Jeigu jūsų galvoje vis dar yra stereotipų apie Panevėžį – meskite juos į šoną. Ilgą laiką tik pramonės miestu vadintas Panevėžys šiuo metu jau visai kitoks. Panevėžio atgimimą galima pastebėti ne tik matant vykstančius remonto, renovacijos ir rekonstrukcijos darbus centrinėje miesto dalyje ar parkuose. Kurį laiką kitų miestų šešėlyje buvusi Aukštaitijos sostinė patraukli gali būti ir turistams bei visiems, norintiems giliau pažvelgti į miesto istoriją, neatsiejama jo dalimi buvusią praeities pramonę bei meną. O kur dar kulinarinis paveldas. Bet apie viską iš eilės.
Jeigu jums atrodo, kad visus dėmesio vertus objektus mieste galima apžiūrėti per dieną – smarkiai klystate. Dienos šiame mieste tikrai nepakaks, o jei nuspręstumėte pakeliauti ir po Panevėžio rajoną, rezervuokite viešbutį mažiausiai porai naktų.
Panevėžio plėtros agentūra žiniasklaidos atstovus pakvietė vieną dieną praleisti susipažįstant su Panevėžio istorija, kultūra, pramone, menu ir kulinariniu paveldu. Tiesa, planuodami analogišką pažintinį turą su kiekviena lankytina vieta ir jos atstovais, laiką derinkite individualiai. Taip susiplanuosite savo dieną ir užsitikrinsite, kad pamatysite viską, ką norite. Aprašydami kiekvieną turo dalį pateiksime informaciją apie tai, kur kreiptis ar ieškoti informacijos apie konkrečius lankytinus objektus.
„Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“
Kelionę laiku pradėkime nuo „Šimtamečio siauruko“. „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ yra tikra legenda, su kuria susipažinti reikėtų visos ar bent jau pusės dienos tuo atveju, jeigu šia išskirtine bėgine transporto priemone norėtumėte leistis į kelionę link Anykščių.
„Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ periodiškai organizuoja įvairias šventes ir turus, kurių metu galima sugrįžti į praeitį, kai „Siaurukas“ buvo pačiame jėgų žydėjime. Artimiausia „Aukštaitijos siaurojo geležinkelio“ išvyka numatoma lapkričio 20-ą dieną. „Siaurukas“ taps „Božolė traukinio“ pagrindiniu veikėju ir gabens publiką į Troškūnų švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyno ansamblį. Pakeliui – gitara, saksofonas, žvakių šviesa, maistas ir užkandžiai bei, žinoma, jaunas vynas. Šiais metais taip pat suplanuota ir kalėdinė išvyka.
Tačiau jei su „Siauruku“ susipažinti norite tam neskirdami visos dienos, bet turite apie valandą, „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ irgi gali jums kai ką pasiūlyti. Ekskursijos metu aplankysite rekonstruotą senąją Panevėžio geležinkelio stotį, susipažinsite su traukinių sutikimo ir išlydėjimo instrukcijomis, pamatysite skirtingų vagonų tipus.
Beje, būtent pastaroji pažinties dalis primins viktoriną, nes mažiau su traukiniais susipažinusiems lankytojams dažnai kyla klausimų apie vieno ar kito riedmens (taip vadinamos skirtingas funkcijas atliekančios ir bėgiais riedančios platformos – aut. past.) paskirtį.
Šios ekskursijos metu galėsite tapti ir „Siauruko“ keleiviais ir vagone pasivėžinti vieną kilometrą nuo stoties iki „Siauruko“ depo.
Depas tai vieta, kurioje buvo remontuojama ir prižiūrima ši legendinė transporto priemonė. Depe išlikusi ir autentiška įranga bei infrastruktūra. Papildomai pramogai čia sukonstruotos ir dvi drezinos. Tai žmogaus jėga valdomi įrenginiai, riedantys bėgiais. Jei atvyksite su draugų kompanija – galėsite surengti ir nedideles traukos lenktynes, mat drezinos čia yra dvi.
Naujasis „Aukštaitijos siaurojo geležinkelio“ vadovas Darius Liutikas užsiminė ir apie tai, kad kitam sezonui svarstoma ir apie paslaugų plėtrą. Viena jų itin patiks bernvakarius ir mergvakarius organizuojančioms kompanijoms. Planuojama ant vienos iš „Siauruko“ platformų užkelti kubilą, kuriame maudydamiesi renginio dalyviai pasiektų Raguvėlę, ten atsigaivintų vandens telkinyje ir grįžtų į Panevėžį. Turbūt tokia pramoga turėtų didelę paklausą, nes veikiausiai dar niekas nėra sėdėjęs su kompanija karšto vandens kubile ir tuo pačiu metu keliavęs siaurojo geležinkelio bėgiais. Galima tik įsivaizduoti reakciją tų automobilių vairuotojų, kurie stovėdami prie pervažos stebėtų kaip bėgiais prarieda „Siaurukas“, o kartu su juo ir linksmai besiturškianti draugų kompanija.
Daugiau apie „Siauruką“ ir ekskursijų programas galite rasti čia.
„Aukštaitijos vandenų“ rezervuaras ir galerija „Vandens veidas“
Dar viena vieta, apie kurią mažai kas žino net ir Panevėžyje, „Aukštaitijos vandenų“ įmonės teritorijoje eksponuojama prancūzų fotografo Dan Hermouet nuotraukų paroda. Visose fotografijose atsispindi nepagrąžinta įmonės „Aukštaitijos vandenys“ darbuotojų kasdienybė.
„Ši fotografijų paroda – tarsi pasakojimas, kupinas kasdieniškų scenų ir nuoširdžių, bet subtilias emocijas išgyvenančių portretų. Mano užfiksuotos akimirkos nėra tiesiog iš įvykių ar vaizdinių sekos ištrūkę laiko fragmentai. Greičiau tai nuoroda, kad vanduo yra elementas, ženklinantis pasaulio ritmus ir žmogaus egzistenciją. Kai kasdien iš ekranų į mus žvelgia fotošopu sukonstruotas portretinis dirbtinumas, aš noriu fotografijos galiai padedant džiaugtis natūralumu, kupinais nuoširdumo veidais, žmogiškumu ir melancholišku kasdieniškumu“, – teigė parodos autorius Dan Hermouet.
Tačiau šiai parodai ypatingą aurą suteikia pati ekspozicijos vieta. Nuotraukos, kuriose vaizduojami požemiuose prie vamzdžių, sklendžių ir kitų vandens tiekimo sistemos elementų plušantys „Aukštaitijos vandenų“ meistrai, eksponuojamos tuščiame vandens rezervuare. Kadaise šis rezervuaras buvo kupinas vandens, tačiau apie vandens būvį čia dabar byloja tik ant betono sienų likusios žymės.
Lankytojams ši ekspozicija yra visuomet atvira, tačiau vizitą čia privaloma suderinti su „Aukštaitijos vandenų“ atstovais. Apie ekskursiją į vandens rezervuarą, kuriame eksponuojama fotografijų paroda, daugiau informacijos galima rasti čia.
„Ekrano“ gamykla ir meninė instaliacija „Dabarties Ekranas“
Turbūt nėra panevėžiečio, kuris nėra girdėjęs apie legendinį „Ekraną“. „Ekranas“ – nuo 1962 iki 2006 m. Panevėžyje veikusi pramonės įmonė, buvusi vienintelė Baltijos šalyse ir viena didžiausių Europoje spalvinių kineskopų gamintojų, viena didžiausių Lietuvos įmonių. Daugiau kaip 70 proc. bendrovės produkcijos buvo eksportuojama į Vakarų Europos šalis.
„Ekrane“ dirbo per 4000 darbuotojų. Bendrovėje veikė trys profesinės sąjungos. Kolektyvinė sutartis bei darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo planas būdavo kasmet peržiūrimi ir patvirtinami kolektyvo konferencijoje. Problemos buvo sprendžiamos įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos komitete, sudarytame dvišaliu principu, t. y. vienodu skaičiumi administracijos ir visų bendrovėje susikūrusių profsąjungų atstovų. Darbuotojų apsaugai ekstremalių situacijų atvejais bendrovėje buvo įrengta autonominį energijos šaltinį turinti civilinės saugos slėptuvė, galėjusi sutalpinti 2,5 tūkst. darbuotojų.
Tačiau „Ekranas“ 2002-aisiais metais užsiliepsnojo. Iki šiol šis gaisras apipintas įvairiomis teorijomis, o šį miestui reikšmingą momentą atsimena kiekvienas panevėžietis.
Tuomet buvo skelbiama, kad ugnis įsižiebė antrame dviaukščio pastato aukšte ir ėmė žaibiškai plėstis bei persimetė ant stogo. Po valandos jau degė apie tūkstantis kvadratinių metrų stogo dangos. Po kurio laiko nuo kaitros didelė stogo dalis įsmuko į antrąjį aukštą. Pastato, kuriame kilo gaisras, antrajame aukšte buvo įsikūręs „Ekrano“ kineskopų surinkimo cechas.
Po gaisro „Ekrano“ gamykla bandė prisikelti, bet galiausiai viskas baigėsi bankrotu. Be darbo liko tūkstančiai šios gamyklos darbuotojų. Šis įvykis gerokai padidino bedarbystės procentą Aukštaitijos sostinėje.
Nors anksčiau „Ekrano“ gamykla veikė tarsi sukarinta ir itin griežtai saugoma teritorija ir buvo vadinama „Miestu mieste“, dabar čia laisvai patekti gali kiekvienas norintis. Laikui bėgant didžiulė, beveik 50 hektarų teritorija tapo įmonių sandėliais ir dabar čia galima visko rasti – nuo medienos apdirbimo kompanijų, siuntas vežiojančių įmonių iki automobilių remonto dirbtuvių.
Prabėgus daugiau nei penkiolikai metų nuo „Ekrano“ griūties, šiemet šiai teritorijai įpūstas naujas šviežio oro gūsis. Tas pats prancūzų menininkas ir fotografas Dan Hermouet kartu su panevėžiete ir projekto bendraautore Vaida Andrijauskaite visoje „Ekrano“ gamyklos teritorijoje afišavo 15 fotografijų, kuriose įamžinti buvusių „Ekrano“ darbuotojų portretai. Ši vieta išties mistiška ir turi savitą istoriją, todėl nuo pilko betono džiunglių mūrų žvelgiantys gilūs žvilgsniai verčia susimąstyti apie šios gamyklos praeitį ir didybę.
Beje, prie kiekvienos meninės instaliacijos buvusio „Ekrano“ teritorijoje yra ir QR kodas, kurį nuskanavus galima išgirsti autentiškas istorijas, šios parodos herojų, buvusių „ekraniečių“ atskleistas projekto „Dabarties Ekranas“ sumanytojams. Vienintelis patarimas – visas šias istorijas reikia klausyti būnant gamyklos teritorijoje ir einant nuo vienos freskos prie kitos. Tik tuomet lankytojo pasąmonėje susiformuos tą laikmetį ir gamyklos dvasią atspindinys vaizdiniai.
Jei nusprendėte aplankyti buvusią „Ekrano“ gamyklą ir išvysti visas „Dabarties Ekrano“ projekto freskas, nusiteikite tam skirti bent dvi valandas. Tiesa, čia jums nereikės gido. Gidais būsite patys sau.
Teritorija čia išties didelė, tad pėsčiomis įveiksite keletą kilometrų, tačiau kiekviena akimirka bus to verta. Gilios, į tolį žvelgiančios portretų akys, persipinančios su čia dirbusių „ekraniečių“ pasakojimais, nukels jus keletą dešimtmečių atgal. Vizitui į gamyklą galite pasiruošti aplankydami šią interneto svetainę, bet darbuotojų istorijų rekomenduojama klausyti būtent atvykus į „Ekrano“ teritoriją.
Legendinėse kavinėse – kulinarinis paveldas
Praleidus pirmąjį pusdienį su „Siauruku“, apsilankius „Aukštaitijos vandenų“ rezervuare bei „Ekrano“ gamyklos griuvėsiuose, metas pietauti. Panevėžyje tą galima padaryti apsilankius miesto centre, Laisvės aikštėje, kur pastaruoju metu viena po kitos duris atveria vis naujos ir šiuolaikiškos maitinimo įstaigos.
Tačiau norint šiokio tokio prisilietimo prie istorijos, užsukti derėtų ten, kur yra pabuvojęs turbūt kiekvienas panevėžietis. Tai daugiau nei dvidešimt metų dirbanti kavinė, esanti Kranto gatvėje. „Kranto 12“ pavadinimu veikianti kavinė yra išties autentiška. Ji įsikūrusi tame pačiame pastatų komplekse, kur anksčiau veikė konservų fabrikas. Daugybę metų ši kavinė išliko tikru Panevėžio simboliu. Panevėžiečių galvose ji menama kaip „Urbono“, „Dryžių“, „Plytinės“ kavinė, tačiau dažniausiai ji pristatoma „Kranto“ vardu.
Šioje kavinėje galima išvysti išskirtinį interjerą, kadangi pastatas kartu su greta esančiu konservų fabriku yra įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą. Daugiau nei prieš 20 metų duris atvėrusi kavinė pasižymi išskirtiniu interjeru, kuris metams bėgant šiek tiek keitėsi. Tačiau bene vieninteliai dalykai, išlikę autentiški nuo kavinės atsidarymo, tai paveikslai ant sienų ir vienas patiekalas. Pastarasis vadinasi „Silkė panevėžietiškai“. Kaip tvirtina dabartiniai „Kranto 12“ šeimininkai, šio užkandžio receptūra nesikeitė nuo pat kavinės atidarymo. Šis užkandis yra tarsi kultūros paveldas, tad besisvečiuojant Panevėžyje čia atvykti tiesiog privaloma.
Dar vienas kulinarinio paveldo objektas, į kurį nekeliavome šiame ture, yra restoranas „Čičinskas“. Jis pasižymi vienu išskirtiniu savo patiekalu – „Čičinsko kepsniu“. Šio kepsnio receptūra taip pat keliauja iš kartos į kartą. Nors Panevėžyje yra nemažai maitinimo įstaigų, siūlančių šio kepsnio analogus, tačiau tikrojo „Čičinsko“ kepsnio galima paragauti tik restorane „Čičinskas“. Taigi, pažintinio turo po Panevėžį metu galite rinktis ir autentiškus pietus vienoje iš dviejų, kulinarinį paveldą pristatančių miesto maitinimo įstaigų. O jeigu susiderinsite iš anksto, per valandą tikrai spėsite aplankyti abi kavines – pasimėgauti „Silke panevėžietiškai“ „Kranto 12“ ir nukeliauti į „Čičinską“ ir išbandyti legendinius kepsnius. Abi šios maitinimo įstaigos yra centrinėje miesto dalyje ir nuo Panevėžio širdimi tituluojamos Laisvės aikštės yra nutolusios per kelis šimtus metrų į skirtingas puses.
Panevėžio gatvių ir pastatų istorija
Po sočių pietų visuomet ateina metas „išvaikščioti“ kalorijas, tad valandą galite skirti istorinei kelionei po Panevėžio miesto centrą ir jo prieigas. Čia, kitoje gatvės pusėje prie „Kranto 12“ kavinės, galima išvysti seniausią miesto pastatą.
Seniausias Panevėžio pastatas – tai 1614 m. Žemaitijos ir Upytės seniūno Jeronimo Valavičiaus pastatytas Upytės pavieto teismo archyvas. Norint užtikrinti dokumentų saugumą, archyvas statytas mūrinis, su tvirtomis durimis ir geležinėmis grotomis. Tai seniausias archyvo pastatas Lietuvoje. Vėlesniais amžiais jis keitė paskirtį, buvo naudojamas įvairiems ūkio reikalams. 1925 m. seniausiame miesto pastate atidaryta pirmoji Panevėžio muziejaus ekspozicija. Nuo 1972 m. jame veikė liaudies meno ekspozicija. 2007 m. gegužės 19 d. atidaryta ekspozicija „Upytės bajorai“.
Ji nukelia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, supažindina su bajorų luomo gyvenimo būdu, kultūra ir vertybėmis. Eksponuojami autentiški bajorų aplinkos daiktai, monetų lobis, dvarų nuotraukos, dvarininkų portretai, žymiausių krašto bajorų giminių herbai. Muziejuje įrengtas dvaro interjeras bei instaliacija legendinio bajoro Vladislovo Sicinskio-Čičinsko tema. Būtent jo vardu ir pavadintas mūsų minėtas legendinis kepsnys restorane „Čičinskas“.
Centrinėje miesto dalyje apstu gatvių ir gatvelių, kuriose gyveno ir kūrė žymūs žmonės. Visas šias vietas kur kas lengviau rasti į pagalbą pasitelkus Panevėžio kraštotyros muziejaus gidus. Ekskursiją po miesto centrą renginio metu vedė tikras Panevėžio istorijos guru, Panevėžio kraštotyros muziejaus vadovas Arūnas Astramskas. Jei nuspręsite Panevėžio centrą tyrinėti kartu su gidu, visą informaciją rasite paspaudę čia.
„STEAM“ centre Panevėžyje – fotografijų eksperimentai
Dar viena naujiena Panevėžyje, kuri orientuota į jaunimo ir moksleivių papildomą ugdymą, yra „STEAM“ centras Panevėžyje. „Minties“ gimnazijos patalpose ką tik duris atvėręs ir dar dažais kvepiantis centras čia siūlo ne tik moksleivių edukacines programas. Susiderinus iš anksto čia galima išbandyti ir vieną, itin intriguojantį užsiėmimą su iš „Aukštaitijos vandenų“ ekspozicijos ir „Praeities Ekrano“ meninės instaliacijos žinomu kūrėju, prancūzu Dan Hermouet.
Kelis mėnesius menininkas Dan Hermouet vykdė meninius eksperimentus su krakmolu, lino audiniu, pieno baltymu, stiklu ir pritaikė tai XIX a. lėtosios fotografijos technologijai. Edukacinių užsiėmimų metu Dan Hermouet pristato skirtingų medžiagų eksperimentų procesus ir rezultatus bei leidžia iš arti susipažinti su alternatyviais fotografijos metodais.
Renginio metu kiekvienas dalyvis turėjo progą pasigaminti fotografiją ant popieriaus. Rinktis buvo galima iš „Praeities Ekrano“ projekto nuotraukų negatyvų, o spalvų ir kontrastų derinys priklausė nuo to, koks pigmentas buvo pasitelktas nuotraukų gamybai.
Normaliai šis alternatyvios fotografijos procesas trunka keletą parų, mat reikia skirti laiko fotografijų išdžiūvimui. Tačiau prancūzas Dan Hermouet turi pagreitintą programą, kurioje savo rankomis galima išbandyti visą procesą nuo popieriaus pagrindo paruošimo iki galutinio produkto – ant popieriaus lapo nugulusios fotografijos. Nusiteikite tam skirti mažiausiai pusantros valandos.
Tiesa, tai nėra vienintelė edukacijos programa, kurią Panevėžyje gali pasiūlyti Dan Hermouet. Daugiau informacijos apie šią ir kitas „Pramonės ir meno sintezės rezidencijos“ siūlomas programas artimiausiu metu bus galima sužinoti susisiekus su Panevėžio plėtros agentūra arba jų interneto puslapyje.
„Glasremis“ meninio stiklo studija
„Glasremis“ meninio stiklo studija – unikali vieta ne tik Panevėžyje, ne tik Lietuvoje ar Baltijos šalyse, bet ir viena iš nedaugelio visame pasaulyje. Čia stiklo menininkas Remigijus Kriukas kuria meno dirbinius iš stiklo, nepaliekančius abejingų visame pasaulyje.
Tik apsilankius čia, išvydus stiklo kaitinimo krosnis, įrangą, kuria formuojami stiklo dirbiniai, ir į rankas paėmus meno kūrinį iš stiklo, pradedi suvokti, kokį ilgą kelią nuo idėjos menininko galvoje iki galutinio produkto sukūrimo nueina Remigijus Kriukas ir jo kolektyvo nariai. Panevėžyje sukurti stiklapūčių darbai vertinami visame pasaulyje. Ir žvelgiant į čia pat eksponuojamus gaminius net sunku suvokti, jog kiekvienas jų yra unikalus rankų darbo kūrinys. Tik tuomet supranti, kodėl gaminiai vertinami tarptautiniu mastu ir kodėl jų kaina gali svyruoti nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių eurų.
Šioje unikalioje vietoje galima ne tik išvysti, kaip gimsta meno kūriniai iš stiklo, bet ir pasikalbėti su šios idėjos sumanytoju Remigijumi Kriuku. Be to, „Glasremis“ organizuoja ir edukacines programas, kurių metų patys lankytojai gali tapti stiklapūčiais ir pagaminti savo rankų darbo eksponatą.
Daugiau informacijos apie „Glasremis“ organizuojamas pažintines programas galima rasti čia.
Taigi, Panevėžys gali pasiūlyti daugiau, nei tikėjotės, todėl kaip minėjome teksto pradžioje, pažintiniam vizitui su Aukštaitijos sostine skirkite bent kelias dienas, o jei norite pakeliauti ir po įdomias vietas Panevėžio rajone – apsistokite čia ilgesniam laikui.
Daugiau informacijos apie turizmą Panevėžyje galite rasti čia.
