Gitaromis skambinantys ir choru dainuojantys traukinio keleiviai
Į Iraną kadaise buvo populiaru keliauti žeme. Pirmąkart šiuo variantu susigundžiau ir aš – lėktuvu nusigavau iki Stambulo, sėdau į traukinį, sumokėjau beveik 150 Lt ir prasidėjo dviejų tūkstančių kilometrų kelionė Teherano link. Kelias ganėtinai ilgas, tenka skersai skrosti visą Turkiją ir nemenką gabalą Irano, tad būtina turėti ką nors, kas padėtų prastumti laiką. Mane gelbėjo elektroninės knygos. Visos kelionės metu perskaičiau tiek, kiek neperverčiau nei mokykloje, nei būdamas studentu.
Traukinio vagonai yra dviejų tipų – vieni skirti užsieniečiams, kiti tik vietiniams. Ir visai nesvarbu, kad turistų rytų kryptimi juda nedaug, be manęs čia buvo tik keletas vokiečių. Jie galbūt ir būtų likę vieninteliais pašnekovais, jei ne traukinio restoranas. Jis visiems bendras, tad didžiąją dalį laiko leisdavau ten. Jaučiausi lyg grįžęs gerus 25 metus atgalios, kuomet traukiniuose žmonės skambino gitaromis, draugiškai dainuodavo ir užkurdavo tikrų tikriausią vakarėlį. Visa tai vyko ir čia, tiesa, tik iki Irano sienos. Vos tik ją kirtome, šurmulys nurimo.
Mitai, atgrasantys nuo turistinės kelionės į Iraną
Pirmi įspūdžiai gerokai skiriasi nuo vaizdo, kurį formuoja žiniasklaida. Kariuomenės gatvėje tikrai nepamatysite. Iranas kadaise nesutarė su Iraku, tačiau 1988-aisiais paskelbtos paliaubos ir panašu, kad su naujuoju prezidentu šalies požiūris sparčiai keičiasi pasaulietiškumo pusėn.
Be karinės situacijos nežinojimo, įprasta kabinti ir fanatišką pamaldumą. Visgi čia žmonės nėra tokie religingi ir vos tik prašvitus nepradeda penkių maldų ciklo. Tai būdinga kitai islamiškojo tikėjimo šakai, sunitams, tuo tarpu Irane vyrauja šiitai. Pastarieji į bažnyčią eina kartą per savaitę. Jei pas mus šventa diena sekmadienis, tai jie renkasi penktadienį.
Tiesa, kitos religijos nedraudžiamos. Manoma, kad dievą atsineši gimdamas ir to pakeisti negalima, tad nenustebau, kuomet buvau pakviestas į anglikonų bažnyčią. Jų nėra daug, tad tarp bendruomenės narių jaučiamas itin stiprus ryšys. Po pamaldų visi susėdome kieme, ant patiestų pledų greit pridygo iš namų atneštų sulčių, pyragų ir kitų skanėstų. Nuolatos svarsčiau, galbūt toks paprotys ne vieną lietuvį grąžintų į reguliarias pamaldas?
Griežti draudimai ir plastikos chirurgų rojus
Moterims rūkyti draudžiama, na, o vyrams to negalima daryti tik viešose vietose. Už tai grasinama baudomis, tad miestuose pilna kaljano užeigų. Jei pas mus įprasta po darbų su bičiuliais užsukti porai alaus bokalų, tai ten šnekučiuojamasi pučiant tirštus dūmus.
Kalbama, kad Teheranas yra plastinių operacijų Meka. Merginos vienu balsu tikina, kad idealiausiai atrodo europietiško tipo nosis, tad jas dažniausiai ir keičia „dirbtinėmis“.
Noras atrodyti kaip vakarietės, suprasti pasaulėžiūrą ir jas pažinti jaučiamas net gatvėse. Antrąkart į Iraną vykome su didele lietuvių kompanija, kurioje buvo net 6 lietuvaitės ir visos šviesiaplaukės. Jei Egipte būtų nestokojusios gana įkyraus vyrų dėmesio, tai čia akimis jas varstė dailiosios lyties atstovės.
Iranietės žiūri užsienio televiziją, skaito žurnalus, seka madą, tad nori palyginti kaip elgiasi ar net rengiasi europietės. Vaikštinėjant po lankytinus objektus prie būrio prišokdavo vietinės merginos ir prašydavo drauge nusifotografuoti. Jau po pirmų dienų galima pasijusti pasaulinio garso žvaigždėmis.
Kitoje dalyje papasakosiu apie tai, kuo žavi kelionės turistų neišmintais taikais. Taip pat, koks skirtingas gali būti Iranas – nuo nuolatos skubančių megapolių, žydinčiais parkais apsodintų poetų mauzoliejų iki dykumose įsikūrusių miestų.
Kelionių į Iraną specialistai – kelioniuakademija.lt.