čia atsirado vadinamieji Vilhelmo akmenys, kurie išlikę iki dabar. Iš viso yra 14 tokių akmenų, iš kurių 8 Lenkijos pusėje. Iš jų turistams lengvai pasiekiami 2, kurie yra šalia miško keliukų. Kiti – sunkiau prieinami, nes yra miške.
Išstudijavę „Google“ žemėlapį, mes taip pat nusprendžiame surasti tuos du lengvai surandamus. Vis tik važiuojant girios keliukais planai keičiasi. Pirmiausia planavome surasti akmenį, vadinamą „Mažasis akmuo“. Tai seniausias Vilhelmo akmuo Lenkijos pusėje. Įrašas – 1900 09 24. Tačiau siaurokas keliukas, einantis į patį Rusijos pasienį, mūsų nesuvilioja, todėl važiuojame tolyn ieškoti kito akmens, kuris vadinasi „Akmuo du tūkstančiai“.
Šį kartą mums sekasi geriau, ir netrukus pro automobilio langą matome šią įdomybę. Jis yra 282 kvartale pietinėje kelio pusėje, tarp 201 ir 282 kvartalų. Tai labiausiai žinomas Vilhelmo akmuo. Įrašas sako, kad čia valdovas 1912 09 28 nušovė savo 2000-ąjį elnią, todėl ir toks pavadinimas.
Skubiai ritamės lauk iš automobilio, fotografuojame, po to prisėdame ant šalia esančio suoliuko. Nusprendžiame, kad nušovęs šį jubiliejinį elnią imperatorius vaišinosi, tad ir mes ant čia pat esančio stalo dedame savo pietus.
Apsukę savo ratuotą žirgą sprendžiame, ko ieškosime toliau, tačiau čia pat nedidelėje miško keliukų sankryžoje esanti nuoroda sako, kad už 480 m miške yra dar vienas Vilhelmo akmuo. Nuoroda vilioja, bet negi nosies tiesumu eisi ieškoti miške akmens? Juokaujame, kad apsisukus galvai gali pas Rusijos pasieniečius atsidurti…
Ir čia į mus savo veidu atsisuka Fortūna – pamatome, kad mums reikalinga kryptimi eina nedidelė miško proskyna, atsiradusi dėl neseniai kirsto miško. Tad pasileidžiame ja. Netrukus prieš mūsų akis atsiveria iš „Google“ žemėlapių matytas vaizdas: nedidelės miško laukymės pakraštyje stovi „Dvipusis“ akmuo. Taip vadinamas todėl, kad užrašai yra ant abiejų akmens pusių. Jie sako, kad akmuo pastatytas Vilhelmo II garbei, kuris čia elnią sumedžiojo 1904-ųjų metų lapkričio 3-iąją – šv. Huberto, medžiotojų globėjo – dieną.
Visi mano minėti akmenys yra pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Deja, lapkričio diena trumpa, todėl nors dar tik 15 valanda, bet jau laikas galvoti apie ratų sukimą namų link. Tačiau išvažiuodami iš Romintos girios sakome ne „viso gero“, o „iki pasimatymo“, nes girioje liko dar ne vienas akmuo (ir ne tik Vilhelmo) su įvairiomis progomis padarytais užrašais, buvusių evangelikų kapinių liekanos ir kitos paslaptys..
Sugrįžę į pagrindinį kelią Dubininkų miestelyje, matome, kad išsukę iš pagrindinio kelio nuvažiavome nedaug – tik apie 10 km, tačiau pamatėme daug.
Patarimai tiems, kurie keliaus šių akmenų ieškoti. Pirmiausia – reikia atlikti namų darbus – „Google“ žemėlapių ir šių žemėlapių žmogeliuko pagalba išsistudijuoti, kur yra šie akmenys bei miško keliukus, kuriais galima iki jų nuvažiuoti. Dar yra galimybė informaciją gauti Romintos girios kraštovaizdžio parko direkcijoje, kuri yra Žydkiemyje, gatvė Szkolna 1 (šalia bažnyčios), tačiau bėda ta, kad savaitgalio dienomis čia nedirbama.
Visi mano minėti akmenys yra pasienyje su Kaliningrado sritimi. Važiuojant pypsintis telefonas nuolat informuoja, kad čia ryšys tai Lenkijos, tai Rusijos. Bet jei jūsų negąsdina Rusijos kaimynystė, drąsiai leiskitės į Romintos girią pažinti jos paslaptis: pėsčiomis, dviračiu, automobiliu…
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
